Prisimena savo pirmąją dieną naujuose namuose
Paklausus, ar Miglė prisimena savo pirmąją dieną globėjų namuose, mergina sako, kad labai daug verkė, nes įsiteisinus teismo sprendimui į naujus namus turėjo vykti nedelsiant. „Tuo metu buvo atostogų pradžia, aš buvau suplanavusi susitikti su draugais, ir prisimenu, kad labai verkiau, kad juos nuvilsiu neatėjusi“, – šypsosi Miglė. Paklausus, ar turėjo su kuo pasikalbėti apie savo jausmus ar išgyvenimus pasikeitus aplinkai, mergina pasakoja, kad paskambindavo vyresnei sesei, su kuria iki šiol palaiko artimus ryšius arba apsilankydavo pas psichologę.
Aštuntą klasę Miglei buvo leista pabaigti nuotoliniu būdu Marijampolėje, o į 9-os klasės rugsėjo pirmąją ji jau ėjo Druskininkuose.
Paprastai visuomenė į globėjų šeimas ir globojamus vaikus yra linkusi žiūrėti per padidinamąjį stiklą. Miglė sako niekada nejautusi iš aplinkos patyčių ar diferencijavimo. „Nuo ketverių gyvenau vaikų namuose ir visi aplinkiniai tai žinojo, bet jokio blogo žodžio nesu dėl to sulaukusi. Ką juokingiausio esu išgirdusi, tai replika „neatrodo, kad tu esi iš vaikų namų“. Bet ar dėl to, kad gyvenu vaikų namuose, aš turėčiau būti kažkokia kitokia?“ – apie kitų žmonių požiūrį svarsto mergina.
Skirti šeimos ir globojamo vaiko lūkesčiai
Jau metus – nuo 18-os – Miglė gyvena atskirai nuo ją globojusių druskininkiečių šeimos. Ji atvira – sukurti stipraus ryšio jiems nepavyko. Galbūt dėl to kalta paauglystė ir su ja susiję principai, o gal skirtingi jos ir globėjų lūkesčiai, griežtos namų taisyklės. Tačiau su toje pačioje šeimoje augusiu įbroliu Miglė palaiko ryšius, susitinka, pasikalba, leidžia laisvalaikį.
„Man sunku priimti naujus žmones, sunku parodyti jiems jausmus, ypač suaugusiems. Man lengviau draugei parodyti ar pasakyti ką jaučiu, nei suaugusiam žmogui, kad ir esu jam dėkinga. Aš gyvenimą pas globėjus įsivaizdavau vienaip, jie tikėjosi, kad aš būsiu kitokia. Ir tie skirtingi lūkesčiai neleido mums sukurti tvirto ryšio“, – atvirai sako Miglė.
Šiandien mergina sako suprantanti, kad šeimose visko būna, o augant pas globėjus konfliktai dažniausiai kildavo dėl smulkmenų: pavėlavimo pareiti nustatytu laiku, per ilgo buvimo savo kambaryje ar pan.
Paklausus apie gražius dalykus, Miglė pirmiausia pasidžiaugia, kad globėjai ją visada skatino dirbti, mokė, kad niekas gyvenime ant lėkštutės nieko nepaduos. „Visomis vasaromis dirbau: kambarine, aukle, Vandens parke. Įgavau daug patirties, o taip pat galėjau už savo pinigus pirkti ką noriu“, – prisimena Miglė ir sako, kad Marijampolėje tokios galimybės nebūtų turėjusi.
Nesunkiai susitvarko su savarankišku gyvenimu
„Kai sulaukiau pilnametystės, išsikrausčiau. Ir man ramiau, ir globėjams. Daugiau kaip metus gyvenu savarankiškai ir tai nėra labai sunku. Mane vyresni draugai, tie kurie gyveno vaikų namuose ir jau yra pradėję savarankišką gyvenimą, gąsdino, kad bus sunku ir mokytis, ir su buitimi susitvarkyti, bet man sunku nebuvo. Dabar išsilaikiau egzaminus, laukiu jų rezultatų, man atrodo susitvarkiau“, – sako Miglė.
