Vienos mamos tvirtina, kad šiuolaikiniai vaikai gyvena pertekliuje, tad Kalėdos kaip tik tas laikas, kai reikėtų dovanoti ne žaislus, o emocijas, buvimą kartu. Kita mamų pusė įsitikinusi, kad kol vaikai dar tokie maži ir taip naiviai tiki Kalėdų Senelio stebuklu, iš jų atimti galimybę gauti realią, pačiupinėjamą dovaną būtų mažų mažiausiai šventvagiška.
Apie tai kalbamės su šeimos ir vaikų psichologe Lina Gudaite-Berckaitiene.
Ar keturmetis jau pajėgus suprasti, kad, pavyzdžiui, meduolių kepimas su grupės draugais – taip pat Kalėdų Senelio dovana? Ar nenuviltume vaiko, pasirinkę štai tokį sveikinimo variantą? Ar būtina juos tokiam Kalėdų šventimui paruošti, kad po to nebūtų nereikalingų lūkesčių, jog kitokių dovanų nebus?
Bet kokio amžiaus vaikams, beje, ir suaugusiesiems, dovanos yra labai svarbios. Ką jau kalbėti apie mažiausiuosius, kurie ypač laukia dovanų iš Kalėdų Senelio. Mažieji anksti ruošiasi Kalėdų šventei, rašo Kalėdų Seneliui laišką, kuriame įvardija, ką būtent svajotų rasti po eglute. Dovana – tai regimas, dažnai materialus, apčiuopiamas dalykas, kuris vaikui suteikia džiaugsmo ir papildomai patvirtina, koks jis mylimas ir reikšmingas, kad yra vertas dovanos. Mes, suaugusieji, dovanodami siekiame suteikti džiaugsmo, pamaloninti, padėkoti, parodyti, koks tas žmogus yra svarbus, siekiame tarsi įkūnyti savo meilę jam, kitus šiltus jausmus.
Manau, geriausia dovana ikimokyklinukui iš Kalėdų Senelio yra ta, kurios jis norėjo ir prašė. Tuomet Kalėdų stebuklas vaikui tampa dar ypatingesnis ir džiugesnis. Jis patiki, kad Kalėdų Senelis išgirdo ir atnešė būtent tai, ko jis norėjo. Galima ir tiesiogiai paklausti, ramioje, jaukioje aplinkoje pasišnekučiuoti, ko gi vaikutis norėtų gauti dovanų, apie ką jis svajoja. Kita vertus, vaikų norai ir lūkesčiai gali būti labai dideli ir sunkiai, o kartais gal ir visai neįgyvendinami.
Tarkime, mažylis prašo neįmanomų, netikroviškų dalykų, pavyzdžiui, nori gauti išmanųjį telefoną, nuskristi į Mėnulį, kad tėveliai susitaikytų ir vėl gyventų kartu. Negavus norimos dovanos, neišvengiamas vaikų nusivylimas, liūdesys, ašaros, o gal ir pyktis bei kiti neigiami išgyvenimai. Ir tai yra suprantama, tame nėra nieko bloga. Juk gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip norime, ne visiems norams lemta išsipildyti. Ir vaikai pamažu mokosi šią tikrovę suprasti, priimti. Tad labai svarbu dar prieš šventes, prieš rašant laišką Kalėdų Seneliui, kartu su vaiku pasikalbėti apie tikrovę atitinkančias dovanas.
Ir apskritai apie šventes, dovanas, jų prasmę su vaikais vertėtų pradėti kalbėtis nuo mažų dienų. Žinoma, bendraujant svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. O daugelį vertybių, nuostatų apie dovanas, šventes geriausiai galime perteikti savo nuosekliu elgesiu, savo pavyzdžiu. Parodyti, kaip svarbu galvoti apie kitus, mokytis dovanoti, ne tik gauti dovanų. Kad dovanos būna ne tik apčiuopiamos, bet ir „nematomos“, ne daiktinės. Kad galima dovanoti savo laiką, meilę, dėmesį, nuoširdumą, patyrimą, emocijas, rūpestį, kažkokią konkrečią pagalbą, pavyzdžiui, aplankyti šalia gyvenantį vienišą, ligotą kaimyną, padėti jam buityje ar nupirkti gardesnių valgių šventėms, o gal parodyti dėmesį draugui, pakviesti jį į įdomų animacinį filmą ar pan.
Sutikčiau, jog šiuolaikiniai vaikai dažnai gyvena pertekliuje, žaislų įvairovė nelabai jau teikia džiaugsmo, tad Kalėdų šventė būtų puikus metas dovanoti emocijas, patyrimą, laiką kartu. Tokios dovanos ne tik suteiks daug įspūdžių, pažinimo džiaugsmo, bet ir išliks atmintyje žymiai ilgiau.
Keturmetis jau pajėgus suprasti, kad, pavyzdžiui, meduolių kepimas su grupės draugais – taip pat Kalėdų Senelio dovana. Klausimas – kaip tokia dovana bus pristatoma, kaip paaiškinama, kokia prasmė jai bus suteikiama? Vaiko suvokimo lygmuo priklausys nuo jo brandumo ir labiausiai nuo to, kiek tėvai, auklėtojos kalbėjosi, ugdė vaikus apie dovanas, jų prasmę, reikšmę ir pan. Be abejo, apie tai su mažaisiais reikėtų kalbėtis iš anksto, dar prieš šventes. Tai geriausia daryti paprasta, vaikams suprantama kalba, žaidimo forma: per pasakas, vaidmeninius žaidimus, kuriant kartu istorijas apie Kalėdų šventę, dovanas ir pan. O patys mažiausieji (iki 3 metų), manau, turėtų gauti ir tradicinių, apčiuopiamų Kalėdų Senelio dovanų. Jiems itin svarbu paliesti, pačiupinėti.
Kai kalba darželyje pasisuka apie kalėdines dovanas, kitas opus klausimas būna šis – dovanos visiems perkamos vienodos arba sutariama suma ir kiekvienas tėvas vaikui perka tai, kas jam labiausiai tiktų ir patiktų. Ir čia, matyt, nėra vienos universalios tiesos, nes vienu atveju galimas pavydas ir ašaros, kad kažkieno dovana gražesnė, didesnė, kitu – nusivylimas, nes dovana tiesiog nemiela. Ką patartumėte šioje situacijoje?
Svarbiausia siekti, kad dovana vaiką pradžiugintų, jam patiktų, domintų, skatintų pažinimą, lavintų kūrybiškumą, socialinius įgūdžius. Tėveliai geriausiai pažįsta savo vaiką, tad jie gali siūlyti, kas tiktų, patiktų jų vaikui. Nieko bloga, jei visi trimečiai gaus vienodas dovanas arba tiesiog iš tos pačios serijos, tik skirtingus variantus (pavyzdžiui, visi dėliones, bet skirtingas), o šešiamečiai gaus individualias, skirtingas dovanas. Pasikartosiu: svarbiausia – dovana vaikui turi patikti, pradžiuginti. Dar noriu pabrėžti bene patį svarbiausią dalyką. Vaikams patinka dovanos, jos reikalingos ir svarbios, tačiau labiausiai vaikams reikia tikro ryšio su tėvais, kuris kuriamas kartu, prasmingai leidžiant laiką, žaidžiant bendrus žaidimus, apkabinant, suteikiant saugumo, padrąsinant, guodžiant ir suprantant, dažnai sakant „myliu tave“.
Liūdniausia, kai tėvai savo dėmesį ir meilę pakeičia dovanomis. Tuomet vaiko gali nedžiuginti ir pati nuostabiausia, net labai norėta dovana, nes vaikas gyvena su jausmu, jog nerūpi tėvams ir yra nemylimas.
Keitimasis dovanomis tarpusavyje – ar darželyje tai įmanoma? Ar tai labiau mokyklinio amžiaus vaikų iššūkis?
Mes, suaugusieji, dažnai neįvertiname vaikų galimybių, manome, kad jie suvokia kur kas mažiau. Keitimasis dovanomis darželyje, manau, nuostabi idėja, būdas vaikams ugdyti daugelį vertybių, dovanojimo kitiems prasmę, džiaugsmą, draugiškumą, bendruomeniškumą. Tai ypač reikalinga vyresniems vaikams. Tereikia noro ir pastangų, o auklėtojų ir tėvelių kūrybiškumui čia ribų nėra. Pavyzdžiui, visa vaikučių grupė kartu su auklėtojomis ir (ar) tėveliais gali sukurti savo darbelį – dovaną – ir įteikti kitos grupės ar net kito darželio vaikams. Taip bus išgyvenama unikali patirtis, stiprinanti artimus tarpusavio ryšius, bendrystę, ugdanti daugybę vertybių ir kurios vaikas niekada nepamirš.
Jei šeimoje, ugdymo įstaigoje nuo mažens vyraus požiūris, kad svarbiausia yra pasiruošimas šventei, jos laukimas, darant gerus darbus, staigmenas kitiems, ir vaikai bus įtraukiami į šį procesą, tai dovanos jiems bus viena iš maloniųjų šventės dalių, o ne pagrindinis, užgožiantis pačią šventę dalykas.
Vilniaus lopšelio-darželio „Papartis“ auklėtoja Joana Gerbutavičė: „Įspūdžių dovana atminty išlieka ilgiau.“
Manau, kad per Kalėdas vaikai greta gerų emocijų turėtų gauti ir materialių dovanų, būtent išsvajotų – tokių, kokių norėjo ir laukė. Nebūtinai brangių ir didelių. Dauguma vaikų rašo laiškus Kalėdų Seneliui, prašydami konkrečios dovanos arba įvardija kelis galimus variantus. Dovanų radimo tradicija po eglute arba gavimo iš Kalėdų Senelio labai giliai įsišaknijusi mūsų šventiniuose papročiuose, gal net suaugusiesiems būtų neįprasta nieko vaikams neieškoti prieššventiniu periodu.
Beje, vaiko laukiamos dovanos ieškojimas, jos pirkimas – taip pat labai atsakinga ir šventiškai nuteikianti misija. Žinoma, jei vykdoma laiku, o ne paskubomis. Tačiau šalia materialios dovanos vaikai turi gauti ir tą kitą, suvienijančią mus į būrį, į šeimą, į bendruomenę, kitaip tariant, emocinę, dvasiškai praktinę ir pažintinę dovaną, kuriančią laukimo, pasiruošimo stebuklą. Tai galėtų būti atvirukų bei dekoracijų kūrimas, sausainių ir meduolių kepimas, kalėdiniai žygiai į gamtą, eglutės žvėreliams puošimas ir pan. Juk žaislai greitai nustumiami į šalį, jais greitai pasisotinama, o įspūdžių dovana ilgai išlieka prisiminimuose, atminty, nes ji kartu išgyventa, patirta, galbūt net kartu sukurta.
Labai svarbu atminti, kad artėjančios Kalėdos – tas metas, kai reikia, galima ir netgi būtina svajoti. Ypač patiems mažiausiems šeimos nariams. Vaikas nori tokios dovanos, kuri jums atrodo netinkama, keista, nepraktiška. Abejojate, ar su ja žais? Manote, kad tai tik tuščias jo įgeidis? Nemoralizuokite, kad įsigeidė nežinia ko, tačiau būtinai kalbėkitės. Galbūt verta net nuvykti į prekybos centrą ir pačiupinėti, gyvai apžiūrėti mažyliui patikusį žaislą ar žaidimą, kartu pasvarstyti, o ką vaikas su juo veiks. Jei mažylis įsigeidžia kažko itin brangaus, ko šeima negali sau leisti, tokiu atveju galima tiesiog priminti, kad Kalėdų Senelis turi visiems pasaulio vaikams dovanėlių nupirkti, kad jam gali neužtekti pinigėlių tokiai brangiai dovanai.
Daugiau straipsnių, kaip Kalėdų laukimą padaryti džiaugsmingą, kaip išvengti streso, kaip susikalbėti su vaikais ir dar daug psichologinių įžvalgų bei patarimų rasite gruodžio žurnalo "Tavo vaikas" numeryje. Ieškokite parduotuvėse, spaudos kioskuose, o pirkti galite ir internetu (PIRKTI). Prenumeruoti ir gauti papildomų dovanų galite puslapyje www.gmzurnalai.lt
