Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kaip tėvai užprogramuoja vaiką nesėkmei

Visi tėvai, jei jie yra normalūs ir sveiko proto, nori savo vaikams tik gero.

Iš pačių geriausių paskatų, stengdamiesi apsaugoti mylimą atžalą nuo gyvenimo negandų, jie kasdien duoda vaikui patarimų, ką daryti ir ko nedaryti šiame pasaulyje, nukreipia, jų manymu, teisingu keliu. Kiekviena šeima naudoja skirtingus auklėjimo būdus. Dažnai būtent šie tėvų nuolat kartojami pamokymai užprogramuoja visą vaikų tolesnį gyvenimą, kartais labai stipriai jį apsunkindami. O mes savo ruožtu vaikystėje tvirtai įsiminę tėvų priesakus, galime sąmoningai ar nesąmoningai perduoti juos jau savo augantiems vaikams.

Negyvenk!"

„Man nereikia tokios blogos mergaitės!", „Kaip aš nuo tavęs pavargau...", „Kad tu prasmegtum, netikęs vaike!" Tokie ir panašūs žodžiai, kuriuos tėvai neapgalvotai sviedžia vaikui, gali paskatinti jį įsisavinti baisią direktyvą „Negyvenk!". Ją taip pat skatina ir nuolat besikartojantys motinos pasakojimai apie tai, kiek jėgų sūnaus ar dukros auklėjimui ji skiria, kiek dalykų jai teko paaukoti, ko gimus vaikui jai teko atsisakyti: „Jei ne tu, būčiau baigusi mokslus...", „Buvau perspektyvi aktorė, bet gimei tu..."

Reguliariai tai girdėdamas, mažas žmogutis nusprendžia, kad būtent jis yra visų tėvų problemų šaltinis, jų vilčių griovėjas ir apskritai – akivaizdžiai nereikalingas šiame pasaulyje.

Nuolat jausdamas kaltę, vaikas padaro nesąmoningą išvadą, kad turi būti nubaustas. Ir ima pasąmoningai siekti tas bausmes pritraukti. Tokie vaikai gali būti labiau linkę į traumas, jie nuolat įsivelia į peštynes, jiems būdingas neapgalvotas, pavojų gyvybei keliantis elgesys.

Kai užauga, šios direktyvos „Negyvenk!" aukos turi polinkį į įvairius susinaikinimo būdus. Jie gali įjunkti į alkoholį, narkotikus, rinktis kriminalinį kelią. Jie jaučiasi nenaudingi, niekam nereikalingi, neverti meilės, tad labai dažnai susimąsto apie savižudybę.

„Nedaryk!"

„Nebėgiok – pargriūsi!", „Neatidaryk lango – peršalsi!", „Nežaisk futbolo – suprakaituosi!" Tokius įspėjimus šios direktyvos aukos girdėjo po šimtą kartų per dieną iš savo pernelyg globėjiškų ir nerimo kamuojamų tėvų. Priesakas „Nedaryk!" reiškia „Nedaryk be manęs, nes aš geriau žinau, kaip reikia daryti!"

Tad galiausiai tokie žmonės, net jau seniai išaugę iš trumpų kelnyčių, labai sunkiai priima savarankiškus sprendimus.

Su motinos pienu perduotas devizas „Devynis kartus pamatuok, dešimtą – nukirpk!" verčia juos vis „matuoti", ir galiausiai jie taip nė karto ir „nenukerpa". Tokiems žmonėms būdinga atidėlioti net paprasčiausias užduotis, pavyzdžiui, nusipirkti naujus batus ar nueiti į kiną, jau nekalbant apie tokius lemiamus sprendimus, kaip vedybos arba perėjimas į naują darbą.

Nebūk vaikas!"

Ši direktyva puikiai žinoma šeimų vyresnėliams. Vos spėję pasidžiaugti gimusiu jaunesniu broliuku ar sesute, jie sužino, kad dabar jau tapo „visiškai suaugę", todėl turi nusileisti, padėti, viskuo dalintis ir rodyti pavyzdį.

Dažniausiai tokie vaikai užaugę tampa perdėtai atsakingi, jiems būdingi specifiniai sunkumai: jiems sunku atsipalaiduoti, dažniausiai jie draudžia sau malonumus ir užslopina savo „vaikiškus" jausmus bei poreikius, o net jei pasiduoda mažytėms silpnybėms, po to ilgai jaučia kaltę.

Išsilaisvinti nuo užkeikimo

Negalvok", „Nebūk savimi", „Nejausk", „Neišsiskirk iš kitų", „Nepasiek sėkmės"... Vaikystėje gautų paslėptų priesakų sąrašą galima tęsti be galo. Mūsų tėvai, tempiantys savo kompleksų naštą, perdavė juos mums, o jiems perdavė tokie pat kompleksuoti jų tėvai. Jie neišmanė psichologijos teorijų, bet bandė kaip mokėjo išmokyti mus gyventi. Tačiau kaip žinome, išmokyti galima tik to, ką moki pats...

O ar mes, savo ruožtu, auklėdami savo vaikus visada sugebėsime nuspėti, kaip atsilieps mūsų ištartas žodis? Ar mums pavyks savo šeimose sukurti tobulą auklėjimo terpę be direktyvų? Vargu ar tai įmanoma, juk mes esame tik žmonės, ir toli gražu nesame visagaliai...

Tačiau kiekvienas iš mūsų turi teisę pakeisti vaikystėje priimtus nesąmoningus sprendimus, daryti savo pasirinkimus, laisvus nuo tėvų programų, eiti savo keliu. Ir dar – suteikti galimybę rinktis savo kelią savo vaikams, padėti jiems atsikratyti direktyvų, kurias mes patys jiems ir įpiršome.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?