Trys nėštumai, pasibaigę netektimis, ir nemirusi viltis tapti mama

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Erikai.

Pirmasis nėštumas

Pirmąjį kartą laukiausi prieš 8 metus, kai man buvo 23 metai. Tai buvo neplanuotas nėštumas ir žinia, kad laukiuosi buvo labai netikėta ir sukėlusi mums didelį stresą. Tačiau su draugu susitaikėme ir nusprendėme, kad jei jau taip lemta, tai ir būsime tėvais.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Fitneso trenerė: po gimdymo reikia atrodyti štai taip!
Moteris pagimdė net nepajutusi, kad laukiasi

Tačiau 8-ąją nėštumo savaitę pradėjau labai stipriai kraujuoti. Mama iškvietė greitąją pagalbą ir mane išvežė į ligoninę. Apžiūrėjo tąkart gydytojas, kuris buvo tikrai labai nemalonus ir su manimi elgėsi tikrai nemaloniai. Gulėdama ant stalo jaučiau beprotišką skausmą, ašaros tekėjo upeliais, bet kentėjau. Po apžiūros buvau paguldyta į palatą ir manęs niekas netikrino echoskopu visą savaitę. Po savaitės apžiūrėjusi gydytoja pasakė, kad pas mane ten nieko nėra ir ji nemato jokio vaisiaus. Pasirodo, kad aš visą savaitę gulėjau jau nebebūdama nėščia!

Nusivylusi gydytojais važiavau į Kauną, kur buvo man padaryta abrazija.

Antrasis nėštumas

Po trejų metų aš vėl pasijutau besilaukianti. Su draugu taip ir gyvenome nesusituokę, bet šį kartą žinia mums buvo labai smagi, jautėmės labai laimingi. Nėštumas nebuvo sklandus, kelis kartus teko gulėti ligoninėje, nes vis pakraujuodavau. Ligoninė tapo mano antraisiais namais. Sulaukus 21 nėštumo savaitės( 5 mėn.) ryte atsikėliau visa šlapia. Supratau, kad kažkas negerai. Paskambinus mamai ir papasakojus, kas man nutiko, ji liepė kuo greičiau važiuoti į ligoninę, nes man nubėgo vandenys.

Nuvykus į Kauno klinikas man pasakė baisią žinią - nieko nebegalima padaryti ir kūdikio neišsaugos. Po poros valandų pajutau, kaip prasidėjau sąrėmiai ir man teko iškęsti baisiausią įvykį savo gyvenime. Pagimdžius negyvą kūdikį, manęs akušerė paklausė, ar aš noriu pažiūrėti į jį? Buvo be galo skaudu tai girdėti. Žinoma, kad aš negalėjau žiūrėti ir taip dar labiau save skaudinti. Po paros aš išvykau namo.

Trečiasis nėštumas

Mane labai palaikė mano vyras, visa mano šeima. Jie buvo geriausi mano psichologai. Po metų mes su vyru susituokėme. Atrodo, kad beliko tik susilaukti kūdikėlio ir būti pačia laimingiausia šeima. Po metų aš vėl pastojau. Kūdikis buvo planuotas ir labai lauktas. Apsilankius pas gydytoją pirmąjį kartą, man pasakė, kad po mano širdimi gyvena ne vienas, o net du stebuklai. Tuo metu tai buvo didelis šokas, bet ir tuo pačiu didelė laimė. Mane labai stebėjo medikai, pati labai saugojausi, daugiau gulinėdavau, nes bijojau, kad scenarijus gali vėl pasikartoti. Teko ir ligoninėje vėl pagulėti.

Bet... Penktą mėnesį man ir vėl nubėgo vandenys. Buvau išvežta vėl į Kauną. Tačiau mano dviejų sūnelių nebuvo įmanoma išsaugoti. Aš ir vėl netekau didžiausio turto. Atsibudusi po narkozės aš pasakiau sau: „Aš vistiek būsiu mama!"

Pamažu atsigavau po nelaimės, turėjau šalia patį geriausią vyrą, kuris mane palaikė ir buvo su manimi visada. Praėjo dar vieneri metai. Per juos darėmės su vyrų visus įmanomus tyrimus, bandėme surasti priežastį, kodėl man nepavyksta išnešioti kūdikio ir aš vis juos penktą mėnesį prarandu. Visi tyrimai buvo geri, lankėmės ir pas genetikę, tačiau ir ten sulaukėme atsakymo, kad esami sveiki.

Ketvirtasis nėštumas

Tad po metų pajutau, kad jau esu pasiruošusi vėl bandyti. Pavyko iš pirmo bandymo - nėštumo testas parodė dvi juosteles. Minčių buvo įvairių, daug galvojau, baimės buvo daug, tačiau žinojau, kad bijodama tik pakenksiu sau ir kūdikiui, kuris augo po mano širdimi.

Mane prižiūrintis gydytojas išsiuntė mane į Kauno klinikas apžiūrai. Papuoliau pas stebuklingą gydytoją. Ji mane atidžiai stebėjo ir kai man buvo 3 mėnesiai, apžiūros metu pamatė, kad mano kaklelis vėl nori vertis. Tą minutę supratau, kad manęs laukia vėl tas pats scenarijus. Tačiau ji man pasiūlė įsigyti vienus vaistus, kurie galbūt man padės ir sustiprins mano gimdos kaklelį. Naudojau juos 3 savaites, ir gydytoja stebėjo, kad mano situacija gerėja, kaklelis nebesiveria. Visą laiką labai save saugojau, daug gulėjau, vykdžiau visus gydytojų nurodymus ir po 9 mėnesių susilaukiau nuostabaus sūnelio. Šio jausmo apsakyti neįmanoma, nes aš dar kiekvieną dieną į jį žiūrėdama galvoju, ar aš tikrai jau mama ir ar tai mano sūnus...

Visos mano kančios, visos ašaros viskas nublanko tą minutę, kai tik aš jį pamačiau. Tai mano didžiausias turtas gyvenime. Šiandien mes jau trise, o mūsų sūneliui tuoj bus 4 mėnesiai.

Taigi, aš pažadą sau įvykdžiau ir vis tiek tapau mama! Nė vienos minutės nebuvo, kad būčiau nuleidusi rankas. Šiandien esu pati laimingiausia.

Erika

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo "TAVO VAIKAS" prenumeratą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis