Mano antrokė duktė mokykloje visada laikosi taisyklių. Kiekvieną mėnesį gauna dovanėlę už gerą elgesį. Ji nekalba per pamokas, nebėgioja su vaikais koridoriuje, nesimėto popieriniais lėktuvėliais ir net nesijuokia iš tokių pokštų. Kai paklausiu, kodėl, atsako: „Mama, juk negalima.“ O man neramu, ar tikrai vaikas turi besąlygiškai paisyti taisyklių. Taip ir norisi pasakyti, kad bent retkarčiais pasielgtų ne taip, kaip liepia mokyklos taisyklės. Juk vaikams būdinga išdykauti. Manau, kiekvienas vaikas turėtų būti šiek tiek neklusnus, šiek tiek padykęs. Nežinia, ar aš teisi.
Tiesą sakant, dukters elgesys ir paskatino pasidomėti, ar gerai, kad vaikas toks paklusnus. Ar nieko bloga, kad mokykloje laikosi visų taisyklių ir paiso visų mokytojos nurodymų?
Galvoju, kodėl jums kilo toks klausimas. Nieko bloga, kad vaikas laikosi taisyklių. Kiekvienas vaikas kitoks ir vieni į taisykles reaguoja vienaip, kiti – kitaip. Be to, ir savo namuose mes juos auklėjame skirtingai. Jeigu mamai atrodo, kad vaikas, kuris mokykloje nepažeidžia taisyklių, yra nuolat įsitempęs, galbūt vertėtų su juo pasikalbėti apie tai, kad nėra baisu ko nors neatlikti. Nėra blogai, kad jis nepažeidžia taisyklių, tiesiog dėl to gali būti per daug įsitempęs ir skaudžiai išgyventi, jei kas nors nepavyks. Tačiau apskritai gerai, kad vaikas laikosi nustatytos tvarkos.
Mes, tėvai, norime, kad vaikas mūsų klausytų. Darželyje ir mokykloje iš vaiko taip pat reikalaujama, kad būtų besąlygiškai paklusnus. Mažajam natūralu yra paklusti, o gal natūralu priešintis?
Paklusti taisyklėms pirmiausia reikalaujame siekdami, kad mūsų vaikai būtų saugūs. Nežinodamas, kaip elgtis, kas galima, o ko – ne, mažylis gali pats sau padaryti žalos. Todėl nieko bloga, kai mažas vaikutis duoda mamai ranką prieš eidamas per perėją arba žino, kad negalima liesti aštrių daiktų.
Mokydami vaiką paklusti perduodame tam tikras socialines normas. Tai yra mokome, kaip elgtis namuose ir viešai. Tai labai svarbu, nes vaikui bus sunku, jeigu nesugebės būti tarp kitų. Paklusnumas – tai ne kas kita, o ribos vaikui, kurios turi būti aiškiai apibrėžtos ir nekintančios, nes tik tada žinos, kaip elgtis. Dar labai svarbu, kad tarp tų ribų mažasis nebūtų uždarytas, kad turėtų galimybę rinktis, o tėvai atsižvelgtų į jo nuomonę. Tarkim, mažylis žino, kad gali pasižiūrėti tik vieną filmuką, o kokį žiūrės, gali pats pasirinkti. Arba žino, kad po valandos eis miegoti, ir pats gali pasirinkti: prieš miegą pasižiūrėti pasakėlę ar užsiimti kokia nors kita veikla. Taip ne tik aklai paklūsta, bet ir lieka saviraiškos galimybė, mato, kad tėvai įsiklauso į jo norus.
Pažįstu tėvų, kurie neleidžia vaikams nė kiek nukrypti nuo vadinamųjų normų. Jie patys gyvena pagal tikslų grafiką ir režimą ir to paties reikalauja iš vaiko. Mažylis negali, pavyzdžiui, piešti popieriaus lapo pasidėjęs ant grindų, nes privalo tai daryti gražiai sėdėdamas prie savo stalo.
