Neįprastas gydytojos metodas spėti vaiko lytį skaitytojos gimdymo istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Vidai.

Šis nėštumas man buvo be galo lauktas.

Kadangi auginau du berniukus, vis pasvajodavau apie mažąją princesę. Berniukai jau dideli, greitai baigs mokslus ir, žiūrėk, išlėks iš namų. Kažkaip susimąstydavau, gal jau per sena gimdyti, vis dėlto 36 -eri metai. Bet kai pasijutau besilaukianti, negalėjau tverti džiaugsmu. Vyras irgi labai apsidžiaugė, kadangi mums abiems tai jau antra santuoka, jis labai norėjo savo vaikelio.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Klaidos, kurias daro jautraus vaiko tėvai
Mamos atvirauja,kaip rinko savo vaikams vardus

Nėštumas buvo labai lengvas, net nesijautė, kad laukiuosi.

Jis buvo visai kitoks, negu su pirmaisiais vaikučiais. Labai norėjome sužinoti lytį, nes abu troškome dukrytės, tačiau abu kartus, kai žiūrėjo echoskopu, lyties tiksliai nematė, bet pasakė, kad labiau tikėtina jog tai mergaitė, nes berniukus mato iš karto, o mergytės labiau slepiasi. Tai pasakiau mane prižiūrinčiai ginekologei. Ji pasiguldė mane ant kušetės ir su savo „triūbele" prispaudusi prie pilvo, paklausė kelias sekundes. „Pilvelyje gyvena bernužėlis", - išrėžė ji, spėdama pagal širdies tonus.

Po kiek laiko per apžiūrą vėl pakartojo savo paklausymą pro tą „aparatą" ir vėl ji girdėjo „berniukišką" širdutę. Nežinau, kodėl, bet visai nebuvau linkusi tikėti tuo, ką ji čia spėja, ruošiau rūbelius mergaitei, vardą sugalvojau irgi mergaitei. Tvirtai tikėjau, kad gims mano princesytė. Nors vyras bandė mane pripratinti prie minties, kad gali būti ir berniukas, kad paskui nebūtų šoko.

Šiaip esu labai veikli, drąsi moteris.

Gyvenimas nebuvo lengvas, todėl esu išmokusi būti savarankiška. Nieko niekada nebijau, visada pati priimu sprendimus. Tačiau gimdymo paniškai bijojau. Gal jau amžius ne toks, tiesiog būčiau sumokėjusi bet kokius pinigus, kad padarytų epidūrinę nejautrą ir, kad man kuo mažiau skaudėtų. Daiktus į ligoninę susikroviau prieš porą mėnesių, ir juos visur vežiojomės. Kai artėjo gimdymo diena, panika vis augo, bet vaikelis neskubėjo gimti.

Taip praėjo keturios dienos po nustatytos datos.

Ryte vyras išėjo į darbą, aš prigaminau šeimai skaniai pavalgyti ir susiruošiau pas savo gydytoja apžiūrai. Kadangi iki miesto 60 km, tai pati viena ir išvažiavau su mašina. Jaučiausi puikiai, tik buvo labai karšta, mane pasitiko vyro mama. Kartu nuėjome į moterų konsultaciją, ten apžiūrėjo ir pasakė kuo skubiau važiuočiau į ligoninę, nes šiandien pagimdysiu.

Išėjusi ramiai paskambinau vyrui ir liepiau nedelsiant kuo nori ir kaip nori, bet važiuoti pas mane. O pati per visą Vilnių, per kamščius važiavau į Santariškes, pasistačiau mašiną ir ramiai dar pasivaikščiojau, pakvėpavau grynu oru.

Ligoninėje mane apžiūrėjo ir nuvedė į gimdymo palatą. Buvau visiškai rami, panika kažkur dingo, tik norėjau, kad vyras kuo greičiau atvažiuotų. Jis tikrai šaunuolis, jau po valandėlės buvo pas mane. Praėjus dar pusvalandžiui man prakirpo vandenis ir po truputėli prasidėjo sąrėmiai, kurie labai greitai tapo labai skausmingi ir dažni.

Iš pradžių laikiausi.

Kentėjau, kabinausi į vyro ranką ir bandžiau nepanikuoti, po poros valandų pradėjau nesiorientuoti erdvėje, negalėjau normaliai atsakyti į klausimus, skausmas sukaustė, net negalėjau judėti. Tuomet gydytoja nusprendė, kad man reikia nuskausminamųjų, nuo jų man pradėjo svaigti galva, kažkaip pasijutau lyg girta, bet sąrėmiai aprimo, ir skausmas nebuvo toks stiprus.

Vaistų veikimas praėjo labai greitai, ir tas skausmas man pasirodė dar stipresnis, vyras man liepė rėkti, nes jam buvo sunku matyti, kaip man skauda. Išgirdau, kaip akušerė pasakė, kad tuoj gimdysiu. Kai man liepė stumti, neturėjau jėgų išvis, nežinau, ar tai nuo skausmo, ar tie vaistai taip paveikė, toks buvo vaizdas, kad viską darau ne taip. Bet paskui, kažkaip pati sau pasakiau, kad turiu nusiraminti ir pagaliau išgirdau savo gimusio vaikiuko verksmą.

Kai išgirdau sakant, jog gimė mergaitė, nepatikėjau, dar kartą perklausiau, ar tikrai. Man atsuko mažylės užpakaliuką, kad įsitikinčiau pati. Vyras perkirpo virkštelę, mažylę paguldė man ant krūtinės. Buvau tokia laiminga, laikydama ją savo glėbyje!

Dar ir dabar, kai jau praėjo pusė metų, susėdam su vyru prie mažylės lovytės, žiūrim į ją miegančią ir džiaugiamės savo stebukliuku.

Vida

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Dėmesio!

Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 100 Lt vertės apatinių rūbų parduotuvės čekį.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis