Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė
Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas jautrus iš prigimties?
Per savo praktiką susiduriu su jautriais vaikais, jų jautrumas dar nerodo sutrikimų. Tokių vaikų nervų sistema jautriau reaguoja į visus dirgiklius. Į fizinius dirgiklius galbūt stipriai nereikėtų kreipti dėmesio – graužiančios etiketės arba vilnonė kepurė ant galvos, ko gero, nepatinka daugeliui. Jautruolių dirglumas visiškai kitoks. Teko susidurti su vaikais, kurie, tarkime, visiškai negali mūvėti pėdkelnių. Atrodo, kas čia tokio – nepriprato prie pėdkelnių, bet tai jau rodo, kad vaikas daug jautresnis už kitus. Nereikėtų painioti jautruolių su autistinio spektro sutrikimą turinčiais vaikais, šie paprastai būna jautresni fiziniams prisilietimams – ne jausmams, bet ir tai ne taisyklė. Jie nelabai mėgsta bendrauti, nesupranta juokų, jiems sunkiau suprasti kito žmogaus jausmus. Toks apibūdinimas visiškai netinka jautruoliams. Jie labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų pyktį, kad ir į menkiausią, tarkime, verksmu. Įsivaizduokite, kaip tėvai reaguoja – turi tvardyti savo emocijas, o dar raminti savo jautruolį: „Nepykstu ant tavęs, tik tu neverk.“ Tokie vaikai nenusiramins, kol tėvai įrodys, kad iš tiesų nepyksta, o jeigu jaučia tokią emociją, jautriam vaikui tai didžiulė gyvenimo drama.
Jautrūs vaikai labai stipriai reaguoja į bet kokį dėmesį. Dažniausiai mažyliams jų atžvilgiu rodomas dėmesys patinka, jie jo net siekia, o jautruoliui to visiškai nereikia, jam tai net nemalonu. Tarkime, susirenka svečių švęsti jautraus vaiko gimtadienio, visi dainuoja „Su gimimo diena...“, o šventės kaltininkas apsiverkia ir pabėga į kitą kambarį... Jam per daug visko – dėmesio, garsų, kvapų, vaizdų.
Apibūdinkite jautruolių stipriąsias ir silpnąsias savybes.
Žiūrint iš biologinės pusės, tokie vaikai turi mažiau serotonino (hormono, kuris gaminamas nervų ląstelėse), jie turi polinkį į depresiją, tačiau jautrumas teikia ir nemažai privalumų. Mažiau serotonino lemia tai, kad mažylis gali pastebėti smulkmenas, iš jų susidėlioti tikslesnį vaizdą. Tokie vaikai, vertindami vienokią ar kitokią gyvenimišką situaciją, užtruks ilgiau, tačiau apsispręsti gali geriau nei kiti, kurie nėra tokie jautrūs. Jautruolis greičiau pavargsta, tai natūralu, nes jo impulsai veikia stipriau. Įsivaizduokite, vaikas sėdi pamokoje ir jam atrodo, kad mokytoja pyksta, dėl to jis nervinasi, o dar turi kažko ir mokytis, natūralu, kad toks mažas žmogutis greičiau perdegs ir pavargs. Yra ir geroji to reikalo pusė. Jautrus vaikas, gavęs gerų emocijų dozę, greičiau atsigaus, t. y. jis visas emocijas sugeria jautriau ir daug greičiau. Jautruolius lygiai taip pat gali sukrėsti ir šermenys, ir vaikiškas linksmas miuziklas. Ir vienu, ir kitu atveju išgyvenama įtampa.
Dažnai tėvai mano, kad jautrumas yra silpnybė, todėl iš paskutiniųjų stengiasi „išgydyti“, „užgrūdinti“ jautresnės nervų sistemos vaikus, girdi, lengviau bus gyvenime. Ar tai įmanoma?
Daug aktyvių tėvų skundžiasi, kad jų vaikas nieko nenori, jie siūlo įvairiausių veiklų – eiti, lipti, važinėtis riedučiais, o jis mieliau renkasi ramias veiklas – būti namuose, skaityti. Tėvams, kurie augina kitokius vaikus, nei jie yra patys, sunkiau atžalas ir suprasti. Auginantys jautruolį tėvai turėtų prisiminti, kad su juo visada reikia tartis, lengviau pasieksite norimą rezultatą. Jeigu bandysite palaužti jautrų vaiką, sulauksite priešingo rezultato, jis gali prieštarauti arba tiesiog užsisklęsti, net verkti. Tikrai ne visi vaikai yra tokie, daug jų yra gana lengvai prisitaikantys, klausantys tėvų ir vykdantys jų nurodymus, jų net nereikia „laužyti“. Galbūt tokios taktikos – palaužti, užgrūdinti – labiau griebiasi ne tėvai, o pedagogai, kurie siekia savo tikslų – išmokyti paklusti. Jautruoliai net garsesnį kalbėjimą gali suvokti kaip pyktį, kartais tėvams ir pedagogams reikėtų tiesiog primažinti garsą, antraip jautrus mažylis tiesiog užsiblokuos. Kitas, ne toks jautrus, vaikas į pakeltą toną net nesureaguos.
Manote, kad jautrų vaiką reikėtų auginti tarsi šiltnamio sąlygomis?
O kodėl gi ne? Juk pomidorą taip pat iš pradžių daiginate ant palangės ar šiltnamyje, tik vėliau perkeliate į lauką. Daržoves lepinti galima, o vaiko – ne? Jautriam vaikui visiškai netinka metodas – „Įmesk į vandenį – pats išplauks“. Dėl jautrios nervų sistemos jis gali tiesiog perdegti, daug tėvų bandė savo jautruolius perlaužti, užgrūdinti, o rezultatas – net suaugę jie neranda savo vietos gyvenime. Išmintingi tėvai savo vaikams turėtų būti saviti amortizatoriai, kurie sušvelnina gyvenimo negandas, išmoko jas įveikti vienokiais ar kitokiais būdais, tinkančiais jų vaikui. Tėvus turbūt baugina tai, kad jiems visą gyvenimą teks būti šiltnamiu savo jautriems vaikams, nėra vieno patarimo, kaip išlaviruoti, nes turbūt teko matyti ir keturiasdešimtmečių, kurie vis lekia pas tėvus pagalbos...
Tad kaip auginti jautrų vaiką?
Kiekvienas tėvas turi pažinti savo vaiką – tokia tėvų funkcija, o ne visus auklėti vienodai. Net kūdikiai labai skiriasi: vienus gali visur vedžiotis – į mažųjų mokyklėles, baseinus, į susitikimus su kitomis mamomis ir jų vaikiukais, jiems viskas gerai, tinka toks gyvenimo būdas ir režimas, o kiti po tokių mamyčių kelionių būna labai neramūs, negali užmigti, jiems visko per daug. Įvairios mokyklėlės ir kitokios veiklos yra gerai, jei kūdikiui tai tinka, mamos užduotis – dozuoti jo potyrius ir išorės dirgiklius. Mama turėtų pažinti savo vaiką ir suprasti, kas jam tinka, o kas tinka jai pačiai. Galbūt kaip tik jai reikia tų visų veiklų, dažnai tai padeda apsisaugoti nuo slogios nuotaikos po gimdymo, bet reikėtų vis dėlto pasižiūrėti ir į savo vaiką – o kaip jaučiasi jis?
Ne visada reikėtų jautrų vaiką palikti vieną, nors jis to nori ir prašo. Mažyliui visada galima siūlyti – einame, darome, važiuojame. Paprastai jautruoliai būna drovūs ir nedrąsūs, bet, konsultuojant tėvus, paaiškėja, kad ir jie patys ne itin linkę bendrauti su kitais, o iš savo atžalų reikalauja bendravimo stebuklų. Jeigu vaikas jautrus ir drovus, padėkite jam pasirinkti būrelį, jame jis po truputį megs ryšius ir mokysis bendrauti, labai tiktų, tarkime, dailė.
Jautriam žmogui turbūt sunkiau rasti savo vietą po saule?
Jautruolių emocinis intelektas turėtų būti aukštesnis nei kitų, nes jie geba pajusti kito žmogaus būseną. Jei tėvai išmoko tokius vaikus atpažinti emocijas, jie tai geba daryti anksti, suvokia savąsias ir atskiria kitų žmonių, moka užjausti. Būdami jautrūs, jie gali būti puikūs menininkai. Jeigu jautrų vaiką augina suprantantys tėvai, jis gauna savo vadinamąsias šiltnamio sąlygas, daug meilės, didelė tikimybė, kad savo jautrumą mokės valdyti.
Vaikas augdamas apskritai išmoksta geriau suvaldyti emocijas, net žvelgiant iš biologinės pusės, tam tikri tą lemiantys veiksniai smegenyse atsiranda apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Beje, ir pykčio protrūkiai iki tokio amžiaus yra visiškai normalu, bet vėliau jų turėtų mažėti ne tik dėl to, kad išmokstama susidoroti su kylančiais jausmais, bet ir biologiškai. Šiais laikais kiekvienas gali rasti savo vietą pasaulyje, juk nebūtinai visi turime nuolat būti dėmesio centre, maltis tarp žmonių ir vis lipti, vaizdžiai tariant, ant scenos.
Skaičiai
Beveik kas penktas žmogus yra jautrus. Amerikiečių psichoterapeutės Elaine N. Aron tyrimų duomenimis, apie 20 proc. žmonių yra labai jautrūs, 42 proc. – visiškai nejautrūs, dar apie 20 proc. – vidutiniškai jautrūs, visi kiti – kažkur per vidurį.
Jautrių berniukų ir mergaičių procentas yra maždaug vienodas. Stereotipas, kad mergaitės yra jautresnės, kyla iš nusistovėjusių visuomenės normų, jog moteriškajai lyčiai leidžiama rodyti daugiau emocijų, o jautrūs berniukai kamuojasi, negalėdami parodyti savo jautrumo, nes tuoj išgirs: „Būk vyras, neverk, vyrai neverkia“ ir pan.
„Kombinuoti“
Vieni vaikai orientuoti į išorę, kai reikalauja ypatingo bendravimo, kiti – tarsi į vidų, kai tyliai užsisklendžia ir gyvena su savo emocijomis, bet dažniausiai jautruoliai yra „kombinuoti“ – ir tokie, ir tokie. Tarkime, jie gali būti tiesiog auksiniai vaikai svetimiems, o namuose nuolat kelti dramas.
4 jautrumo šaknys
Jautrumą lemia kūno atsakas į įtampą, kuri formuojasi dar prenataliniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, jei besilaukianti mama patiria smurtą, nuolatinę įtampą, neigiamų emocijų, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis. Dėl patiriamos grėsmės mamos organizme padaugėja streso hormono kortizolio, kurio taip pat patenka į gimdą. Taip, dar būnant motinos įsčiose, formuojasi „kovoti arba bėgti“ strategija. Gimęs kūdikis pabėgti negali, todėl jis su tiesiogine ar tariama grėsme kovoja kitais būdais: verksmu, neramumu, nemiegojimu, nevalgymu ir pan.
Tokie vaikai turi ypač jautrią nervų sistemą, ji vienodai, tarsi be atrankos, fiksuoja tiek teigiamą, tiek neigiamą patirtį. Tokie vaikai greičiau ir jautriau reaguoja į aplinką: šviesą, garsą, kvapus, kitų žmonių nuotaikas, naujas situacijas, nenumatytus pokyčius ir pan.
Aktyvus migdolinis kūnas – smegenų dalis, atsakinga už emocijas, lemia stipriau išgyvenamus jausmus ir emocijas.
Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Pavyzdžiui, dėl cheminių medžiagų, kad ir serotonino, turinčio įtakos nuotaikų kaitai, ir dopamino, atsakingo už pasitenkinimo būseną, žemo lygio. Jautrūs žmonės ir taip turi mažiau serotonino bei dopamino, kurio dar labiau sumažėja, patiriant įtampą.
