Nemalonus netikėtumas
Jelenos šeimoje krykštauja du sūnūs – Artiomas (4 m.) ir Nikita (1 m.). Pirmagimį moteris sėkmingai žindė daugiau nei metus, todėl, besilaukdama antrojo berniuko, net neabejojo – žindymas bus sklandus ir jokie netikėti iššūkiai netykos. „Su Artiomu pradžioje buvo šiek tiek keblumų, kuriuos, manau, patiria dažna mama – pakandžiodavo, guziukų atsirasdavo, kol susireguliavo visa pienuko gamyba, o tada sėkminga žindymo iš abiejų krūtų istorija truko daugiau nei dvejus metus“, – prisimena vilnietė medikė.
Pirmosiomis Nikitos gyvenimo dienomis taip pat pavyko sklandžiai maitinti mažylį, o po kelių dienų nustačius geltą ir mažylį atskyrus nuo mamos, teko trauktis pienuką ir nešti po specialiomis lempomis gulinčiam sūnui. „Greičiausiai tuomet kažkas ir sutriko. Ateidavau pamaitinti mažiuko, o atsisėsti negaliu, kiek įmanydama ir prisitaikydama maitinau stovėdama. Buvo labai nepatogu abiem, atsigulti ar patogiai įsitaisyti nebuvo kur. Prasidėjo bėdos: mažylis stipriai kanda, antspeniai nepadeda, atsirado žaizdų, kurias teko gydyti, vienos krūties spenelis nepatogus mažiukui valdyti, įdubęs“, – prisimena mama.
Pūlingas mastitas
Kai Nikitai buvo maždaug trys savaitės, moteris suvokė, kad vieną krūtį skauda ne tik žindant, bet nuolat, negelbėjo niekas – nei kontrastinis dušas, šildantys / šaldantys kompresai, masažai. Maitindama ji visus išprašydavo iš kambario, kad niekas nematytų, kaip ji žindydama verkia. Kūdikio maitinimas buvo virtęs skausminga kančia. Mama žinojo, kad, maitinant kuo dažniau, guziukai turėtų išsivaikščioti, tad taip ir darė.
Pagaliau neištvėrusi ji kreipėsi į Priėmimo skyriaus medikus ir po echoskopijos tyrimo jai nustatytas pūlingas mastitas. Paskirti ir keletą dienų vartoti antibiotikai nepadėjo, situacija tik blogėjo. Moteris nuoširdi: kartais, atėjus maitinimo laikui, mintyse net keikdavosi, vis dėlto tikėjo, kad kantrybę ir atkaklumą gali vainikuoti sėkmingas tolimesnis žindymas. „Tuomet jau prasidėjo kasdienės kelionės į Priėmimo skyrių, kur kaskart man ištraukdavo pūlius. Rėkdavau iš skausmo, tai labai nemaloni procedūra, kuomet į krūtį duriama adata ir atliekama procedūra be nuskausminimo. Atrodo, po visko jau lengviau, o grįžus namo – vėl tokio paties dydžio guziukas, vėl skausmai. Taigi, vieną dieną gydytojai pasakė: gana, nieko nebus, reikia operuoti“, – pasakoja Jelena, tąkart suvokusi, kad sutikimas operuotis reikštų ir kūdikio žindymo pabaigą, mat ligoninėje tektų praleisti 3–5 dienas be mažylio, o vaikas tuo metu būtų maitinamas mišinuku. Tokio sprendimo Jelena nenorėjo priimti, būtų sutikusi, jei tik tai būtų neišvengiamybė.
Padėjo kolegos kauniečiai
Būdama medikė, Jelena tikėjo, kad yra koks nors kitas kelias, žinojo apie punktavimą (įtartino krūties darinio ląstelių paėmimas plona adata), todėl nusprendė vykti į Kauną pas kolegas pasitarti, ar išties operacija neišvengiama. „Kauniečiai man paaiškino, kad neskubės operuoti, o pirmiausia išmėgins visus būdus ir jei jau niekaip nepavyks pašalinti uždegimo, tik tuomet ryšis chirurginiam įsikišimui. Šis variantas man patiko, nes, net prireikus operuoti, žinočiau, kad padariau viską. Ryžausi pusantro mėnesio lankytis pas juos ir kursuoti Vilnius–Kaunas maršrutu. Pradžioje turėjau lankytis kasdien, tada vizitai po truputį retėjo, punktavimas buvo atliekamas greičiau nei procedūra Vilniuje ir mažiau skausmingai. Galbūt lėmė gydytojos patirtis. Taip pat buvo paskirti vaistai, kuriuos turėjau vartoti“, – prisimena vilnietė. Kol moteris nuvykdavo į Kauną, kūdikį nutrauktu pienuku namuose maitindavo vyras. Tiesa, jai paaiškinta, kad vienoje krūtyje susidaro savotiška „kišenė“, kurioje maitinimo metu kaupiasi pienukas, tačiau nė vaikas negali jo ištraukti. Vengiant uždegimo, nuspręsta tą krūtį kuo mažiau stimuliuoti. Pienuko gamyba visiškai nesiliovė, mat ir dabar moteris turi liemenėlėje įklotukus, sugeriančius pasirodančius pieno lašiukus, tačiau uždegimas pamažu buvo nuslopintas.
Mišinio vengė
Moteris tikina, kad nebuvo kategoriškai nusiteikusi prieš operaciją, tačiau norėjo žinoti, jog yra padariusi viską, kad mažylis gautų geriausia, ką gali duoti mama, – jos pienuko. Jai nebuvo svarbu, ar procedūra bus skausminga, svarbiausia, kad sėkminga. Apie save sako tuomet mažai galvojusi ir tikėjusi, kad vardan žindymo sėkmės gali iškęsti viską.
Paklausta, ar nesulaukė replikų, šypsosi. „Žinoma, kad buvo sakančiųjų: saugok save, kiek dar kankinsiesi; verkia – alkanas, nemiega – per mažai pieno turi; tau trūksta pieno; tavo pienas per liesas ir daug kitų, – prisimena savo adresu žarstomus „išminties perlus“. – Tik manęs tai niekaip nepaveikė, niekas negalėjo perkalbėti, buvau įsitikinusi savo tiesa, todėl nekreipdavau dėmesio.“ Sako vis dar kartais išgirstanti replikų dėl bemiegių naktų ar per dažno nešiojimo ant rankų, tačiau žino, kad ir tai praeis.
Estetinis vaizdas nerūpi
Paklausta, ar sunkumai, žindant viena krūtimi, buvo kada nors palaužę, sako savo sprendimu niekada nesuabejojusi, tačiau sunkių dienų būna. „Ypač kai neišsimiegu, tačiau neramioms mažylio naktims būna priežastis – jei irzlesnis, žiūrėk, pasirodo dantukas ar suserga. Kūdikiai juk verkia ne tik dėl alkio, nors dažnai aplinkiniai bando įtikinti mamas kitaip“, – sako Jelena.
Ji prisipažįsta, kad jau po pirmagimio maitinimo pasikeitė krūtinė – sumažėjo net dviem dydžiais, tačiau dėl estetinės krūtų išvaizdos visiškai nesuka sau galvos. „Ir dabar, žinoma, yra pastebimas skirtumas tarp krūtų, juk viena žindau, kita ne. Bet išvaizdos visiškai nelaikau prioritetu, žinau, kad vaikui duodu geriausia, ką galiu. Ir kai reikėjo patirti skausmingas procedūras per sukąstus iš skausmo dantis, visada save guodžiau ir motyvavau mintimi – tai amžinai nesitęs, viskas praeis, o jei ir palūšiu, šalia yra vyras, kuris bet kada padės“, – sako laiminga mama.
Beje, apie tai, kad berniukui visiškai pakanka iš vienos krūties gaunamo mamos pienuko, byloja ir tinkamai kas mėnesį augantis mažylio svoris.
