Ar reikia su kūdikiu kalbėti leliukiškai?

Jei tėvai labai „kieti“ ir griežtai atsisako kalbėti leliukiškai, ko netenka mažylis?

Nenoras vaikiškai kalbėti su vaiku nėra natūralus, taip elgdamiesi mes tarsi tempiame vaiką į savo, suaugusiųjų, kalbinį lygį. Kai vaikas žaidžia su savo žaislais, mes neliepiame jam eiti dirbti suaugusiojo darbų – leidžiame būti vaiku, daryti tai, kas dera pagal amžių, tačiau norime, kad jei kalbėtų, tai kaip suaugęs, rimtai. Tačiau išmokti kalbėti nėra išmokti tarti žodžius, tai kur kas daugiau, "Tavo vaikui" yra teigusi psichologė soc.m. dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė.


Anot jos, kalbos mokymasis prasideda nuo dėmesio rodymo, intonacijų pajautimo: "Kūdikišką kalbą patarčiau vartoti dėl įvairovės, bandant atrasti ir susikurti savitą bendravimo su vaiku būdą, o šiukštu ne dėl to, kad kažkas patarė taip daryti. Juk vieni tėvai daugiau kalba, o kiti ryšį mezga, pavyzdžiui, labiau lytėdami, žaidindami. 


Kartais tėčiams būna sunku kūdikius kalbinti leliukiškai ir nereikia dėl to labai išgyventi: nekalbėjimas kūdikiškai su kūdikiu traumos jam nepadarys, svarbu, kad apskritai būtų rodomas dėmesys, kad su juo būtų kalbamasi. Jei suaugusysis nori, stengiasi atkreipti kūdikio ar vaiko dėmesį, su juo bendrauti, tai net jei bus labai „kietas“, tikrai ras būdų, kaip tai padaryti. Blogiausia yra išvis nebendrauti, nekalbėti ir nekalbinti. 


Teigiama, jog kūdikiškas, vaikiškas būdas kalbėti naudingas dar ir dėl to, kad padeda mokytis kalbėti, kūdikiškai kalbinti vaikai kalbėti pradeda anksčiau. Tačiau anksčiau ar vėliau vaikas vis tiek pradės kalbėti net jei tėvai su juo nekalba leliukiškai, net jei bendrauja tik kaip suaugusiuoju – rimtais, sudėtingais žodžiais, ilgais sakiniais.


Apskritai, jei su vaikais yra bendraujama, nelabai svarbu, kaip, kokia kalba, bet svarbu, kad su atida ir meile, jie išmoks ir kalbėti, ir bendrauti. Tiesą pasakius, jei mažiau galvotume, kaip čia man dabar kalbėti, kaip kuo aiškiau tarti garsus ir žodžius, kad vaikas kuo daugiau lavintųsi ir mokytųsi, o daugiau galvotume apie patį vaiką ir kaip smagiai su juo leisti laiką, tada viskas būtų gerai.


Gali būti, kalbėjimo su vaiku būdas prisideda formuojant jo požiūrį. Štai jei su vaiku bendraujame tik labai rimtai, gali būti, perteikiame jam labai rimtą požiūrį į gyvenimą. Tačiau jei kartu daug juokiamės, juokaujame, kuo įvairiau bendraujame, galbūt perduodame linksmesnį, draugiškesnį požiūrį".


Psichologės teigimu, šiuolaikinės mamos patiria daug spaudimo, kaip turi auginti, bendrauti, kalbėti su savo kūdikiais, kartais aplinkiniai juokiasi iš tokios kalbos, kuriai įvardyti anglakalbiai turi terminą „baby talk“: "Tokio kalbėjimo priešininkai sako, kad su vaikais nuo pat gimimo turime kalbėtis kaip su lygiaverčiais partneriais, o ne kaip su animacinių filmukų herojais. Suprantu: neturint savo vaiko sunku suprasti tokį kalbėjimo būdą. Jei aplinkiniai kreivai žiūri, raukosi, kad savo kūdikį kalbinate kaip tik taip, atlikite eksperimentą: paprašykite, kad jums priekaištaujantieji patys pakalbintų kūdikį. Dažniausiai balsas nejučia ima ir „paplonėja“. Tai nutinka labai natūraliai, bet sunku atsakyti, kodėl: ar kad augome esant tokiai bendravimo su vaikais kultūrai, ar tai nulemta evoliucijos".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis