Kaip tinkamai sudrausminti vaikus, nenaudojant prievartos ir pakelto balso

Pasitaiko tokių situacijų, kai gali ir šimtąjį kartą sakyti „negalima", vaikas lyg negirdi. Ką daryti? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Bausti nereikia


Juliukas labai judrus. Jam dabar dveji su puse ir visur jo pilna. Pristūmęs kėdę lipa ant palangės, stalo ir virtuvės spintelių. Ir būtinai daro tai, ko mama neleidžia. Neseniai prisilietęs prie karštos laidynės nusidegino pirštą. Atrodo, jo net nebuvo šalia, kai mama lygino drabužius. Sėdėjo ir žaidė kitame kambaryje. Bet vos mama nusisuko paimti drabužio - jau prikišęs smilių prie laidynės! Ką daryti su mažuoju? Bausti?

 

Vaikui svarbu žinoti, kokių ribų negali peržengti. Jeigu peržengia - turi „pajusti" padarinius. Tai paprastai atsitinka natūraliai, tarkim, kaip ir šiuo atveju – vaikas prisiliečia prie karštos laidynės, nors mama ir sakė, kad liesti negalima. Nepaklusęs patiria skausmą. Tačiau ne visi netinkamo elgesio padariniai gali būti natūralūs. Neleisime vaikui išbėgti į judrią gatvę tam, kad pats įsitikintų, jog tai pavojinga. Tėvai turi sugalvoti, kokių ribų neleis vaikui peržengti, kurioms nepaklusęs pajus tam tikrus padarinius. Svarbu, kad vaikas suvoktų, jog kiekvienas poelgis turi padarinius.

 

Ribas, ką galima daryti ir ko ne, reikėtų nubrėžti kuo anksčiau. Priežasties ir pasekmės ryšį vaikas sugeba suprasti tik tada, kai pradeda formuotis mažylio savimonė, kai pradeda kalbėti ir pamažu suvokia, jog yra atskiras žmogus (tai periodas, kai vaikas atsiskiria nuo mamos). Jei mažylis prisilietė prie laidynės ir nusidegino pirštą, nereikia daug moralizuoti. Vaikui ir taip skauda. Pakanka ramiai pasakyti, kad laidynės tikrai negalima liesti, matai, dabar skauda rankytę. Nereikia verkšlenti, bučiuoti ir per daug gailėti vaiko, juo labiau kaltinti laidynės. Svarbiausia, kad mažylis suprastų, jog skausmą sukėlė jo paties netinkamas poelgis.

 

Mamos daro dar ir kitą klaidą. Vakare atsisėda ir tokiam mažam, vos metukų ar dvejų, mažyliui ilgai pasakoja apie jo netinkamą poelgį bei patirtą skausmą. Taip jos sustiprina baimę ir ilgainiui mažylis apskritai gali imti bijoti ką nors daryti.

 

Per daug reikalavimų


Gabrielei - treji. Ji puiki mergaitė, labai judri, protinga, nuovoki, gražiai bendrauja su savo aštuonių mėnesių sesyte. Mielai paduoda jai čiulptuką, o kai mažoji verkia, atbėga pakalbinti. Bet, pasak mamos, Gabrielė yra nepaklusni. Grįžusi iš kiemo ožiuojasi ir nenori persirengti kitais drabužiais. Rankas dar sutinka nusiplauti, bet persirengti nenori. Pradeda garsiai verkti, rėkti, spardytis. Tėvams svarbu, kad mažylė pasikeistų lauko drabužius ir namuose būtų švari.

 

Šiuo atveju tėvų reikalavimai mergaitei per dideli. Ir, aišku, kad trimetė juos pažeis. Pirmiausia tėvams reikėtų susimąstyti, ar taip svarbu, kad vaikas persirengtų kaskart grįžęs iš lauko. Šio vaiko gyvenime yra per daug draudimų. Jis girdi vien: negalima, negalima, negalima. Kas įvyksta? Trejų metukų mažylis ir taip į bet kurį draudimą reaguoja neigiamai, viskam priešinasi.