Prieš tai kalbėjau apie idealų šeimos modelį. Bet kartais tėvai persistengia, kai vaikui leidžiama daryti viską, ką nori, ir, priešingai, kai niekada neleidžia rinktis, kai viską sprendžia patys. Ir vienas, ir kitas tėvų elgesio modelis yra ydingas. Pirmu atveju vaikas jaučiasi nesaugus ir nežino, kas tai yra ribos. Antruoju yra pernelyg ribojama jo asmenybė ir kūrybiškumas. Mažylis, kurio kūrybiškumas ir iniciatyva tėvams nerūpi, tampa nekūrybingas, nesavarankiškas, negebantis pats priimti sprendimų. Be to, nuolatos tėvų kontroliuojamas jaučia įtampą.
Tėvai skundžiasi, kad vaikas tampa tarsi kurčias, kai reikia valytis dantis arba susidėti žaislus. Ar tai rodo, kad neišmoko būti paklusnus?
Tėvams atrodo, kad vaikui niekas nerūpi, niekas neįdomu, o iš tiesų patys prisideda prie tokio elgesio nuolatos vaikydami: „Daryk tą, daryk aną.“ Vaikas nieko nedaro ir, atrodo, visos pareigos sugula mamai ant pečių. Taip atsitinka, kai mama ar abu tėvai nuolatos už vaiką priima sprendimus ir neleidžia pačiam parodyti iniciatyvos. Mama, nuolatos „stumdydama“ vaiką: „Padaryk tą ar aną“, pati prisiima atsakomybę už tai, kas turi būti atžalos pareiga. O šis nejaučia jokios atsakomybės, nes pats tiksliai nežino, ką turi daryti, ir priešinasi gimdytojams. Tokia padėtis rodo, kad namuose nėra aptartos elgesio ribos ir vaiko pareigos, kad nesuteikiama laisvė rinktis.
Esu girdėjusi, kad 7-9 m. vaikai yra patys paklusniausi ir dėl jų elgesio tėvams kyla mažiausiai rūpesčių. Ar tai tiesa?
Manyčiau, kad sąlyginai mažiausiai rūpesčių kelia 8 – 10 m. vaikai. Juk septynerių išeina į mokyklą. Prie naujo gyvenimo turi apsiprasti tiek vaikas, tiek tėvai ir neretai atsiranda kokių nors nesklandumų. Aštuonmetis vaikas jau tampa savarankiškesnis, jam dar nedaro blogos įtakos bendraamžiai, kas būdinga paaugliams. Jis jau būna išmokęs prisitaikyti prie taisyklių. O maždaug vienuoliktaisiais gyvenimo metais prasideda paauglystė ir su ja susiję nauji iššūkiai. Bet ne visada yra taip. Pasitaiko, kad netinkamai auklėjami vaikai ir esant šiam dėkingam amžiui kelia rūpesčių, sunkiai pripranta prie mokyklos. Tai vaikai, kurie, pasikartosiu, neturi galimybės rinktis, o tėvai nuolatos jiems kelia tik reikalavimus.
Kodėl kai kurie tėvai reikalauja, kad vaikas besąlygiškai paklustų ir viską darytų taip, kaip jie nori?
Sunku pasakyti, bet galbūt patys buvo taip auklėjami. Arba nori parodyti, kad yra svarbesni už vaiką, kuris turi visada jų klausyti. Tai rodo, kad tėvai silpni, nes bijo vaiko saviraiškos, jo nuomonės. Pačių tėvų reikėtų paklausti ar paprašyti pamąstyti, kodėl jiems taip svarbu, kad vaikas besąlygiškai klausytų, kodėl taip sunku atsižvelgti į mažojo šeimos nario nuomonę ir kartais pasielgti taip, kaip jis nori. Kodėl taip sunku pripažinti, kad vaikas galvoja kitaip.
