Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad tapsite močiute? Ar šitas naujas statusas ir pats žodis „močiutė“ buvo priimtinas? Juk tai tarsi pripažinimas, kad įžengsite į kitą etapą, kai tampi jau ne tik mama, bet dar ir kažkuo, kas asocijuojasi tikrai nebe su jaunyste…
Labai geras jausmas man buvo, kai sužinojau, kad tapsiu močiute, esu Ožiaragė, todėl tokie dalykai įtampos iš viso nekelia. Visada to norėjau, man buvo labai smagu ir gera, o dar kai duktė Marija pasakė, kad bus anūkėlė, – džiaugsmas begalinis. Labai norėjau mergytės, su ja galima daug smagių dalykėlių nuveikti, kad ir puošti, o ką veikti su berniuku? (kvatoja) Berniuko auginimo specifika visai kitokia, jam labai svarbus tėvas ir senelis, o močiutei lieka tik skanius blynus kepti, o aš nesu ta, kuri pasitenkintų tik tuo. Aš su vyresniąja anūke galiu keliauti po visą pasaulį, drauge skaitome, grojame pianinu, labai mėgstu kūrybinę veiklą su vaikais. Man visai patinka, kad mano vyresnioji tokia puošeiva, gal šiek tiek į mane (juokiasi).
Suprantu, kad jūs nemažai laiko praleidžiate su anūkėliais, nevargina?
Manęs ir draugai klausia, ar pailsiu atostogaudama su anūke, o aš tikrai pailsiu su vaikais. Man tikrai nereikia kažkur išvažiuoti tik dviese su vyru, vieną kartą taip padarėme, abudu nusivylėme ir daugiau be vaikų niekur nevažiuojame. Kelionės su anūkais būna labai gyvos ir smagios. Pasakysiu paslaptį: kadangi esame dar gan jauni seneliai, kelionių bendrakeleiviai dažnai pagalvoja, kad Benigna – mūsų vaikas, o mums tai gerai, mes irgi su daug jaunesniais žmonėmis bendraujame, nes vaikai iš karto randa bendrą kalbą tarpusavyje. Su vienmečiais ką jau ten bendrausi – kur ką skaudą ar kaip pasikeisti klubo sąnarį… Visada smagiau su jaunesniais, nes pats toks tada jautiesi. Savi vaikai su jumis jau nelabai nori bendrauti, jų kiti rūpesčiai – darbas, karjera, jie lekia, bėga.
Esate iš tų močiučių, kurios sako, kad savo vaikų taip nemylėjo, kaip myli anūkus?
Nesąmonė! Man taip tikrai neatrodo, kartą net pasakiau savo anūkei: „Nedrįsk skriausti mano vaiko!“ Kai pati tampi mama, tavo visai kiti iššūkiai, vaikus auklėti, gerovę susikurti, darbai darbeliai, tiek daug laiko skirti savo vaikui kaip anūkui dažniausiai nepavyksta. Mes, seneliai, jau esame įsitvirtinę sociume, atradę savo kelią, susikūrę gyvenimus, kitaip tariant, kas jau esame, tas esame. Jau nebesiplėšome dėl karjeros ar savęs paieškų, todėl ir galime skirti daugiau laiko anūkams. Mums ir skaičiuoti mažiau reikia – mūsų išlaidos jau kitos, tikrai galime nusivesti anūkus į piceriją.
Visą interviu su Vaiva Budraityte, Nomeda Marčėnaite ir Laisve Radzevičiene apie jausmą būti močiute rasite naujausiame žurnale „Tavo vaikas“ (nr. 8).
Kitos naujojo žurnalo temos:
Turbūt nė viena mama neatsisakytų trumpų „atostogų“ – nubėgti pas manikiūrininkę, į kavinę kavos su drauge ar jogos studiją. Tačiau net ir tokie trumpi atitrūkimai dažnai yra skausmingi: mama jaučiasi taip, lyg būtų atplėšusi vaiką
nuo savęs, jaučia nerimą ir tuštumą, ją bando užpildyti skambučiais antrajai pusei: „Kaip jums sekasi?“ Kodėl taip yra? Šį klausimą naujajame žurnale uždavėme Paramos vaikams centro steigėjai ir vadovei psichologei psichoterapeutei Aušrai Kurienei. Skaitykite str. „Atostogos be mamos“.
Ar žinojote, kad pirmas tikras vaikų darželis, t. y. toks, kuriame vaikai ne tik prižiūrimi, bet ir mokomi bei auklėjami, buvo įkurtas dar 1840 m.? Ir kad jis buvo skirtas ne tik vaikams nuo 2 iki 7 metų, bet ir... jų motinoms?
Darželyje jos turėjo pasisemti pedagogikos žinių ir jas taikyti auklėdamos visus kitus savo vaikus. Jau tada buvo manoma, kad darželis turi duoti teigiamą impulsą visai šeimai. Kitaip tariant, ją lyg ir keisti. Skaitykite str. „Šeima ir darželis: keblūs santykiai?“
Na, ir atokvėpiui. Kiek pievų augalų pažįstate? Vos du tris? Vasaros pabaiga – pats tas metas suskubti į pievas, susipažinti ir gal net kažką gražaus sukurti. Idėjų pasisemti galite perskaitę str. „Vasara rėmeliuose“.
Straipsnyje „Uždrausti saldainiai“ psichologė Dovilė Jankauskienė atsakys į klausimą, rūpimą daugeliui tėvelių, ar normalu, kai mama ar tėtis ne viską žino apie savo vaiką.
Kol vaikas mažas ir pats dar neskaito, skaitymas garsiai yra jaukus ir ugdantis šeimos ritualas. Tačiau kai pramoksta skaityti, vis dažniau paliekame jį vieną su knyga manydami, kad kaip tik taip lavės įgūdis ir augs malonumas imti knygą į rankas. Tačiau, pasak edukologės Audronės Kancės, vargu ar taip ir nutiks. Straipsnis „Paskaityk man garsiai“ ypač aktualus būsimųjų pirmokėlių tėveliams.
„Viršelinukas“ – 1 m. 7 mėn. Tautvydas. Saulės Sielos nuotrauka
Tautvydo mama Viktorija – muzikos mokytoja, kanklininkė, tad nekeista, kad namai pilni muzikos instrumentų – yra ir kanklės, ir gitara, ir smuikelis. Nekeista ir tai, kad vienas didžiausų Tautvydo pomėgių – klausytis muzikos ir šokti. „Muzikos klausome ir namuose, ir automobilyje. Nuo vaikiškų dainelių iki „Queen“. Atpažinęs jau girdėtą ir patikusią melodiją sūnus labai džiaugiasi, iškart ima ritmingai trepsėti. Kitas Tautvydo pomėgis – spardyti kamuolį. „Vos tik pamato kamuolį, patipena atgal, įsibėgėja ir jau kad spirs! Visi labai juokiasi“, – linksmai pasakoja mama Viktorija. Viršelinukas turi vyresnį brolį Vytautą, broliukus skiria lygiai ketveri metai ir viena diena! „Manėme, kad gimtadienius broliai švęs tą pačią dieną!“
