Atviras tėčio laiškas + kvietimas prisijungti į iššūkį

Gerai pamenu, kaip vaikystėje man trūko tėčio. Tėveliai išsiskyrė, kai buvau visai mažiukas, tai mane augino seneliai, mama ir patėvis. Esu dėkingas patėviui, jog padėjo mamai, bet, turiu pripažinti, kad to jausmo, kai drąsiai gali pakviesti į pagalbą tėtį – nepažįstu. Matydavau kitus vaikus su tėčiais, kaip jie kviesdavo „Tėti, tėti...“. O aš neturėjau ko pakviesti. Net ir dabar rašydamas tai, jaučiu graudulį bei gumulą gerklėje. 

Bet pereikime prie smagesnių dalykų. O jie man prasidėjo, kai susipažinau su savo žmona. Ir nauji mano gyvenimo pasikeitimai bei pokyčiai lydi iki šių dienų. O kai gimė mūsų bendras „projektas“ (dukrelė), prasidėjo dar vienas naujas gyvenimo etapas, kuriame vėl tenka mokytis, pažinti daugybę iki šiol savo kailiu nepatirtų potyrių.


Iš tiesų, nutiko taip, kad buvau labai jau kukliai įsitraukęs į vaiko auginimą, jo raidą. Realiai, domėjausi tik paviršutiniškai. Vaikutis auga, kartu su juo auga ir jo kaip asmenybės poreikiai, o ką jau kalbėti, kad nesusimąsčiau, kiek tenka mano mylimajai veiklos bei rūpesčių. Stebėjausi, kaip greitai ji įsijautė į naują vaidmenį ir kaip sukasi šiame naujame gyvenimo etape. Ir uždaviau sau klausimą, ar tikrai esu geras vyras? Ar esu geras tėtis? 


Asmeninis albumas


Tiesa, kurią suvokiau, kad esu visai nieko vyras, tačiau kaip tėtis tai... Matyt, kiekvienam skirtingai ateina suvokimas, pabudimas, atsikvošėjimas, pribrendimas... Visaip tai pavadinti galima tikriausiai. Ne itin rūpestingai elgiausi su vaiku, nes tuo metu jaučiausi nebesvarbus, nuėjęs į antrą planą. O anksčiau gi to nebuvo! Deja, bet gimus vaikui man buvo dėmesio stoka, net galbūt jaučiausi nebe taip mylimas, ir net buvo konkurencija su savo vaiku.


Dabar suprantu, jog klydau. Buvau ir mylimas, ir rūpimas, ir kaip niekad reikalingas. Tiek savo žmonai, tiek dukrelei. Kai pats praėjau tokį gyvenimo etapą, supratau, kodėl daugybė iš šalies laimingai atrodančių porų ,gimus vaikui, išsiskiria ar patiria šeimynines krizes. Išsiskirti lengviausias kelias, bet santykius kurti ir juos plėtoti tai – nuolatinis mokymasis.


Asmeninis albumas


Šiandien drąsiai ir nuoširdžiai galiu pasakyti, kad myliu savo angeliuką 🙂. Kasdien ne tik dukrelė mokosi, bet ir aš kartu. Kartu atrandame vis naujus dalykus, mūsų ryšys kaip niekad stiprus (mama dukrytei kartais nueina į antrą planą, bet ji nepriekaištauja, o kaip tik labai džiaugiasi mūsų stipriu ryšiu). Suvokiau, kaip sudėtinga būna mamytėms, jeigu tėtis per mažai įsitraukia į veiklą. Manau, yra ir kitų tėčių, kurie susidūrė su tuo. Kiti galbūt įsitikinę ir mano, kad jau yra šauniausi ir mokytis nereikia. Nors kol kas nežinau asmeniškai nei vieno tokio super tėčio 🙂 (Neminint tėčių iš filmų :)).


Tad pagautas entuziazmo, kai dukrelei buvo beveik pusantrų metų, sukūriau tinklaraštį ESU TĖTIS (www.esutetis.lt ). Savo tinklaraščiu noriu skatinti ne tik save išlikti sąmoningu tėčiu, bet ir palaikyti kitus bei būsimus tėvelius, dalintis savo atrastais sprendimais, džiaugsmu ir savo kaip tėčio vaidmeniu šeimoje, suburti bendraminčius, kurie tai pat nori mokytis kartu ir priimti atsakomybę kaip TĖTIS.


Savo galvoje matau tokią formulę: laimingas tėtis -> laiminga mama -> laimingi vaikai -> LAIMINGA ŠEIMA. Būtent šito ir siekiu su kiekvienu savo tinklaraščio įrašu. Tiesa, buvo kelių mėnesių pertrauka, kai nieko neskelbiau, nes per daug įsijaučiau į vaidmenį ir perdegiau. Nebesijaučiau natūraliai, o meluoti nei sau, nei kitiems nenorėjau. Šypsotis ir apsimesti, kad viskas gerai, kai viduje pasiklydimas – ne man. 


Pastebėjau, jog tėvystė tai – vienas didžiulis gyvenimo iššūkis. Aš nusprendžiau į tai pasižiūrėti nuotaikingai ir man kilo mintis pakviesti visus tėvelius sudalyvauti iššūkyje BALOJE SU VAIKU



Kaip ši idėja gimė? Kaskart išėjus į lauką pasivaikščioti, mano akys į dukrą nukrypsta lyg į kokį taikinį, kad tik kas nenutiktų. Aiškinama nedaryk to, nedaryk ano, šito negalima, o šito dar labiau 🙂. Ir dažnai yra sakoma NE NE NE!

O dabar STOP!


Nutariau bent trumpam pamiršti NE ir iš šalies pasižiūrėti, kaip elgiasi vaikas išėjęs į kiemą. Ji tučtuojau aplinkai praneša: „O štai ir aš!“, nestovi vietoje ir negaišta laiko apmąstymams. Ima greitai žingsniuoti ar net bėgti. Dažniausiai bėga į priešingą pusę nuo „STABDŽIŲ TĖVŲ“ 🙂. Pamačiusi balą ji nė nedvejodama šoką į ją. Mes pribėgame ir ką matome?


Dukrelė kvatoja, šokinėja, šypsena iki ausų, laksto nuo vienos balos iki kitos, kol surenka jas visas. Vieną dieną nusprendžiau ir aš pakvailioti baloje su vaiku, o vėliau supratau, kad tokią pramogą būtina patirti visiems tėveliams. Tai ne tik laikas su vaiku, bet ir galimybė pačiam pabūti vaiku. Tad nufilmavau video kvietimą, pasidalinau juo facebooke https://www.facebook.com/esutetis/videos/407095806640574/ bei instagrame https://www.instagram.com/p/B3cwqOWgPhe/?utm_source=ig_web_copy_link ir tikiuosi, kad daug tėvelių išdrįs sudalyvauti šiame iššūkyje.


Taip, tėvystė yra iššūkis, bet kai tėvai sąmoningi, tai visi iššūkiai daug paprasčiau įveikiami, o panašiai mąstančių tėvų bendruomenė gali vieni kitiems labai padėti. Tikiuosi, projektas ESU TĖTIS ir bus tokia vieta.


Daugiau tikrų tėčio atradimų: Esu tėtis Raimondas

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis