Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip aš nugalėjau didžiulę gimdymo fobiją (skaitytojos istorija)

Jeigu norite papasakoti savąją gimdymo istoriją, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Interviu su gydytoja: ar verta skiepyti vaikus
Gimdymas greitkelyje: vaiką priėmė policininkas

„Nejaugi?“ – sakysite jūs. Spręskite pačios. Vaikystėje daugelis pasakų, grožinės literatūros kūrinių, net animaciniai filmukai prasidėdavo žodžiais „Gyveno kartą princesė/dama/jauna mergina, bet buvo ji vieniša, nes jos mama mirė gimdymo metu“. Spauda, televizija, internetas pilni kraupių istorijų apie tragiškai pasibaigusius gimdymus ir baisias komplikacijas. Juk būtent tokias naujienas mėgsta mūsų skaitytojas. Net forumuose, kur bandai rasti paguodą, dažnai aptinki baisiausius pasakojimus apie „kalbėjimą su angelais nuo neištveriamo skausmo“, „vos nenutrūkusią gyvybę“, „epidūro ir Cezario pjūvio būtinumo, kurie nors kiek gali sušvelninti gimdymo siaubą“. Ne visur, ne visada, bet dažnai. O gimdžiusios moterys, nesvarbu, ar jaunos, ar pagyvenusios, ar „interneto vandenyse“, ar pažįstamų rate pasakodamos savo patirtį, kaip tie žvejai, bando dar „padidinti pagautos žuvies matmenis“. Juk parodant kokį nežmonišką siaubą joms teko išgyvent, galima sulaukti tokios malonios sielai paguodos, nuostabos ir pasididžiavimo iš klausytojų. Net mano ginekologė pasibaisėjusi pasakojo, kad sveikos, jaunos, stiprios moterys vis dažniau šiais laikais iš anksto prašo epidūro ar planinio cezario pjūvio, nes bijo gimdyt, gaili savęs.

9 mėnesiai

Tačiau... Artėjant 30-mečiui, hormonai padarė savo – pradėjau dairytis ir šypsotis nepažįstamiems vaikams, pasidariau sentimentali, matydama mažylius TV ekrane, pajutau, kad mano gyvenime, nors ir labai spalvotame ir pilname meilės, trūksta mažo stebuklo. Fobija niekur nedingo, tiesiog pasakiau sau: „Bus, kas bus“. Nėštumas buvo malonus ir lengvas, džiaugiausi kiekviena diena, atrodžiau sau graži ir mylima. Bet nerūpestingas laikotarpis ėjo link pabaigos, artėjo baugi akimirka – gimdymas, ir dėl to kasdien jaučiau vis didėjantį nerimą. Ir vyro, ir mano tėvai dar tik sužinoję apie nėštumą, vienu balsu pareiškė: „Daryk Cezarį. Taip motinai ir vaikui lengviau. Gimdysi pati, dar kas vaikui atsitiks, kam rizikuot? Gimdyk be vyro, nes po tokio santykiai pašlyja, šeimos griūna.“ O kai sužinojo, kad vaikutis bus nemažas (virš 4 kg), dar labiau gynė savo nuomones. Galbūt charakterio užsispyrimas ir pyktis dėl to, kad artimiausi žmonės netiki, jog galėsiu ištverti ir pagimdyti pati, pastūmėjo griežtai atsakyti: „Gimdysim kartu! Bandysiu gimdyti pati. O ten kaip Dievas duos, ir taškas!“ Norėjau įrodyti visiems: draugams, artimiesiems, vyrui ir, svarbiausia, sau, kad galiu, nors viduje tebegyveno net ne baimė, o viso gyvenimo fobija.

Gimdymo pradžia

11 val. vakaro pajutau reguliaresnius sąrėmius. Nutarėm dėl viso pikto nuvažiuoti į ligoninę, nors maniau, kad lieps grįžt. Keista, bet važiuojant apsnūdusiomis gatvėmis nejaučiau jokios baimės, ji visa kažkur išgaravo. „5 cm atsidarymas, persirenkite, kilsime į gimdyklą“, – pasakė po apžiūros daktarė. Prisimenu, kad persirenginėjant, drebėjo rankos, bet ne dėl baimės, o dėl jaudulio, jog ilgai lauktas susitikimas čia pat. Iš pradžių vaikščiojom po gimdyklą ten-atgal, juokavome, vis kažką pasakojau. Vėliau paguldė, sąrėmiai sustiprėjo. Keista, bet vis dar buvau visiškai rami, kiekvieną sąrėmį priimdavau ne kaip skausmo antplūdį, o kaip dar vieną žingsnį susitikimo su vaiku link. Nebandžiau priešintis savo kūnui, kuris, pasirodo, pats puikiausiai žino, KAIP gimdyt, tad leidau jam daryti tai, ką puikiai moka, o pati tik ramiai ir tyliai periodiškai klausiau vyro: „Kaip jaučiasi vaikas?“. „Tonai puikūs“, – kaskart atsakydavo jis, žvilgtelėjęs į aparatą. Tik tas man ir rūpėjo – svarbiausia, kad vaikas, kuriam šiuo metu šimtą kartų sunkiau, nei man, jaustųsi gerai, o aš tikrai susitvarkysiu, nes vienintelis dalykas, kurio reikia iš manęs – išlaukti, nesipriešinti, atsipalaiduoti ir leisti gamtai daryti savo darbą.

Šimtus kartų prieš tai įsivaizduodama šį momentą, mačiau jį visiškai kitaip: alpsiu, rėksiu, riesiuosi iš skausmo, maldausiu nuskausminamųjų. Tai bus baisiausios valandos mano gyvenime, kurios būtinai baigsis kažkuo blogu. Prisiminus tas mintis, norėjosi juoktis ten pat – ant gimdymo lovos. Net vyras pastebėjo, kad šypsojausi. Sunkiausia buvo 1,5 val iki stūmimo – jau norisi stumti, sąrėmiai pasiekė savo piką, bet reikia palaukti. Šiuo metu daugelis palūžta, pasiduoda, bet aš žinojau - dabar jau esame prie pat finišo.

Bučiniai gimdymo pabaigoje

„Norisi vieno – miego", - pasakiau prieš pat stūmimą. Daktarės veide atsispindėjo baimė. Nusijuokiau: „Nepergyvenkit, žinau, kad dabar turiu padirbėt iš visų jėgų, tą ir padarysiu“. Deja, sąrėmiai susilpnėjo dėl bendro nuovargio, teko sulašinti oksitocino, kuris juos šiek tiek sustiprino. Daktarai liepė per stiprų sąrėmį pastumt 2-3 kartus, per nestiprų – pailsėt. „Nė velnio!“, – pasakiau sau. –„Vaikas nori išvyst pasaulį, o aš pagaliau susitikt su juo. Esame abu šaunuoliai, tad reikia greičiau visą tai užbaigti“. Daktarų nuostabai, stūmiau po 3 kartus ir per stiprius, ir per silpnus sąrėmius. Neverkiau, nerėkiau, tik prašiau vyro mane bučiuoti. Keista, nesinorėjo pykti ant vyro, vadinti negražiais žodžiais, kaip skaičiau kitose istorijose, norėjosi tik bučiuotis ir vėl stumti iš visų jėgų.

Prakirpo, nes vaiko galva buvo nemaža. Šio momento taip pat žiauriai bijojau: „Kaip kirps? Be nuskausminamųjų? Siaubas! Tik ne tai!“ Iš tikrųjų, dėl natūralių nuskausminamųjų, kuriuos išskiria organizmas, kirpimo praktiškai nepajutau, ir po kelių stūmimų netikėtai išgirdau tokį mielą širdžiai riksmą. Netikėtai! Nesupratau, kas įvyko. Tikrai. „Viskas?!“, – nustebau aš jausdama, kaip kūdikio riksmas sudaužė viso mano gyvenimo baimę į šipulius. „Viskas“, – atsakė gydytoja „Jums gimė sveikas 4070 g berniukas. Sveikinu“. Laikrodis rodė 10.24 ryto.

Kokią idėją norėjau perteikti savo pasakojimu? Mielos moterys, nebijokite gimdyt, neprašykite planuoto Cezario pjūvio ar epidūro, jeigu nepabandėte iš pradžių pagimdyti pačios (nebent to reikalauja jūsų sveikata), neįsivaizduokite gimdymo, kaip kančios ir baisiausio įvykio jūsų gyvenime, negalvokite apie komplikacijas! Jūs net neįsivaizduojate, kokios esate stiprios ir ką galite padaryti! Nemanau, kad įmanoma pagimdyti be skausmo, tikrai neįmanoma pagimdyti be pastangų ir noro, bet tikrai galima pagimdyt be baimės ir be nuskausminamųjų. Ir dažniausiai tam reikia tiek nedaug: atsiriboti nuo neigiamos informacijos ir baubų, priimti sąrėmius dėkingai ir leisti šalia būti artimam žmogui.

Gimdyme tikrai nėra nieko neįmanomo: nėra skausmo, kurio jūs negalėtumėte iškęsti, sunkumų, kurių jūs negalėtumėte įveikti, komplikacijų pasitaiko labai retai, o tų baisybių, apie kurias skaitome, išvis retenybė! Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į gimdymo sąrėmius: jūs galite susikoncentruoti ties jais, gailėtis savęs ir priimti veiksmą kaip kankinimą, o galite atsiriboti nuo pojūčių, įsivaizduoti, kaip su kiekvienu sąrėmiu plečiasi kelias, kuriuo netrukus į pasaulį ateis jūsų vaikelis, galvoti tuo metu apie jį, kad jis jau čia pat, kokios spalvos bus jo akys, plaukučiai, ką ištarsite tik jį išvydusi ir t.t. Paleiskite savo mintis, galvokite apie netolimą ateitį, tikėkite, kad viskas eina puikiai, ir vaikas žino, kaip jam gimti. Nebijokite gimdyti!

P.S. Vyras atidirbo puikiai: masažavo, bučiavo, drėkino veidą, padrąsindavo, pilnavertiškai dalyvavo susitikime su mažyliu, už ką jam esu labai dėkinga!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?