Naujos mamos jausmai: ar viską žinome?

Mano mažyliui jau penki mėnesiai. Jis jau rodo savo charakterį, juokiasi, jau šliaužioja ir bando ropoti. Jam tie penki mėnesiai pilni naujų patyrimų ir įspūdžių, o man, naujai mamai, jie tikra emocijų karuselė. Kad ir šiandien: piktai apiburbėjau namiškius, tada iš laimės apsiverkiau. Tada apsiverkiau iš liūdesio. Galiausiai ėmiau nerimauti, ar keletą paskutinių dienų prastai miegojęs mažasis šiandien vėl prastai miegos.

Įvairūs jausmai naują mamą lydi nuo mažučio gimimo. Bet ar apie juos visus mes žinome?


Apie motinystę parašyta labai daug. Daug girdime ir iš aplinkos – savo mamų, sesių, draugių. Visos žinome apie tai, kad, gimus vaikeliui, laukia bemiegės naktys, daug verkimo, neturėjimas laiko sau, gal net nesutarimai su antrąja puse. Kai laukiausi, žinojau apie krūtų skausmus ar slenkančius plaukus. Kartais perskaitome arba išgirstame apie depresiją pagimdžius. Tačiau visi nutyli apie dar vieną motinystės pusę – mūsų negatyviuosius jausmus, kurie nėra susiję su depresija. Kai pati su jais susidūriau, nemeluosiu – išsigandau. Todėl manau, kad kiekviena besilaukianti ar tik ką vaikučio sulaukusi moteris turi žinoti, su kokiais jausmais gali tekti susidurti.


Baimė ir nerimas


Pirmiausia, tik vaikeliui gimus, nauja mama susiduria su baime. Ta baimė gali būti ir maža, ir didelė. Gimus sūnui, nemiegojau beveik dvi paras. Nes bijojau. Vis tikrinau, ar jis kvėpuoja, ar jam viskas gerai. Atrodė, jei tik užsimerksiu, kažkas nutiks. Tada sekė kitos baimės – kaip maitinti, maudyti, vystyti, migdyti? Tiek daug klausimų, kurie gali kelti nemažai nerimo naujai mamytei. Mes juokdamiesi žiūrime, kaip mama iš serialo naktimis skambinėja vaikų gydytojui su klausimais. Nemeluosiu – mūsų gydytoją buvau užbombardavusi žinutėmis. Jau net nebepamenu dėl ko. Galiausiai ji nustojo atsakinėti… Taigi, nenustebkite, jei staiga bijosite likti viena su mažuoju, bijosite maudyti, išeiti į lauką, nes jei ims verkti, nežinosite, kaip nuraminti. Bijosite, kai pakis sauskelnių turinio spalva. Tam, kad suvaldytumėte šias baimes, pirmiausia ieškokite informacijos ir klauskite: gydytojų, mamos, seserų, draugių, klauskite kitų mamų interneto forumuose ar grupėse. Ir bandykite. Baimė gal visai neišnyks, bet ji sumažės. 


Liūdesys


Atrodo keista, kaip gali liūdėti, kai tavo gyvenimą papildė nauja gyvybė. Bet liūdesys, dar vadinamas „baby blues“, yra normalus dalykas pagimdžius. Jį sukelia hormonų pokyčiai mamos kūne. Ir reikia tik išlaukti, kol jis praeis. Todėl nebijokite verkti, jei to norisi. Liūdesys gali būti labai gili ir iš tiesų netgi miela emocija, jei tik mes leidžiame sau liūdėti. Liūdesys pagimdžius netrunka ilgai – nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Tik nesupainiokite depresijos po gimdymo (kai liūdesys užsitęsia ilgiau ir yra lydimas sumažėjusios motyvacijos, neramių minčių, miego sutrikimų ar bejėgiškumo jausmo), tada jau tikrai reikia kreiptis pagalbos. 


Pyktis


Šiai emocijai tikriausiai reikia daugiausia aprašymo. Pyktis nėra tas jausmas, kuris siejamas su motinyste. Tai tokia gėdinga emocija, apie kurią gera mama nekalba. O dar geriau – ji jos apskritai nejaučia! Tai kodėl, gimus kūdikiui, jau dvi valandas jį sūpuodama, mama staiga pajunta kylantį pyktį? Kodėl staiga iki kūdikio geriausiu draugu buvęs katinas ima erzinti? Kodėl netikėtai ima dėl menkniekių piktai burbėti ant mylimo vyro? Kodėl niekas su nauja mama nekalba apie pyktį? Jaučia gėdą?


Dauguma mamų, kurios jaučia pyktį, mano, kad su jomis kažkas negerai, kad jos kažkokios „sugedusios“. Ir visuomenėje pyktis apskritai yra matomas kaip pati nuodėmingiausia, baisiausia emocija. Todėl niekas nesidalys tuo faktu, kad pyksta, kai turėtų džiaugtis nauja gyvybe. Joms bus gėda pripažinti savo silpnumą. Taigi, kodėl naują mamą vietoj to, kad ji iš laimės skraidytų ant sparnų, kartais apima pyktis? Pirmiausia turime suprasti – vaikelio gimimas iš pagrindų pakeičia gyvenimą. Nebėra tik jūsų ir vyro. Atsiranda dar vienas asmuo, kuriam reikia viso jūsų dėmesio. Tai nauja. Gal net nepatogu.


Nebegalime daryti tų pačių dalykų kaip anksčiau: miegoti kaip anksčiau, važinėti ir išeiti kur norime, susitikinėti su draugais, lankyti paskaitų ar seminarų. Kai kuriais atvejais nebegalime ir valgyti to, ką mėgome iki vaikelio gimimo, nes mažasis netoleruoja mamos suvalgyto maisto. Tai permainos, kurios, kad ir kaip ruošėmės, yra netikėtos ir prie jų priprasti reikia laiko. Labai didelę įtaką mamos pykčiui turi miego trūkumas. Todėl pasirūpinti savimi turėtų būti vienas iš naujos mamos prioritetų. Taigi, ką daryti, jei naują mamą apėmė pyktis?


Jei tai nutiko esant su vaikeliu, pirma, ką turite padaryti, tai saugiai padėti mažylį į lovytę ir išeiti. Gal tik kelioms minutėms, bet jums būtina nurimti. Net jei vaikelis verkia – jums reikia „persikrauti“. Išeikite, atsigerkite vandens, įkvėpkite ir tada jau rami, gal net su nauju užsidegimu grįžkite. Vaikučiai jaučia mūsų emocijas, todėl jei norime juos nuraminti, pačios turime būti ramios.


Kitas būdas nuraminti pyktį yra prisiminimai. Geri, gražūs prisiminimai. Tai gali būti jūsų mažylis arba geriausios turėtos atostogos. Pagalvokite apie geriausią momentą ir jame pabūkite.


Pyktį suvaldyti padeda ir jo išjautimas. Skamba keistai, bet tai labai gerai veikia. Tikriausiai žinome, kad emocijų kaupti negalima, nes jos tik nustumiamos ir laukia, kada prasiverš dar didesniu pykčiu arba liga. Todėl, jei galite, atsigulkite ar atsisėskite ir leiskite sau jausti tą pyktį. Tai veikia su bet kokiomis emocijomis. Leiskite pykčiui eiti per kūną. Netikėsite, bet jis tikrai išeina. Mes jį taip išjaučiame ir paleidžiame. 


Medituokite, jei tik galite ir mokate. 


Rašykite. Galite aprašyti savo pyktį, jį sukėlusią situaciją. Po to perskaičiusi šią emociją pamatysite iš kitos pusės.


Pieškite. Galite nupiešti savo pyktį arba paprasčiausiai šį metodą naudoti kaip meditaciją.


Išsiaiškinkite, kas, kokios situacijos sukelia pyktį. Jei tai ilgas kūdikio supimas – padarykite pertraukas.


Jei tai – netikėti nubudimai naktį, eikite anksčiau miegoti ir nusiteikite, kad vaikutis gali pabusti. Mintyse paruoškite planą, ką darysite, jei taip nutiks. Tame plane turi būti ir pagalbos prašymas – vyro ar kitų artimųjų. Labai svarbu pykčio nelieti ant aplinkinių, nes jie dėl jus slegiančių bėdų nekalti. Nei vaikas, nei vyras, nei katinas. Reikškite savo emocijas ekologiškai – tausokite aplinką. 


Abejonės


Tikriausiai kiekviena nauja mama anksčiau ar vėliau suabejoja, ar viską daro gerai. Ypač pačioje motinystės pradžioje mes galime abejoti savo, kaip mamų, sugebėjimais. Galime imti galvoti, kad savo nepatyrimu, nemokėjimu traumuosime savo vaiką. Mintys, kad „esu bloga mama“, gali aplankyti kiekvieną. Galime net suabejoti, ar apskritai gera mintis buvo turėti vaikų. Taip, taip, abejonės ir baimės akimirką kyla ir tokių minčių. O kas, jei nesugebėsiu?


Atrodo, visos įsivaizduojame, kad tas motiniškumo jausmas ateis natūraliai, gimus kūdikiui. Tačiau kai kurioms mamoms reikia laiko. Ne visos iš karto žinos, ką su mažyliu daryti, ne visos galės jį žindyti, ne visos drąsiai ims ant rankų. Buvo metas, kai galvojau, jog esu bloga mama, nes vaiką migdau tik maitindama. Sakiau sau: va, jei reikėtų – nesugebėčiau nei nuraminti, nei užmigdyti. Menu net pirmąjį vizitą pas gydytoją, kai po skiepo sesutė davė man verkiantį mažylį sakydama: „Dabar skubam pas mamą nusiraminti.“


Aš žiūrėjau išplėstomis akimis ir galvojau, kad neturiu supratimo, ką man dabar daryti. Bet paėmiau jį ir kaip sugebėjau, taip raminau. Šiandien jau žinau, jog būdų yra daugybė – nuo traktoriaus garsų iki ramios lopšinės ar veidelio bučiavimo. Todėl, kai apniks abejonės dėl savo, kaip mamos, gebėjimų, prisiminkite, kad tapti gera mama, pažinti savo vaikelį reikia laiko. Jūs dar mokotės. Su laiku išmoksite, kaip maitinti, drąsiai maudyti, nuraminti. 


Blogų ir gerų emocijų nėra


Yra tiek emocijų ir jausmų, kurie tokie nepatogūs. Atrodo, būtų geriausia, jei jų nereikėtų patirti. Bet aš neskirstau emocijų į geras ar blogas. Jos būna neigiamos ir teigiamos. Liūdesys, kai užauga vaikai ir palieka namus, nėra bloga emocija. Atvirkščiai – ji teigiama, gera, gili, prasminga. Arba pyktis, kai vaikas išbėgo į gatvę, – tai noras apsaugoti, baimė prarasti.


Džiaugsmas, kad kita mama storesnė už jus, kaip tik yra neigiamas. Todėl ir naujai mamai visi patiriami jausmai yra reikalingi. Jie visi kažką sako apie mus pačias – ar mes jaučiamės saugios, ar neperžengiamos mūsų ribos, ar mūsų elgesys priimtinas ir pan. Tik reikia emocijų nebijoti ir žinoti, kaip ekologiškai jas išreikšti, nekenkiant sau ir aplinkiniams. 


Be to, prisiminkite – periodas po gimdymo netrunka amžinai. 3–4 mėnesį jau tampa lengviau. Akyse prašviesėja. Labiau suprantame ir pažįstame savo kūdikį, jis pats jau daugiau gali. Priprantame prie tokio gyvenimo, koks jis yra su vaikučiu, suprantame ir iš naujo susidraugaujame su savimi. Tada jau galime iš tiesų pradėti mėgautis motinyste. 




Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis