Mokslininkai nurodo, kad piršto čiulpimas – viena dažniausiai pasitaikančių vaiko elgesio formų, nesusijusių su žindymu. Šitaip elgiasi 75–95 proc. kūdikių.

Čiulpimas yra vienas svarbiausių kūdikio valingų judesių. Šio reiškinio tyrėjai amerikiečiai teigia, kad tai normali vaiko raidos pakopa, pasibaigianti antrais ar trečiais gyvenimo metais. Tai pasitenkinimą kelianti veikla, leidžianti mažyliui gerai jaustis. Juk jis pirštą čiulpė ir įsčiose, kai buvo viskuo aprūpintas, kai jo netrikdė aplinka.

Kiti tyrėjai teigia, jog čiulpdamas pirštą kūdikis nusiramina. Juk daugelis kūdikių čiulpia pirštą arba čiulptuką prieš užmigdami ar net miegodami.

Kūdikis instinktyviai gali pradėti čiulpti, vos tikrai kas nors paliečia jo burną, net jei tai būtų ir ne motinos spenelis. Yra teorijų, teigiančių, jog labiau, dažniau, stipriau pirštą čiulpti įpranta tie vaikai, kurie nebuvo žindomi.

Piršto čiulpimas nerodo, kad greitai išdygs dantukai.

Piršto čiulpimas tampa bėda, jei neišnyksta antrais gyvenimo metais ir atsiranda tam tikrose situacijose: mažajam pavargus, nuobodžiaujant, susijaudinus... Geriausia pagalba – pašalinti jį sukeliančias priežastis.

Užsitęsęs nykščio čiulpimas kelia netiesioginę grėsmę vaiko sveikatai: padidėja rizika susirgti infekcinėmis ligomis, atsirasti netaisyklingam sąkandžiui, patekti į organizmą nuodingoms medžiagoms, todėl dera pasikonsultuoti su gydytoju.