Kadangi globėjų šeimoje ji buvo mokoma, kaip elgtis su pinigais, pradėjus savarankišką gyvenimą problemų nekilo. „Nebuvo, kad likčiau be cento kišenėje ar kad pamirščiau sumokėti mokesčius. Žinau, kad jei nusipirksiu gražią ir brangią suknelę, tai paskui teks pasispausti. Galbūt tai natūrali atsakomybė, o gal įtaką tam padarė ir globėjo pasakojimai apie finansus, apie savo jaunystę, kaip jam būdavo studijų laikais. Man jo pasakojimai labai įstrigo“, – atvirauja Miglė.
Paklausus, kokie merginos planai po mokyklos, ji pasakoja, kad dabar jos tikslas – išlaikyti vairuotojo teises. O tada norėtų savanoriauti užsienyje. „Iš pradžių norėjau dirbti su vaikais. Tačiau supratau, kad ne, negaliu. Taip pat nenoriu stoti į kažkokią specialybę tik tam, kad stoti. Noriu pamatyti pasaulio, savanoriauti. Ir kai atrasiu, kas man patinka, tuomet studijuosiu. Nenoriu dabar švaistyti savo ir kitų laiko ar mesti studijų joms įpusėjus“, – apie planus kalba Miglė.
Apie ką svajoja be tėvų augantys vaikai?
Uždavus klausimą, ką Miglė galėtų pasakyti vaikams, kurie laukia globėjų, ji nustemba – ar tikrai vaikai laukia globėjų? „Man atrodo, kad tai lyg iš filmų sudaryta nuomonė, kad vaikai sėdi dienų dienas prie lango ir laukia: šiandien mane įsivaikins. Taip nebūna. Didelė dalis vaikų, bent jau tie, su kuriais man teko gyventi, didelė dalis jų nepaleidžia savo biologinės šeimos, nepaisant to, kad tėvai geria, muša, nesirūpina. Jie laukia, kada sulauks pilnametystės, nuvažiuos pas tėvus, sutvarkys jiems gyvenimą, jie turi viltį susigrąžinti šeimą“, - atvirai apie paauglių lūkestį kalba Miglė. Pokalbio eigoje ji ir pati prisipažįsta, kad nors su mama negyveno nuo 4-erių, o jai būnant 9-erių mama mirė, bet ji iki šiol yra tvirtai įsitikinusi, kad mama yra ją globojantis angelas.
Iš gyvenimo vaikų globos namuose Miglė prisimena, kad vaikų namuose buvo jaučiama per didelė laisvė, ko šeimoje niekada būti negali – jos įsitikinimu dažnai paaugliai, patekę į šeimą, protestuoja prieš naujas taisykles, išbando ribas, o kartu – ir juos į šeimą įsileidusių žmonių kantrybę.
Globos sėkmė – atvirumas
„Mes su globėja turėjome daug trinties dėl buities, o tėtis kalbėdavo kitaip, be moralų, kartais su juokais, todėl man nesinorėdavo pykti, o atvirkščiai – klausytis ir mokytis. Todėl ir dabar pati gyvenime naudoju šią taktiką: reikia be litanijų, gražiai, per aplink pasakyti. Taip darau ir su įbroliu. Nemoralizuoju, tada mane labiau išgirsta. Pavyzdžiui, elektroninės cigaretės. Sakau, kad neapsimoka jas rūkyti. Geriau už tuos 10 eurų galima kažką vertingesnio nusipirkti. Bet nedraudžiu, tiesiog parodau, kad gali būti kitų, protingesnių pasirinkimų. Taip ir mano vyresnioji sesuo su manimi bendrauja“, – pasakoja Miglė.
Šiandien Miglė bando susikoncentruoti ties tuo, ką turi: draugus, sesės šeimą, ateities planus.
Ji sako, kad globėjų darbas labai svarbus ir reikalingas, tik labai svarbu, kad į savo šeimą vaiką nusprendę priimti žmonės suprastų, kad vaikas gali nebūti toks, kokį jie jį įsivaizduoja, kad reikia laiko jį pažinti, ir kad gali tektis keistis kartu su vaiku – jei tai pavyksta, tada globa yra sėkminga.
