Tema apie vaiko ribas, ko gero, visada bus „ant bangos“, nes be jų negalima užauginti visavertės asmenybės. Vis dėlto kartais ribas suprantame kaip begalinį draudimą. Priminkite, kas tai yra.
Ribos negali būti koks nors dirbtinis darinys, būdas sutramdyti blogai besielgiantį vaiką ar noras jį nubausti. Kartu tai nėra reikalavimas, kad mažylis taptų nuo tėvų priklausančiu žmogučiu, neturinčiu savo nuomonės ir norų. Idealu, jeigu vaikas visiškai nejaučia, kad jam taikomos tam tikros ribos, kai gali mėgautis laisve, dūkti, bėgioti ir vystytis taip, kaip jam reikia pagal amžių. Kad mažylis ribas priimtų kaip gyvenimo būdą, jas taikyti reikia nuo kūdikystės. Tik nesupraskite pažodžiui. Tai reiškia, kad su naujagimiu ir kelių mėnesių kūdikiu reikia kalbėti, tarkime, „Dabar tau apmausiu kojinytes, kad nebūtų šalta kojytėms“, „Uždėsiu tau kepurytę, nes einame į lauką.“ Turėtume paaiškinti kiekvieną veiksmą net jeigu manome, kad kūdikis nesupranta, ką jam sakome. Vieną dieną jis supras ir nesipriešins, kai mausite kojines, nes žinos, kad taip tiesiog reikia. Na, o jeigu apie tai nekalbėsite, nesupras, kodėl ir kam tų kojinyčių reikia, ir pradės priešintis, jo nuomone, kvailam tėvų reikalavimui. Apie ribas verta kuo anksčiau pagalvoti dar ir dėl to, kad vaikas augtų tvarkingas. Štai jau 10-ies mėn. kūdikis gali pradėti tvarkytis žaisliukus – pažaidžia, reikia šalia jo pastatyti žaislų dėžę ir parodyti, kaip į ją sudedami žaisliukai. Taip riba natūraliai taps jo gyvenimo dalimi.
Šiuo metu daug kalbama apie tai, kad nevalia „perspausti“ vaikų. Sakoma, kad laisvės turi būti daug. Kaip mamai žinoti, kada ir kiek tos laisvės duoti savo vaikui?
Labai aiškios ribos yra reikalingiausios mažyliui nuo 1 iki 2 m. amžiaus, nes tuo metu jis atsiskiria nuo mamos, savarankiškėja ir turi labai gerai žinoti, kaip elgtis, kada eiti miegoti, kada negalima siausti, o kada tai galima daryti. Mažylis, kuris šiuo gyvenimo tarpsniu labai aiškiai ir tiksliai supažindinamas su ribomis, augs saugus. Jam nereikės svarstyti, abejoti, jaustis sutrikusiam. Vėliau, jau paauglystėje, aiškios ribos ir vėl bus reikalingesnės, nes kad ir kaip paaugliai deklaruotų, jog mėgsta begalinę laisvę, iš tiesų jie ilgisi ribų – aiškumo, kada privalo grįžti namo, ir pan. Vis dėlto labai svarbu, kad tėvai, nustatę ribas vienų metų mažyliui, po truputį jas plėstų, leistų vaikui laisvėti, savarankiškai bandyti ribas. Tarkime, vienų pipirui dar nesaugu vienam lipti laiptais, tačiau trimečio jau nėra prasmės kaskart lydėti lipančio laiptais – jeigu nuolatos būsite šalia, jis niekada netaps savarankiškas. Tad riba pagal vaiko gebėjimus privalo vis plėstis, kad neužgožtų natūralios jo raidos. Kai leidžiame vaikučiui daryti tai, ką jis jau geba, tai ir yra jo laisvė. Beje, sąvoka „ribos“ apibrėžiami tiek draudimai, tiek kiekvienam vaikui būtina laisvė. Kitas pavyzdys gali būti susijęs su saldainiais, kurių labai nori visi vaikai. Iki vienų metų saldainių vaikui geriau neduoti, nes jis dar mokosi ragauti visą kitą maistą. Nuo 1,5-2 m. jau galima duoti po vieną saldainiuką, tarkime po pietų. Dar vėliau galima leisti vaikučiui ir gabaliuką torto suvalgyti. Arba štai iki 3-ejų mažylį dar panešame, kai šis pavargsta, bet vėliau jau turėtume pasakyti: „Eik pats, turi kojytes, gali vaikščioti.“ Taip po truputį ribos platėja ir mažylio gyvenime randasi vis daugiau laisvės.
Nepykite, bet kartais atrodo,jog mama turėtų pasidaryti vaiko raidos kalendorių, kad žinotų, kada jau plėsti ribas, kad mažylis dėl jų nekentėtų.
Mama turėtų siekti labai paprasto dalyko – kad vaikas augtų savarankiškas, todėl kuo vyresnis mažylis, tuo daugiau turėtų jam duoti laisvės. Mama, kuri tvarko vaiko iki 5-erių metų amžiaus žaislus, tikrai negali tikėtis, kad penkiametis susipras ir pats susitvarkys žaisliukus. Ribas taikyti reikia labai nuosekliai ir labai nuosekliai vaikučiui reikia suteikti laisvę. Negalima elgtis dirbtinai – reikalauti, kad mažylis padarytų tai, ko padaryti negeba. Reikia jam padėti, jeigu matote, kad per sunku pačiam. Na, o tobulėti ir skatinti mažylį augti irgi reikia nuosekliai. Tai padaryti nėra sunku, tiesiog reikia matyti, kas vaikui įdomu, ir nežlugdyti noro domėtis. Tarkime, daugeliui vaikų labai įdomūs degtukai. Natūralu, kad mažylis pats negali su jais žaisti ir jų degti, tačiau kartu su mama ar tėčiu trimetis-keturmetis jau gali išbandyti, kaip uždegamas degtukas. Aišku, būtinai reikia paaiškinti vaikui, kad uždegti degtuką galite tik kartu, padėkite jam, prilaikykite jo rankutę bei kartu įžiebkite ugnelę. Taip bus patenkintas smalsumas, bet mažylis žinos, kad pats vienas degtukų degti negali, o kai norės, uždegs su jumis kartu. Ir tokia riba jam yra tarsi nejuntama, ne draudimas, o įprastas gyvenimas. Na, o vaikui, kuriam aiškinsime, kad negalima žaisti su degtukais, bet patys jais žaisime (vaikas mano kaip tik taip), bus labai smalsu pabandyti, jis nesupras, kodėl tėvams galima, o jam – ne. Pagalvokite patys, ar neitumėte į kambarį, jeigu kas nors jums pasakytų: „Tik jokiu būdu ten neikite“? Dažnas užeitumėte ir sulaužytumėte ribą, nes noras patenkinti smalsumą yra stipresnis už draudimą. Bet jeigu kas nors atidarytų tą kambarį ir parodytų, kad ten yra gyvačių ir eiti nesaugu, neitume.
Kiek reikia kalbėtis su vaiku, kad jis suprastų, ko daryti tikrai negali? Yra vaikų, kurie, atrodo, nejaučia ribų. Ar su jais tėvai per mažai kalbėjosi?
Mes, suaugusieji, kažkodėl manome, kad vaikai nejaučia ribų, kad jų neįmanoma įskiepyti be barnių ar konfliktų. Su vaikais reikia kalbėtis ir elgtis nuosekliai. Mano pačios vaikai niekada patys nepasiima saldainių, nors žino, kur jie yra, ir galima juos lengvai pasiekti. Nes mes su vyru nesakome, kad „negalima“, galima, tik ne visada. Žodis „galima“ mažyliui yra tarsi stebuklingas, jį išgirdęs nurimsta ir kantriai laukia, kada gi galės suvalgyti: po pusryčių, pietų arba vakarienės. Nereikėtų vaikų brėžti ribų, jeigu patys tėvai jų laikytųsi ir apie jas kalbėtųsi. Pavyzdžiui, vaikas negali eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, suaugusysis irgi negali. Bet eina ir tuomet mažylis jaučia neteisybę, kodėl tėvai gali, o jis – ne. Pirmiausia patys turėtume laikytis ribų, o tada jų laikysis ir vaikai. Vienam vaikui pakanka kelis kartus pakartoti, ko daryti jis negali, nes tai nesaugu. Kitam reikia nuolat priminti, bet mes privalome kartoti tol, kol tos ribos „įaugs“ į kraują ir taps savaime suprantamos, natūralios.
Daugelis tėvų mano, kad vaikas jaus ribas, kai namuose bus griežta dienotvarkė. Bet ar tada neribosime vaikui taip reikalingos laisvės?
Kartais galima „nusižengti“ nusistovėjusiam režimui, bet jis reikalingas, kad mažylis būtų pavalgęs, išsimiegojęs. Beje, tėvams atrodo, kad nustatyti režimą yra sunkiai įvykdoma užduotis, nors iš tiesų tai padaryti visiškai nesunku – ir vėl tereikia paaiškinti, kodėl vaikas, tarkime, turi eiti miegoti anksčiau už tėvus. Galima pasakyti: „Tu esi vaikas ir jau metas miegoti, o mes su tėčiu dar valandėlę pabūsime. Kai užaugsi, ir tu vakarosi ilgiau.“ Tėvai, kurie sako, kad vaikai nemiega, kažką ne taip daro – per mažai kalbasi, vieną dieną leidžia jam vakaroti, kitą jau verčia eiti gulti 9 val. vakaro. Darželinukas ir pradinukas dar per mažas pats ribas nusistatyti ir nuspręsti, kad jam laikas miegoti, o jeigu auga be ribų, kartais ir pats jų reikalauja: rėkia, šaukia, elgiasi destruktyviai, kad tėvai jį „sustabdytų“ ir labai aiškiai pasakytų, ką jam daryti. Kartais vaikai reikalauja ribų mušdami tėvus, o šie, užuot „sustabdę“ šį vaikišką smurtą, tik juokiasi. Negalima tokio elgesio toleruoti, būtina paaiškinti, kad mes nenaudojame smurto, kad galime apkabinti. Besimušantis vaikas rodo, kad jam negerai, kad jis sutrikęs ir reikalauja ribų, kad jam per daug laisvės. Visuomet turi būti laisvės ir ribų pusiausvyra.
Jeigu tokiam vaikui, kuris muša tėvus arba klykia parduotuvėje, staiga imsime taikyti ribas, jis priešinsis net jeigu, kaip sakote, pats tų ribų ir reikalauja.
Jeigu ribos nebuvo taikomos nuosekliai, nuo kūdikystės, aišku, kad vaikas priešinsis, bet labai svarbu tėvams neprarasti kantrybės. Paprastai po trijų minučių mažylio pyktis išgaruoja ir jis susitaiko su tomis ribomis. Na, o jeigu neišgaruoja, tuomet reikėtų pagalvoti, kad vaikutis gal pervargęs, neišsimiegojęs ar pan. Manau, kartais verta pasiimti parduotuvėje klykiantį vaiką ant rankų ir išeiti nenusipirkus produktų, nes jeigu ilgai verkia ir priešinsi, vadinasi, jam blogai ir reikia eiti namo. Ribas galima pradėti taikyti bet kuriame amžiuje, bet labai svarbu patiems tėvams žinoti, ko jie nori iš vaiko. Deja, dažniausiai jie žino, ko nenori: kad vaikas miegotų jų lovoje, kad muštųsi, kad maivytųsi prie stalo. O ką vaikas gali, jie nežino. Tad pirmiausia atsakykime sau į klausimą, o ką gi jis gali. Nerealu, kad mažylis namuose sėdės ramiai ant kėdutės ir tyliai dėlios dėlionę. Normalu, kad jis sieks tėvų dėmesio, kad zys, kad prašys pažaisti kartu – ir tai ne joks ribų laužymas, tai prigimtinis noras gauti tėvų dėmesio. Jeigu mažyliui skirsite per dieną pusvalandį, o dar geriau – valandą, t. y. kartu pažaisite, namus tvarkysite (būtinai tuo metu bendraudami), ruošite valgyti, kitą dienos dalį jis gebės pats susirasti veiklos, nenuobodžiauti,nevaikščioti iš paskos klausdamas: „O ką man dabar veikti?“ Patikėkite, tai geba jau darželinukas. Ir tuomet jums patiems neatrodys, kad ribos yra neįmanoma užduotis.
Populiari mintis, kad ribas jaučiantis vaikas pagarbiai elgiasi su tėvais, o turintis per daug laisvės jų negerbia. Ar tai tiesa?
Jeigu norime, kad vaikas mus gerbtų, turime gerbti ir vaiką. Jeigu sakome, kad mažylis nelįstų į mūsų rankinę, privalome jam paprastai paaiškinti: „Nes rankinė yra mano. Paprašyk, o tuomet leisiu arba ne ją apžiūrėti.“ Tėvai dažnai skundžiasi, kad vaikas nesidalija žaislais su broliu, tačiau jie jam liepia pasidalyti. Taip rodome nepagarbą vaikui – tas žaislas yra jo, tad galime pasakyti, kad būtų gražu juo pasidalyti, bet negalime reikalauti, kad tai būtinai darytų. Vaikas turi teisę savo daiktus broliui duoti arba ne, lygiai taip, kaip mes turime teisę leisti apžiūrėti savo rankinę arba ne. Taikydami ribas irgi turime gerbti vaiką ir paaiškinti, kodėl jas taikome.
Dalis tėvų nepripažįsta ribų, sako, kad jos nereikalingos. Gal tikrai vaikas jaučiasi laimingesnis, kai turi neribotą laisvę ir pats nusistato, tarkime, dienotvarkę?
Kai kurie tėvai tikrai taip mano ir pateisina bet kokį vaiko elgesį. Mažylis gali lipti ant spintelių, šokinėti ant lovų, bėgioti kavinėje ir pan. Toks vaikas gali būti labai mielas ir geras tol, kol tėvai žaidžia pagal jo taisykles. Tačiau net ir jam teks išeiti į darželį, mokyklą, kurioje reikia susidurti su ribomis, o kas tada? Tada nežinos, kaip elgtis, jaus didžiulę įtampą. Kita bėda, kad tėvai taiko ribas pagal savo nuotaiką. Kai gera nuotaika, perka žaislų, o kai bloga, apšaukia vaiką parduotuvėjeir neleidžia pasirinkti jokio žaisliuko. Mažylis negali suprasti tokio elgesio, jis nežino, kas nutiko, kad staiga jam kažko negalima, ir pradeda reikalauti, kad būtų galima.
Atrodo, kad tėvystė – nuolatinė savęs kontrolė.
Galbūt, nes pirmiausia tėvams reikia susėsti ir pasikabėti, ką gi vaikas gali daryti. Nuo to reikėtų pradėti brėžti ribas. Gerai apgalvojus, ką mažylis gali, lieka nustatyti draudimus. Ir tuomet jų bus nedaug, tik tiek, kiek reikia, kad augtų saugus. Taigi, negali vaikas bėgti per gatvę, kišti pirštelių į elektros lizdą, spjaudytis, muštis, keiktis, laužyti daiktus ar medžių šakas, vartyti šiukšlių dėžes. Draudimų tikrai yra mažiau nei laisvės, nes visa kita vaikas gali. Jis gali bėgioti ten, kur tėvai leidžia, gali suvalgyti saldainį po vakarienės arba po dviejų dienų, gali šokinėti, siausti, vartytis, laipioti. Su vaikais galima puikiai susitarti dėl ribų, tik reikia kalbėtis – ne šaukti, o kalbėtis. Kantrybės neprarasti be galo svarbu, jeigu jaučiate, kad pykstate, pakvėpuokite, išeikite į balkoną, į lauką ir sugrįžkite tokios būsenos, kad nebešauktumėte ant vaiko.
Kas nutinka, kai vaikas turi daug ribų, o laisvės per mažai?
Tokie vaikai būna įsitempę, visko bijo, nuolatos laukia nurodymų. Dažnai jienesugeba sugalvoti, ką veikti, nes tai turi pasakyti mama. Galų gale jų labai maža savivertė, nes jie žino, ko negali daryti, o ką gali, jiems neaišku. Ribomis „perspausti“ vaikai dažnai nebando nieko nauja, patys nesirengia, nebėga žaisti su kitais vaikais. Kartais namuose elgiasi labai gerai, o darželyje – destruktyviai, nes jiems vis tiek reikia kur nors „išleisti“ susikaupusį „garą“. Maža to, jie praranda kūrybiškumą, piešia ir lipdo, kai gauna nurodymą, ką reikia nupiešti ar nulipdyti, bet paprašyti piešti ką nori sutrikę sėdi prie balto popieriaus lapo. Tad tikrai labai svarbu, kad vaiko gyvenime ribos būtų tik tos, kurių tikrai reikia, o laisvės – kuo daugiau.
O kaip tų ribų nepadauginti? Juk jos tokios nematomos ir neapčiuopiamos?
Patarčiau visuomet vaikui suteikti šiek tiek daugiau laisvės, t. y. leisti daryti tai, ką nori, bet saugiai, t. y. leisti lipti laiptais, bet stovėti šalia, leisti nučiuožti nuo kalniuko, bet saugioje vietoje. Leisti imti peiliuką į rankas, bet parodyti, kaip juo naudotis. Leisti nešti lėkštę, o jeigu pakeliui suduš, ramiai surinkti šukes. Tiesiog reikia leisti vaikui būti savarankiškam ir juo pasitikėti. Tegul tepasi pats sviesto ant duonos, juk nieko nenutiks, jei užsiteps negražiai ar per storai. Kuo daugiau vaikams leisime, kuo labiau jais pasitikėsime, tuo jie augs savarankiškesni ir žinos, kad gali, o žodis „galiu“ yra stebuklingas. Jis skatina siekti, tobulėti ir galų gale prisitaikyti prie ribų.
Dažniausia tėvų klaida
Dažniausiai tėvai ribas taiko gerai neapgalvoję, kaip tai padaryti, ir prigąsdina vaiką. Tarkime, pasako: „Nešokinėk, nes sprandą nusisuksi.“ Bet vaikas šokinėja toliau ir nenusisuka sprando. Arba lipa ant kopėtėlių ir nesusilaužo rankos, kaip pranašavo mama. Tuomet mažylis mano, kad tėvai meluoja. Nereikia be reikalo gąsdinti vaikų, o sudaryti jiems sąlygas lipti, bėgti, karstytis. Jeigu vaikas tai daro nesaugioje vietoje, reikia surasti saugią, būti šalia ir padėti, jeigu staiga prireiktų pagalbos.
PATARIMAI TĖVAMS
Jeigu ką nors draudžiate vaikui, privalote sugalvoti, ką jis gali. Taigi, visuomet pagalvodami, kad vaikas ko nors negali, mintyse pasakykite sau „stop“ ir sugalvokite, o ką gi gali. Taigi:
NEŠOKINĖK ANT LOVOS, BET ŠOKINĖK ANT GRINDŲ;
NELIPK ANT KĖDĖS – ATSISĖSK ANT JOS;
NEIMK SALDAINIO – GAUSI JĮ PO VAKARIENĖS (RYTOJ, PORYT, SVARBIAUSIA, KAD JĮ BUS GALIMA SUVALGYTI);
DABAR PALAUK, AŠ DIRBU, PAŽAISIME, KAI BAIGSIU;
NEPIEŠK ANT SIENOS – PIEŠK ANT BALTO POPIERIAUS LAPO IR T. T.
