Šie metodai apima ir bausmes (pvz., šaukimą, grasinimus, atskyrimo laiką, namų areštą, kišenpinigių ar įvairių privilegijų atėmimą), ir apdovanojimus (pvz., papirkinėjimą ar pagyrimus). Tačiau dauguma tėvų tebemano, kad tokie būdai yra vienintelė priežastis, kodėl namuose dar neįsivyravo visiškas chaosas. Kaip galima užtikrinti taikų šeimos gyvenimą atsisakius tokių metodų? Kaip tėvai gali nubrėžti ribas, nutraukti konfliktą, išlaikyti autoritetą ar kontrolę?
Šioje knygoje slypi atsakymai į šiuos ir daugybę kitų klausimų. Remdamiesi dešimčia universalių tiesų, paaiškinančių, kodėl vaikai elgiasi vienaip ar kitaip (ir dažniausiai pačiu netinkamiausiu metu!), knygos autoriai teigia, kad pagarbi tėvystė – vienintelis auklėjimo modelis, suteikiantis galimybę užtikrinti vaikų poreikius, atsižvelgiant į amžių, raidos stadijas ir įgimtą temperamentą. Kiti populiarūs modeliai remiasi šioms tiesoms prieštaraujančiais metodais – tai neretai sumenkina tėvų pastangas ir sužlugdo išsikeltus tikslus. O pasekmės gali būti pražūtingos.
„Tėvystės pokytis“ pateikia naujoviškus įgūdžių rinkinius, pagerinančius ne tik auklėjimo, bet ir tėvų gyvenimo kokybę, moko tėvus, kaip nustatyti ribas ir jų laikytis, ką daryti susidūrus su nekontroliuojamu elgesiu, kaip motyvuoti vaikus gyventi laikantis „auksinės taisyklės“, ir suteikia galimybę išspręsti bet kokią problemą (nuo ankstyvo amžiaus iki paauglystės) išlaikant tvirtą ryšį ir stiprinant vaiko savivertę.
Knygą iš anglų kalbos vertė Gabija Kundrotaitė.
IŠTRAUKA
Visiems vaikams būdingas įgimtas neurologinis atsakas į stresą
Tėvystės pokyčio sprendimų priėmimo procesas, išsamiai aptartas trečioje knygos dalyje, prasideda mūsų sugalvota „zonos“ koncepcija.
„Zona“ – visiškai nemokslinė sąvoka, kurią sugalvojome norėdami padėti tėvams suprasti stiprias vaikų ir savo emocijas. Mums patiems, kaip ir daugumai kitų šeimų, tai labai padėjo – tikimės, kad jums taip pat bus naudinga.
Įsivaizduokite „zoną“ kaip psichikos būseną, kai patiriame daug malonių emocijų. Esame „zonoje“, kai jaučiame meilę, džiaugsmą, entuziazmą, dėkingumą, pusiausvyrą ir pasitenkinimą. Kai patiriame tokią būseną, esame labiau linkę bendradarbiauti, susitarti. Galime lengvai priimti sprendimus, būti kūrybingi, išklausyti kitus ir mokytis naujų įgūdžių. Žinoma, būdami „zonoje“ galime jausti ir įtampą ar stresą, bet dažniausiai tai labiau padeda ką nors nuveikti negu sekina ar žlugdo.
Taip jaustis norime didžiąją dalį laiko. Norėtume, kad mūsų vaikai taip jaustųsi didžiąją dalį savo laiko.
Žinoma, niekas negali būti „zonoje“ visą laiką. Gyvenimas yra gyvenimas. Kiti pasako ar padaro (arba parašo feisbuke) dalykų, kurie mus išmuša iš vėžių ir sužadina giliai tūnančias nemalonias emocijas, pavyzdžiui, didžiulę baimę ar pyktį.
Kai taip nutinka, esame ne „zonoje“. Negalime ramiai, racionaliai ir apgalvotai spręsti kylančių problemų. Išsibalansuojame ir mūsų kūnui prireikia laiko grįžti į pusiausvyrą.
Perspėjame, kad „zona“ – beveik meno pasaulio sąvoka: joje nėra jokių griežtų ir nepajudinamų taisyklių, todėl skatiname kliautis sveiku protu ir patiems nuspręsti, kada jūs ar vaikas išeinate iš „zonos“. Nestiprų sudirgimą keliančios emocijos, pavyzdžiui, susierzinimas ar nusivylimas, tikrai nereiškia, kad palikote „zoną“. Tačiau susikaupus šių emocijų net ir mažiausia smulkmena gali sukelti mūsų reakciją į padidėjusį stresą, ir taip „iškeliaujame“.
TIKROJI PRIEŽASTIS, KODĖL NEGALITE „BLAIVIAI MĄSTYTI“
Kad galėtume suprasti, kodėl išeiname iš „zonos“ ir kaip į ją grįžti, pirmiausia turime bent truputį išmanyti, kaip veikia mūsų smegenys. Iš tikrųjų turime omenyje truputį. Smegenys – itin sudėtinga mūsų organizmo dalis. Stengėmės kuo tiksliau ir aiškiau viską paaiškinti, bet pripažįstame, kad tai tik maža dalelė žinių apie smegenų sandarą ir cheminius procesus. Norėjome kuo paprasčiau pateikti informaciją apie smegenis, nes mūsų tikslas – padėti jums tapti geresniais tėvais, o ne neurologais. Esame labai dėkingi Mąstysenos instituto (Mindsight Institute) vadovui dr. Danieliui Siegeliui už kai kurių itin svarbių temų išaiškinimą. Išsamesnių žinių apie vaiko smegenis galite gauti skaitydami Danielio Siegelio ir Tinos Payne Bryson knygas, pavyzdžiui, „The Whole-Brain Child“ ar į lietuvių kalbą išverstą „Auklėjimas be dramų“, bei pasidomėti garsiuoju „rankos modeliu“ (angl. hand model of the brain).
Trumpai tariant, galima skirti tris pagrindines smegenų dalis: kamieną (išgyvenimo smegenys), limbinę sistemą (vidurinės smegenys) ir naująją žievę (kaktinė skiltis).
1. Išgyvenimo smegenys
Pirmoji sritis, esanti kaukolės apačioje, yra smegenų kamienas, arba „išgyvenimo smegenys“. Tai seniausiai susiformavusi, pati paprasčiausia smegenų dalis, atsakinga už pagrindines kūno funkcijas. Ši sritis tampa aktyvi iškart po gimimo. Būtent dėl jos naujagimiai, kurie beveik nieko „nežino“, gali valgyti, miegoti ir kvėpuoti. Smegenų kamieno funkcijoms aktyvuoti nereikia jokių žodžių, jos itin jautrios galimai pavojaus grėsmei – dėl to kūdikiai verkia, kai yra alkani, išsigandę ar jaučia skausmą. Taip „mąstyti“ gali ir ropliai, todėl smegenų kamienas kartais dar vadinamas „roplių smegenimis“.
Neretai išgyvenimo smegenų reakcijos vadinamos „kovok arba bėk“ atsakais. Iš tiesų atsakų yra daugiau – kovoti, bėgti, sustingti, pasiduoti arba nualpti – ir jie visi susiję su mūsų reakcija į didelį stresą. Kai smegenys gauna signalą apie gresiantį pavojų, jų kamienas aktyvuoja daugybę fizinių pokyčių, kurie padės mums išgyventi bet kokia kaina.
Kovoti: priešintis grėsmei.
Bėgti: pabėgti nuo pavojaus.
Sustingti: visiškai sustingti (kaip elnias sustingsta prieš automobilio šviesas).
Pasiduoti: visiškai pasiduoti (kaip šuo atsigula ant nugaros ir atidengia pilvą).
Nualpti: prarasti sąmonę.
Svarbu tai, kad jei yra aktyvuojamos, išgyvenimo smegenys negali greitai grįžti į pradinę būseną. Taip yra todėl, kad į kraują išskiriama tam tikrų hormonų, pavyzdžiui, kortizolio arba adrenalino, kuriems išsisklaidyti prireikia laiko. Padažnėja širdies ritmas, išsiplečia akių vyzdžiai, matymas gali tapti „tunelinis“, prasideda drebulys, net gali dingti klausa. Kraujas subėga į dideles raumenų grupes, taigi jo mažiau gauna kaktinė smegenų skiltis bei galūnės, todėl susilpnėja smulkioji motorika, nuovoka ir kartais prarandama kalba.
2. Vidurinės smegenys
Antroji sritis, esanti smegenų viduryje, yra limbinė sistema, kartais vadinama „žinduolių smegenimis“. Ši sritis atsakinga už atmintį ir emocijų apdorojimą, todėl „nusprendžia“, ar tai, ką patiriame, yra draugiška ar priešiška, baisi ar linksma situacija. Remiantis kūdikių smegenų magnetinio rezonanso tyrimais, limbinė sistema pradeda veikti apie šeštąją gyvenimo savaitę – dėl to dauguma kūdikių tuo metu ima šypsotis ir rodyti nuostabos išraišką. Būtent dėl emocijų raiškos limbinė sistema vadinama „žinduolių smegenimis“. Jų funkcijomis galima paaiškinti ir suprasti šunų, kačių bei kitų žinduolių elgesį.
Žmogaus raidos specialistė Carrie Contey 2011 m. išleistame vaizdo įraše „Parenting the Triune Brain“ teigia, kad „žinduolių smegenims“ labiausiai rūpi ryšys su kitais. Kai vaikai trokšta ryšio, bet jo negauna, tampa irzlūs, pradeda verkšlenti, gali supykti ar elgtis priešiškai. Contey nuomone, iš tikrųjų vaikai nori, kad kas nors su jais užmegztų ryšį, suteiktų emocinį palaikymą.
3. Kaktinė skiltis
Kaukolės viršutinėje dalyje yra kaktinė skiltis – priekinė naujosios žievės, dengiančios visas smegenis, sritis. Tai didžiausia ir lėčiausiai besivystanti žmogaus smegenų dalis, atsakinga už visas aukštesniąsias mąstymo funkcijas: bendravimą, sprendimų priėmimą, loginį mąstymą, samprotavimą, lankstumą, empatiją, savireguliaciją ir kitas tik žmogui būdingas savybes. Dėl to kaktinė skiltis kartais vadinama „žmogiškosiomis smegenimis“.
Kaktinės skilties funkcijoms, kitaip nei smegenų kamieno, reikalingi žodžiai. Apie pirmuosius gyvenimo metus, kai vaikai pradeda kalbėti, ima ryškėti kaktinės skilties funkcijos, bet visiškai išsivysto tik įžengus į trečiąją dešimtį. Tiesą sakant, ši smegenų dalis vystosi visą gyvenimą, vadinasi, žmonės gali keisti savo elgesio (ir tėvystės!) modelius būdami bet kokio amžiaus.
SMEGENŲ VEIKLA
Štai kaip tai veikia. Koks nors stimulas sudirgina jūsų jutimo organus – regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą – ir vidurinėse smegenyse iškart yra susiejamas su šį dirgiklį primenančiomis patirtimis ar emocijomis.
Vidurinėse smegenyse esantis migdolinis kūnas stimulą įvertina kaip pavojingą arba saugų. Jei dirgiklis suvokiamas kaip pavojingas, smegenys iškart pereina į „kovok arba bėk“ režimą – visos kitos emocijos „apeinamos“ ir kaktinė skiltis tampa nepasiekiama. Aktyvuojasi išgyvenimo smegenys – tai lemia stiprią reakciją ir išėjimą iš „zonos“. Pavyzdžiui, einate gatve ir matote į jus atlekiantį automobilį. Jūsų smegenys registruoja pavojų ir smegenų kamienas liepia nustoti mąstyti, o kūnui tiesiog mestis į šalį.
Kita vertus, jei patiriamas dirgiklis vertinamas kaip saugus, smegenys lieka veikti savireguliacijos režimu. Kaktinės skilties funkcijos yra pasiekiamos – galite kalbėti ir visavertiškai mąstyti.
Kitas pavyzdys: einate gatve ir pastebite nuostabųjį 1964 metų „Aston Martin“. Smegenys suvokia stimulą kaip saugų, o kaktinė skiltis, atsakinga už kalbą, lieka aktyvi. „Fantastiškas automobilis“, – pamąstote.
Danielis Siegelis ir Tina Payne Bryson knygoje „Protingas vaikas“ šį procesą vadina pasirinkimu tarp „šalutinio“ ir „pagrindinio“ kelių. „Šalutinis kelias“ – tai išgyvenimo smegenys, „pagrindinis“ – kaktinė skiltis.
Be abejo, smegenų atsakas į stresą yra prigimties ir auklėjimo derinys. Genai turi labai daug įtakos tam, kaip asmuo reaguoja į stresą ir kiek jo gali ištverti. Tačiau gyvenimo patirtys lygiai tokios pat svarbios. Pavyzdžiui, tai, kas išgąsdina vaiką, gyvenantį aukštutinėje Niujorko dalyje, labai skirsis nuo to, ko išsigąsta vaikas, gyvenantis karo draskomame Afganistane.
Nepaisant šių veiksnių, visų smegenys į stresą reaguoja taip pat. Kai asmuo patiria tai, ką jo unikalus organizmas vertina kaip per didelį stresą, patenka į išgyvenimo režimą, kuriam esant fizinės ir cheminės reakcijos užkerta kelią aukštesnėms smegenų funkcijoms. Todėl kai mus kas nors smarkiai sujaudina, negalime logiškai mąstyti. Kai partneris sako mums „nusiramink“, tai panašu į liepimą nejudinti kojos, kai gydytojas plaktuku stuksena į kelį. Mes tiesiog negalime to padaryti.
Išgyvenimo smegenys yra ir didžiausias mūsų turtas, ir didžiausia silpnybė. Reaguodamas į tikrą pavojų, suaktyvėjęs smegenų kamienas tiesiogine prasme gali išgelbėti mums gyvybę. Tačiau kai stimulas klaidingai suvokiamas kaip pavojingas, išgyvenimo instinktas gali pridaryti keblumų. Smegenims veikiant išgyvenimo režimu, negalime racionaliai ir logiškai mąstyti, būti empatiški, o mūsų reakcijos tampa gerokai perdėtos. Prikalbame dalykų, dėl kurių vėliau gailimės. Taip pat, būdami tokios būsenos, gąsdiname artimuosius, kurių smegenys, reaguodamos į mūsų elgesį, irgi gali pereiti į išgyvenimo režimą – gresia dvigubas sprogimas.
Dar blogiau, kad kuo daugiau remiamės instinktyviosiomis smegenimis, tuo sunkiau nuo to atsiriboti. Taip kyla pavojus ne tik santykiams, bet ir mūsų sveikatai.
