Mokslininkai yra atlikę tyrimą, kurį galite pakartoti ir jūs: prie veidrodžio pastatė kelis įvairaus amžiaus vaikučius, o ant nosytės jiems nupiešė po spalvotą dėmę. Tik tie, kuriems buvo maždaug pusantrų metukų, ėmė valytis dėmę nuo nosytės, o kiti baksnojo į veidrodį ir juokėsi. Tai puikus būdas suprasti, kada vaikas ima atpažinti save. Kol jis nesivalo nosytės, nesupranta, kad antrininkas veidrodyje yra jis pats. 

Keista, bet mažylis, kuris nors jau ir žino, kad veidrodyje mato save, dar nesijaučia pačiu savimi, t. y. jaučiasi mamos dalimi. Savarankiškas ima jaustis tik apie trečiuosius gyvenimo metus, nes, tik būdamas tokio amžiaus, ima suvokti, kad mama yra atskiras asmuo. Tačiau šis suvokimas gali būti nevisavertiškas, jeigu ankstyvojoje kūdikystėje dažnai keitėsi jį prižiūrintys asmenys, priežiūra buvo prasta: augo be mamos arba ji jo nemylėjo, neglaudė, nesupo ir pan., t. y. vaikas turi daug blogos patirties. Kad užaugtų savarankiškas ir laimingas žmogus, be galo svarbūs yra pirmieji vaiko gyvenimo metai.

Jeigu kūdikis paliekamas likimo valiai, neprižiūrimas, tai gali atsiliepti vėlesniame gyvenime: ir suaugęs gali nesugebėti apie save papasakoti, neprisiminti nemalonių dalykų, netgi neprisiminti, kas vyko vakar. Tokiam žmogui dažnai bus sunku pasitikėti savimi ir kitais.