Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Džiaukitės, jei vaikas jums atsikalbinėja – taip jis ugdo vieną svarbią savybę

Jeigu tik perskaitę antraštę imate mostaguoti rankomis „nė už ką, niekada gyvenime", stabtelėkite, giliai įkvėpkite oro ir perskaitykite straipsnį nuo pradžios iki pabaigos.

Suprantama, kai vaikai atsikalbinėja, sunku išlikti ramiems, gali trūkti kantrybė. Regis, sunku suvokti, kad tokia maža būtybė turi įžūlumo nepaklusti. Tiesa?


Ir visgi... Vaikų psichologas Kelly'is M. Flanaganas savo tinklaraštyje teigia, kad paslapčiomis džiūgauja, kai vaikai jam prieštarauja. Jis aiškina, kad gyvenime yra tam tikrų dalykų, su kuriais reikia nesutikti – net jei tai reikštų draudimą valgyti kažkokias daržoves ar atsisegti diržą.


„Iš tiesų negali užtikrintai pasakyti „taip", neišmokęs sakyti „ne". Turime žinoti, kad gyvenime galime rinktis. Laisvė ištarti „ne" yra gebėjimo pasakyti „taip" pradžia. Sau. Gyvenimui. Ir meilei", - rašo vaikų psichologas. Jis priduria, jog vaikai turėtų išmokti sakyti „ne" saugioje, palaikančioje aplinkoje – namuose.


Žinoma, tai nereiškia, kad vaikui visada reikia leisti prieštarauti. Augančiam vaikui reikalingos ribos. Jam reikia išmokti priimti kompromisą, susitaikyti, kad ne visada bus taip, kaip jis nori. Reikalingas balansas, tai procesas, augant vaikui reikalingos ir jo, ir tėvų pastangos.


Tyrimai remia šį požiūrį. 2011 m. žurnale „Child Development" išspausdintas tyrimas rodo, kad ginčai tarp vaikų ir tėvų neišvengiami, bet ilgalaikėje perspektyvoje vaikams tai išeina į naudą. Tiesa, turima omenyje ne balso kėlimas ar svaidymasis daiktais, o konstruktyvūs pokalbiai ir diskusijos.


Tyrimui vadovavęs Josephas P. Allenas teigė: „Paaiškėjo, kad būtent tai, ką paaugliai išmoko per ginčus su tėvais, pritaikė savo ir bendraamžių pasaulyje." Vaikai, kurie išmoko ramiai tartis, vėliau taip pat elgėsi su savo draugais. Juos ne taip lengva išvesti iš pusiausvyros.


J. Allenas siūlo tėvams vertinti ginčus ne kaip nemalonumus, o kaip kritiško mąstymo lavinimą - tai, ką vaikai vėliau galės panaudoti gyvenime, kai teks pasakyti „ne" narkotikams, alkoholiui ar rizikingam elgesiui.


Kad vaikai užaugtų sveikais, nepriklausomais žmonėmis, jiems būtina išmokti nesutikti, sakyti „ne", anksti atsikalbinėti. Jiems reikia išmokti išsakyti savo jausmus, mintis, idėjas, išmokti patiems priimti sprendimus.


Kai tėtis ir mama atsižvelgia į savo ikimokyklinuką, kalbasi su juo ir stengiasi padėti jam ar jai išreikšti savo požiūrį, pvz., į nustatomas taisykles, taip vaikas jaučiasi įtraukiamas į sprendimų priėmimą.


Bet ką daryti, kai atsikalbinėjama labai nemandagiai? Pirmiausia reikia nusiraminti visiems, o tada paaiškinti, kad galima išsakyti savo nuomonę be šiurkštumo ir nepagarbos.


Taigi kai vaikai ima prieštarauti ir derėtis, atminkite, kad tai nebūtinai pasikėsinimas į jūsų autoritetą. Taip jie vysto gebėjimus, kurių jiems prireiks tolimesniame gyvenime. Padėkite jiems. Ir atsiminkite, kad mažieji mokosi iš pavyzdžių.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?