 

Aišku, dažnai judrūs vaikai išvargina tėvus, norisi juos sudrausti, tačiau per daug draudimų mažylio gyvenime neturi būti. Mažas vaikas sutrinka, kai jam praktiškai viską daryti yra draudžiama. Draudimai gali būti tik keli. Tarkim, negalima pačiam bėgti per gatvę, lipti ant palangės ir pan. Į tai, kad mažylis valgo ne vietoje, ar garsiai barškina šaukštais, nereikėtų kreipti dėmesio. Ir dar labai svarbu, kad jis būtų giriamas. Negali jo gyvenime dominuoti žodelis „ne". Tėvams reikėtų pastebėti gerus poelgius ir už juos pagirti, kad vaikas gautų kuo daugiau gerų emocijų.

 

Agnė savo ketverių sūnui draudžia žiūrėti filmukus, jeigu nesilaiko taisyklių ir neklauso. Bet berniukas labai verkia, labai prašo ir dažnai mamai suminkštėja širdis. Įjungia televizorių. Pati Agnė pripažįsta, kad elgiasi negerai, nes sūnus ėmė tuo naudotis. Kaskart rėkia vis stipriau, spardo stalą, kad tik mama leistų daryti tai, ką nori.

 

Auklėjant vaiką labai svarbu būti nuosekliems. Mažylis būtinai patikrins, ar negali peržengti tėvų nustatytų ribų. Jis pabando jas apeiti. Jeigu tėvai baudžia ir neleidžia žiūrėti filmuko, vaikas būtinai pabandys padaryti viską, kad jie nusileistų. Kuo mažylis judresnis, išradingesnis, tuo stipriau priešinsis tėvų valiai. Todėl labai svarbu, kad jų nubrėžtos ribos būtų nekeičiamos. Jeigu nusprendėme, kad blogai pasielgęs vaikas negalės žiūrėti filmuko, taip turi būti šiandien ir rytoj. Tai padaryti nėra lengva, tačiau jeigu mažylis vieną antrą dieną nieko nepeš, susitaikys su mintimi, kad filmuko už netinkamą elgesį tikrai nežiūrės. Aišku, jis kitaip bandys tėvų kantrybę.

 

Beje, kai kurie vaikai yra labai išradingi ir gali ilgai bandyti tėvų kantrybę. Tačiau iš tiesų tai darydami mažyliai nori įsitikinti, kad tėvai tvirtai laikosi savo nuostatų ir jų nubrėžtos ribos yra tvirtos. Tik tada jie jaučiasi saugūs.

 

Drausminimas


Norėdami sudrausminti vaiką, galite rinktis kelis išbandytus būdus. Paimkite du stiklainius, į vieną jų dėkite vienos spalvos akmenukus. Jie bus atlygis už gerus darbus. Į kitą - kitos spalvos akmenėlius, t. y. už netinkamą elgesį. Kai bus daugiau „gerų" akmenėlių, mažylį kuo nors apdovanokite. Kol vaikutis mažas, geriausia kasdien peržiūrėti, kiek kokių akmenėlių prisikaupė. Didesnis vaikas gali peržiūrėti kas dvi tris dienas, o penkiametis jau gali akmenėlius (arba ant lapo surašytus pliusus ir minusus) rinkti visą savaitę. Labai svarbu prieš įvedant pliusų minusų arba spalvotų akmenukų sistemą susėsti su mažyliu ir aptarti, už ką gaus „gerą" akmenuką, o už ką - nuobaudą. Vaikai, kaip ir suaugusieji, mėgsta, kad viskas būtų aišku.

 

- Labai svarbu, kad vaikas suprastų, už ką yra baudžiamas. Jeigu mama išsilieja, nes ir šiaip yra suirzusi, pavargusi, pamina vaiko išdidumą ir orumą. Jeigu mažylis ką nors ne taip padaro, o mama ar tėtis prapliumpa šaukti, vaikui pridaro daug žalos. Jam atrodo, kad tėvų elgesys yra nenuspėjamas, o jis pats yra blogas ir gali prarasti jų meilę.


- Jeigu tėvai mėgsta daug moralizuoti, vaiko galvelėje viskas susijaukia. Mažas vaikas negali ilgam sukaupti dėmesio, vadinasi, suprasti sugeba tik trumpą tekstą. Jeigu norime ką nors svarbaus pasakyti, turėtume tai išsakyti keliais trumpais sakiniais. Jeigu kalbame per ilgai, vaikui išsivysto atmetimo reakcija.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis