Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip auginti savimi pasitikintį vaiką: patarimai, kuriuos verta įsidėmėti visiems laikams

Penkerių metų sūnų auginančiai mamai atrodo, kad jos sūnus auga pernelyg nedrąsus. Tačiau jos išbandyti būdai, kaip padrąsinti vaiką, neveikia.

Kristina klausia:

„Norėčiau paklausti, kaip pakelti penkiamečio pasitikėjimą savimi? Šiaip labai guvus ir garsiakalbis vaikas, bet jei ko paklausiu, pvz., 2+2, atsakymą sumurma tyliai, tyliai vos sau po nosim. Ilgai užtrukau, kol išsiaiškinau, kad priežastis būtent čia. Bandau, pvz., sakyti „atsistok prie veidrodžio ir pasakyk sau "aš drąsus" ar panašiai, bet jis kategoriškai atsisako tai daryti.. Manau, turėčiau jam padėti ne tokiais tiesioginiais būdais. Deja, nesugalvoju kaip“.

Atsako Milda Čeikienė, individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė, Ko vaikui reikia labiau, kad jis augtų laimingas: pagyrimo ar padrąsinimo. O dabar dar kartą trumpai apie juos - pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų. Iki šiol nešiojuosi ir su visais dalinuosi vieno berniuko klausimą: „O kodėl aš šaunuolis?" Štai čia, atsakius į klausimą prasideda padrąsinimas - įvardinimas, kokios vaiko savybės, veiksmai padėjo jam pasiekti tikslą. „Oho, reikėjo daug kantrybės, kad užbaigtum šį piešinį. Panašu, kad įdėjai daug darbo. Matau, esi patenkintas savo rezultatu." Svarbiausia čia yra vaikas ir jo pastangos, o ne jūsų įvertinimas. Tas pats sąmoningumas, kurio jau išmokote pirmame etape. Norite pasitikrinti? Testas jums: įvardinkite 5 dalykus, kodėl esate pakankamai gera mama?

Tad mano patarimas į jūsų klausimą, ką daryti, būtų toks – neklauskite penkiamečio tokių tiesioginių klausimų, kurie jam yra, matyt, dar per sunkūs. Vaikai, ypač ikimokyklinukai ir pradinukai mokosi per žaidimą, per ritmą, per pasakas. Pvz., Valdorfo darželyje suma ir atimtis kuo puikiausiai išmokstama skaičiuojant, kiek vaikų yra darželyje, ko nėra, kiek berniukų, kiek mergaičių. Arba skaičiuojant laiptus.

Prisiminiau istoriją iš, berods, "Kodėlčiaus" knygos, kai matematiką Danukas greitai išmoko skaičiuodamas ricinos lašus. Ką noriu tuo pasakyti? Kad vaikas tikrai išmoks skaičiuoti, o ir dabar panašu, kad moka. O jei vaikas bijo mamos klausimo, tai gal toji mama kelia labai didelius reikalavimus, gal abejoja vaiko gebėjimais?

Auginkite pasitikėjimą savimi, savo vaiku, gerai įsižiūrėti į savo sūnų ir surašykite bent 10 dalykų, ką jis geba, kas jam sekasi. Kodėl jis yra guvus ir garsiakalbis? Prisimenate klausimą „Kodėl aš šaunuolis"? Pagrįskite tai pavyzdžiais iš jo kasdienybės, veiksmų. O tada pasikalbėkite ir nuspręskite, kodėl jis yra drąsus. O kokiose situacijose jis nėra drąsus. Bet tai jau nebus problema, taip?

Pagyrimai neaugina savivertės. Jie daro žmogų priklausomą nuo kitų nuotaikos, kitų nuomonės. "Koks tu šaunuolis, koks nuostabus..." Paradoksas, bet žmogus, sakantis tokius pagyrimus, pagrindine žvaigžde padaro ne tą, kuriam tai sako, bet save - vertintoją, teisėją, asmenį, kuris turi teisę duoti 10 balų.
Adobe Stock

Parašyk Redakcijai

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?