Anot psichologės Rositos Pipirienės, dvimečiui dar sunku suvokti, iš kur atsiranda pinigai, tačiau penkiametis tikrai jau gali suprasti, kad pinigai ant medžių neauga. O duodami kišenpinigių už atliktus darbus mes sumokame už bendrystę, patiriamą dirbant kartu.
Šeima yra tarsi maža bendruomenė, kurios nariams padaryti ką nors naudinga ar gera vienas kitam turėtų būti malonu, nes jie vienas kitą myli. Dėl šios priežasties neturėtų būti sunku išplauti indus, nušluostyti dulkes ar vienas kitam atnešti puodelį arbatos. Jeigu mes nuolat akcentuosime ne privalėjimą atlikti vieną ar kitą darbą, bet bendrystę ir gerą jausmą dirbti visiems kartu, tikėtina, ilgainiui mažieji pamėgs darbuotis kartu su šeimos nariais. Juk svarbiausia, ko kiekvienam žmogui reikia nuo pirmų gyvenimo dienų, tai kam nors priklausyti. O kas gali būti nuostabiau, nei jausti, kad priklausai šeimai?
Po bendros veiklos nereikėtų pamiršti visu tuo pasidžiaugti ir mažąjį darbininką pagirti, o ne priimti visa tai kaip savaime suprantamą dalyką. Net jeigu darbas nepadarytas taip, kaip jums norėtųsi, arba atliktas vėliau, nei buvo sutarta, vis tiek turite rasti, už ką pagirti. Kad ir už tai, jog šįkart, pavyzdžiui, vėlavo ką nors padaryti ne visą dieną, bet, tarkim, pusdienį.
"Mes kišenpinigių skyrėme vaikams nuo pirmos klasės. Pirmoko gyvenimas labai smarkiai pasikeičia, jis išmoksta skaičiuoti, kartais būdamas mokykloje gali ir pats kokį skanėstą nusipirkti, - žurnalui 'Tavo vaikas" yra teigusi pediatrė ir psichiatrė 7 vaikų mama Aurima Dilienė. - Yra tėvų, kurie labai anksti mažylius išmoko skaičiuoti, bet darželinukas dar neskaičiuoja pinigų, jo ir į parduotuvę nenusiųsi. Išėjimas į mokyklą - išskirtinis įvykis kiekvieno vaiko gyvenime. Vaikas patenka į kitą aplinką, mokosi savarankiško gyvenimo.
Pinigai irgi skatina vaiką būti savarankišką, nes jis pats sprendžia, ką su jais daryti, kur ir kada išleisti. Prieš duodama kišenpinigių, kiekviena šeima turėtų nuspręsti, kokią sumą ir kuriam laikui skirs vaikui. Manau, pinigų turėtų būti tiesiog duodama vaikui, o ne mokama jam už darbą, tarkim, kai padeda mamai namuose. Mažiems vaikams sunku suvaldyti didesnę sumą, ji vargina, todėl, manau, iki kokios aštuntos klasės geriausiai duoti pinigų kartą per savaitę. Ir vaikas pats nuspręs, kam juos išleisti".
Beje, ne tik kišenpinigiai, bet ir dovanos dovanojamos besąlygiškai, nes mes savo atžalą mylime ne už kažką, o besąlygiškai.
Papildomos pareigos
Anot R. Pipirienės, mažiesiems gali būti mokama nebent už papildomas pareigas. Pavyzdžiui, vaikas nudažė tvorą, ir tėvams nereikėjo samdyti darbininko, o gal prižiūrėjo jaunesnį broliuką ir nereikėjo samdyti auklės. Tokiu atveju dar prieš pradedant dažyti tvorą ar imantis broliuko priežiūros reikėtų aptarti galimą sumą – kiek vaikas pats įvertina darbą ir ar jus nurodyta pinigų suma tenkina.
Suma neturėtų būti nei per didelė (kad nesusidarytų įspūdis, jog pinigai yra lengvai uždirbami), nei per maža (kad nesumažėtų motyvacija stengtis). Tariantis dėl papildomų darbų bei atlygio už juos bus prasminga pasikalbėti apie vertybes, kurios jums kelia nerimą, kai duodate vaikui kišenpinigių.
Pinigai negyvena tėvų piniginėse
Vesta Ališauskienė ir Diana Michailova, socialinio projekto "Finansų anatomija" įkūrėjos, teigia, jog su vaiku būtina kalbėtis apie šeimos finansinę padėtį, jis taip pat turėtų dalyvauti aptariant biudžetą, svarstant šeimos galimybes, planuojant išlaidas, priimant bendrus sprendimus: "Kaip kitaip jis išmoks? Labai naudinga vaikui turėti savo biudžetą, ir jį aptarti reguliariai su tėvais. Vyresniam vaikui galima pasiūlyti, kad kiekvieną mėnesį jis gauna tam tikrą pinigų sumą, kuri skirta pietums mokykloje, būreliams, autobuso bilietui, pramogoms, rūbams, avalynei, kanceliarinėms prekėms - verta aptarti, kiek pinigų iš duodamos sumos kam skiriami, juk būreliams - fiksuotas mokestis, kaip ir pietums mokykloje, o kitos išlaidos taip pat turi būti planuojamos".
Anot steigėjų, yra nemažai būdų vaikui parodyti pinigų vertę ir paskatinti mokytis. Vieno tyrimo metu buvo klausiama paauglių: už kiek pinigų sutiktumėte vieną kartą išvalyti viešąjį lauko tualetą? Vienas atsakė, kad ne mažiau nei už 1000 eurų. Išgirdęs, kad kiti šį darbą po porą kartų per dieną ir taip visą mėnesį dirba už perpus mažiau, vaikas labai nustebo. Tuomet kalba pasisuko apie tai, kodėl taip yra, kodėl tokį darbą žmogus dirba už tokią nedidelę pinigų sumą. Vaikui neužtenka vieno moralizuojančio sakinio, jam reikia papasakoti istoriją, nušviesti situaciją, pateikti palyginimus, kurie jam suprantami, skatinti diskutuoti ir suformuluoti išvadą.
