Konsultuoja Paramos vaikams centro psichologė Jūratė Baltuškienė
Vaikai taip sako tada, kai pyksta. Kai nebežino, kaip išlieti savo pyktį ir emocijas, kartais pasirenka artimiausiems žmonėms pasakyti ką nors labai nemalonaus. Reikėtų žinoti, kad retas iš tiesų taip ir jaučia, o kai praeina pyktis, vaiką paprastai ima persekioti kaltės jausmas. Vaikai kažkaip intuityviai supranta, kad tokie žodžiai tėvus labai žeidžia, ir kai patys jaučiasi įskaudinti, pažeminti, jiems kažko neleido, nedavė, neišklausė nuomonės, tuomet ir kerta iš peties savo mylimiausiems žmonėms. O tėvai dažnai ima ir patiki, kad tai pasakęs vaikas iš tiesų taip ir mano. Jiems tikrai gali būti skaudu, šiaip ar taip, kad ir ką gyvenime darytum, darai dėl vaikų – daug dirbi, stengiesi, aukojiesi, o jie ima ir teškia į veidą tokius negailestingus žodžius.
Pirmas ir svarbiausias patarimas tėvams tokiomis aplinkybėmis – nepriimkite visko asmeniškai, paklauskite savęs: „Ar tikrai taip gali būti, kad mano vaikas manęs nemyli?“, o svarbiausia – prisiminti, kokius žodžius mes sakome, kai supykstame. Ar mes patys, apimti pykčio, išliekame ramūs ir mandagūs, tik gražiais žodžiais reiškiantys savo ne pačias maloniausias emocijas? Juk mes, suaugusieji, kartais taip drėbtelime, kad paskui norėtume atsukti laiką atgal, ir lygiai taip pat gailimės ir jaučiamės kalti. Taip, mums pakanka patirties susivaldyti ir nesidrabstyti – „Tu – blogas vaikas, aš tavęs nekenčiu“, bet vis tiek savo vaikams kartais leptelime ką nors taip pat labai nemalonaus.
Mažiau mėgsta, bet vis tiek myli
Vaiko gyvenime yra tokių akimirkų, kai jis savo tėvus pradeda tiesiog mažiau mėgti. Tai nutinka tada, kai pagal savo raidos etapą turi atsiskirti nuo tėvų, kai nori būti vis savarankiškesnis. Pirmasis toks etapas būna antraisiais–trečiaisiais, kitas – šeštaisiais–septintaisiais metais ir paskutinis, žinoma, yra atėjus paauglystei.
Vaikų psichika tiesiog privalo suaugusiuosius šiek tiek nuvertinti, matyti blogesnius, nei jie yra iš tikrųjų, ir mažiau juos mėgti.
Kūdikiui, kol jis glėbyje, kol yra priklausomas ir su mama – tarsi vienas organizmas, svarbiausia jaustis saugiam. O tada, kai pradeda judėti, nori būti savarankiškas, tuomet ir turi su kažkuo „pasitreniruoti“, koks yra tas jausmas būti laisvam ir savarankiškam. Mažylis natūraliai ima prieštarauti savo tėvams, jis negali visą laiką su jais sutikti ir pritarti, taip niekada netaps nepriklausomas. Jam sunku prieštarauti savo mamai, kurią tiesiog dievina, dėl to tam tikrais gyvenimo etapais toji mama ima mažiau patikti, o čia ir pasipila tokios frazės: „Tu – bloga mama.“
Šeštaisiais–septintaisiais metais vaikas dar ūgteli, jo jau laukia mokykla, tuomet vėl atsiranda tėvų nemėgimo požymių. Mamos tai ypač pajunta bendraudamos su sūnumis, tėčiai – su dukterimis: staiga jų mieli ir meilūs vaikai nori su jais leisti vis mažiau laiko, pradeda prieštarauti, net ginčytis ir pan. Šiuo laikotarpiu baigiasi Edipo ir Elektros kompleksai, t. y. natūrali raida, kai berniukai būna įsimylėję mamą, o mergaitės – tėtį. Kai iš to išaugama, konkurencija su tėčiu dėl mamos ir su mama dėl tėčio baigiasi, atsiranda noras tapti panašesniam į savo lyties tėvą. Pavyzdžiui, berniukas, konkuravęs su tėčiu dėl mamos, šeštaisiais–septintaisiais metais jau nori būti toks kaip tėtis – panašiai rengtis, elgtis, valgyti ir t. t. Santykis su mama keičiasi – sūnus turi nuo jos po truputį atsiskirti, mažiau mėgti, tuomet prasideda nauji įsimylėjimai – pirmos darželio ar mokyklos meilės, žodžiu, atsiranda visiškai naujas meilės objektas.
Nereikia nustebti, kai jūsų beveik septynmetis sūnus tampa grubesnis, linkęs dėl visų savo bėdų kaltinti mamą, tarkime, užsigavęs kažkur kitame kambaryje, priekaištauja: „Viskas čia per tave atsitiko!“, nors mamos ten nebuvo nė kvapo. Tokiu atveju galime tiesiog tiesiai šviesiai paklausti: „Gal tu mane dabar šiek tiek mažiau mėgsti?“ Vaikas gali sutrikti, bet pagalvojęs pripažinti, kad taip ir yra. O tėvai turi suprasti, kad vaikui dabar toks etapas – reikia nuo mamos atsiskirti, o to negali padaryti, jei labai mėgsti ir myli. Kiekvienai mamai šiek tiek skaudoka išgirsti, kad ją tikrai mažiau mėgsta, ypač kai prieš tai ji buvo sūnaus akių šviesa. Bet visada atsiminkite, kad vyras, sūnaus tėvas, kelerius metus taip nebuvo labai mėgstamas, dabar atėjo jūsų eilė.
Raidos paruoštukai
Išmanydami vaiko raidą, galime net labai pasilengvinti gyvenimą. Siūlyčiau turėti po ranka paruoštukų, kas tam tikrame amžiuje būdinga vaikams. Tada, kai nebesuprantate, kodėl mažylis elgiasi kaip tik taip, namuose tvyro įtampa ir pykčiai, užmeskite akį į lentelę, kas būdinga pagal raidą vaikui tame amžiuje. Tuomet atslūgsta įtampa, o kai ramūs tėvai, nurimsta ir jų vaikai. Kai nuraminate vaiką, tarsi pasufleruodami mintį, jog nieko tokio, kad tu mane mažiau mėgsti, ir jam pasidaro lengviau. Jo mažoje galvelėje tiek visko verda, jis tai nekenčia, tai kaltės draskomas dėl savo jausmų vėl glaudžiasi prie mamos. Kai nuramini, pasakai, jog nieko bloga dėl to, ką jis jaučia, bus lengviau abiem pusėms, jūs paaiškinate, kad vis tiek jį mylite ir tai jokiu būdu nerodo, jog nebegalėsite tartis ir susitarti. Jausmai išliko, bet šiek tiek pakito.
„Kaip tau liežuvis apsiverčia?!“
Tėvai, ypač mamos, išgirdusios iš vaiko žodžius: „Aš tavęs nemyliu“, kartais labai įsiskaudina ir pasitaiko įvairių reakcijų: „Gerai, jeigu jau taip, eik ir susirask sau kitą, geresnę, mamą.“ Arba baisiau: „Kaip tu gali sakyti taip savo motinai, tau liežuvis iškris...“ ir pan. Tokie žodžiai siaubingai išgąsdina vaiką, jam nesuvokiama, kodėl turi ieškoti kitos mamos, jei ją jau turi, jis tiesiog supyko. Mažylis net nesupranta iki galo, ką tie žodžiai reiškia mamai, o juo labiau kodėl ji šitaip baisiai reaguoja. Ji dėl kažkokių žodžių, pasirodo, pasiryžusi nutraukti santykius! Vaikas po tokios ne itin adekvačios suaugusiojo reakcijos jaučiasi baisiausiai kaltas, juk supranta, koks blogas yra, kad šitaip skaudina mamą ar tėtį. Tam mažam žmogučiui išgirsti, kad jis blogas, tikrai nėra malonu ir tai labai jį gąsdina. Suaugusiojo reakcija taip pat suprantama: išgirsti, kad tavęs nemyli, o gal net ir nekenčia tavo paties vaikas, – mažų mažiausiai netikėta.
Jūsų reakcija turėtų būti rami, tiesiog paklauskite: „O, kaip įdomu. O kodėl tu taip manai? Papasakok, kas nutiko.“ Kai suaugusieji priima skaudžius žodžius už gryną pinigą, tuomet namuose ir nutinka įvairiausių dramų, o kai suvokiama, kad tai tiesiog akimirkos pyktis, susijęs su raidos etapu, viskas praeina ramiai ir vaikui neįvaroma nereikalingų baimių.
Padėkite suprasti jausmus
Jei vaikas sako nemalonių žodžių tėvams, jis juos kažkur, matyt, yra girdėjęs ir greičiausiai žino jų poveikį. Svarbu, kai vaikas pasako tokius žodžius, tinkamai į juos sureaguoti, nes paskui kaip tik taip jis gali lieti pyktį arba nustoti taip elgtis. Galbūt mažylis mato ir girdi, kaip tėvai vienas kitą kaltina dėl įvairiausių dalykų ir lipdo etiketes: Tu – bloga žmona“, „Tu – niekam tikęs vyras...“ Iš kur mažylis gali žinoti tokį kaltinimą – „Tu – bloga (-as)“, galbūt jam tai nuolat kartojama: „Blogas vaikas, nes nevalai dantukų, nes neapsiauni batukų“ ir pan. Ateina akimirka, kai išsitraukia tokius pačius ginklus – mama ko nors neleidžia ar neduoda, tėtis ką nors draudžia ir mažylis taip pat panaudoja išmoktą žodį. Nereikėtų už tai vaiko kaltinti ar bausti, jis tiesiog pyksta, o pyktį turi išlieti.
Jau daug kartų esame kalbėję, kad negalima drausti reikšti emocijų: „Ko tu pyksti? Nėra čia ko“, „Pykti negražu“ ir pan. Tėvų pareiga – padėti savo mažyliui susivokti, kas jam darosi, mokyti reikšti pyktį kitais būdais, o žodyną keisti socialiai priimtinesniais žodžiais. Kai išgirstate: „Nekenčiu tavęs“, reikėtų tiesiog pasakyti: „Matau, kad tu pyksti, ir norėčiau sužinoti, kodėl. Man nepatinka, kad mane vadini bloga, gal pasikalbėkime, kodėl taip manai.“ Ramiu pokalbiu parodome, kad suprantame, kaip vaikas jaučiasi, kad jo savijauta turi pavadinimą, ir paaiškiname, kaip tuos jausmus geriausia parodyti. Tarkime, sakome, kad nelabai gerai sakyti skaudinančių žodžių. Nereikėtų kiekvieną kartą kartoti: „Taip nekalbėk, vaikai taip nekalba su mamomis“ ir pan. Vaikui išsprūdo, jis taip pasakė, dažniausiai taip leptelėjęs pats susigės ir netrukus ateis prisiglausti ir užglaistyti tą kaltės jausmą, kuris jį staiga gali apimti.
Naujų santykių metas
Tėvai pakitusius vaiko jausmus turėtų priimti natūraliai ir leisti su jais išbūti, taip vaikai ruošiasi kitam augimo šuoliui, naujiems santykiams – gal įsimylėti bendraamžį, gal užmegzti naujus santykius su kitu suaugusiu žmogumi: auklėtoja, mokytoja ir pan. Tėvų užduotis tokiu laikotarpiu – priimti vaiko jausmus, nekritikuoti, nemoralizuoti, jokiu būdu nerodyti, kaip, girdi, mamytei skauda širdelę. Nesielkite taip, kad vaikas jaustųsi kaltas, tiesiog ramiai išgyvenkite šitą etapą.
Kai tėvai pasiduoda
Jeigu mama nuolat girdi, kokia ji bloga, visais raidos etapais, tarkime, kaip prasidėjo antraisiais–trečiaisiais metais, taip ir tęsiasi iki pat paauglystės, tai požymis, kad kažkas blogai tarp tėvų ir vaiko. Vadinasi, nebuvo laiku sustabdyta, nebuvo apie tai kalbėta, vaikui nepasiūlyta kitų būdų parodyti, tinkamai reikšti savo pykčio, o gal mažas žmogutis tiesiog suprato, kad nieko tokio taip pasisakyti arba, skaudinant tėvus, gauti tai, ko nori.
Pasitaiko, kad tėvai tiesiog palūžta, priimdami savo vaiko priekaištus rimtai, jie gali mąstyti maždaug taip: „Na, ir gerai, nebūsiu aš ta gera mama, netinku jam, nėra man vietos, padarysiu valgyti, nuprausiu, kažką nupirksiu, taip mes ir gyvensime.“ Toks požiūris – gana pavojingas: vaikas nėra toks savarankiškas ir brandus, kad vienas išgyventų, pats priimtų sprendimus. Kai, tarkime, mama taip įsiskaudina dėl žodžių ir tarsi nusišalina nuo santykių su vaiku, jų ir nebelieka, nes vaikas per mažas likti be mamos, kuri lyg ir yra, „techniškai“ kažkokius veiksmus atlieka. Bėda, kad nebėra jos ir mažylio ryšio, nebėra tikrosios šilumos. Tokie santykiai labai pavojingi vaikui, nes jis neturi būti stipresnis už suaugusįjį, kuris gali paveikti žodžiu, nei taip jaustis.
