Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologas Andrius Atas: kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri

„Vaiko baimės ar nerimas visada turi priežastį, kurią galima ir reikia rasti", – teigia vaikų psichologas Andrius Atas.


Jis pabrėžia, kad dažnai bloga psichologinė vaiko būsena atspindi jo santykius su tėvais. „Jei namuose dominuoja rūpesčiai ir baimė dėl ateities, nuovargis ir įtampa, vaikas gali būti nerimastingas, verksmingas, agresyvus ar priešiškas."

Daugiau nei 20 metų darbo patirties turintis vaikų psichologas A. Atas, penkių atžalų tėvas, norintiesiems, kad jų vaikas būtų džiaugsmingas ir smalsus, pataria rūpintis psichologine gerove šeimoje, mąstyti pozityviai, būti optimistais ir neprarasti humoro jausmo.

Kas yra baimė ir ko dažniausiai bijo vaikai?

Baimė yra reikalingas jausmas, nes apsaugo mus nuo galimų neigiamų pasaulio įtakų. Blogiau būtų, jei šio jausmo nepatirtume.

Kūdikis gali nejausti baimės, tiesti rankas į liepsną ar tigro narvą, bet vėliau vaikas, būdamas 1–3 metų, kai susiduria, pavyzdžiui, su kaimyno nedraugišku arba per daug draugišku šunimi, kuris net pargriauna, įgyja neigiamos patirties ir pagrįstai išgyvena baimę. Normalu, kad maži vaikai bijo svetimų žmonių ar gyvūnų.

Įdomu tai, kad yra vaikų, kurie iki pat paauglystės bijo tamsos. Tai irgi normalu, dažniausiai su tuo kovoti nereikia. Tiesiog neišjunkite kambaryje šviesos ir nedarykite iš to problemos. Tai padeda vaikams nurimti ir pasinerti į miego pasaulį.

Kaip atskirti natūralią vaiko baimę ir nerimą nuo fobijos ar stipraus nerimo, kai jau reikia specialisto pagalbos?

Ko nors bijoti nebūtinai yra problema. Pavyzdžiui, prieš egzaminą nerimas yra signalas, kad mes adekvačiai suvokiame, kad mūsų laukia iššūkis. Kylantis nerimas ir įtampa padeda mums sutelkti psichinę energiją tikslui pasiekti.

Nerimas ir baimė problema tampa tada, kai, išgyvenę šiuos jausmus, susiduriame su nepageidaujamomis pasekmėmis.

Pavyzdžiui, labai šuns išsigandęs vaikas bijo eiti į lauką arba kategoriškai atsisako važiuoti pas giminaičius, kurie augina šunį.

Ko nors bijoti nebūtinai yra problema. Pavyzdžiui, prieš egzaminą nerimas yra signalas, kad mes adekvačiai suvokiame, kad mūsų laukia iššūkis. Kylantis nerimas ir įtampa padeda mums sutelkti psichinę energiją tikslui pasiekti. Nerimas ir baimė problema tampa tada, kai, išgyvenę šiuos jausmus, susiduriame su nepageidaujamomis pasekmėmis.Psichologas Andrius Atas
Gera žinia yra ta, kad vaiko baimės ir nerimas neatsiranda be priežasties, o ją galima ir reikia rasti. Beje, dažnai nerimas atspindi santykių pobūdį šeimoje, o psichologinei vaiko būsenai didelę įtaką daro šeimoje dominuojanti emocija. Jei namuose vyrauja rūpesčiai ir baimė dėl ateities, nuovargis ir įtampa, vaikas gali būti nerimastingas, verksmingas, agresyvus ar priešiškas. Jei tėvai yra išties laimingi, tikėtina, kad vaikas bus džiaugsmingas, pozityvus ir smalsus.

Kartais vaikas bijo, tarkime, bendraamžių, kurie jam grasina arba iš jo tyčiojasi. Kai taip nutinka, suaugusieji turėtų įsikišti: pasikalbėti su smurtautojais, jų tėvais ir šalinti smurto priežastis.

Pasitaiko, kad vaikas tarsi užsikrečia baime nuo savo tėvų, dažniausiai nuo motinos. Baimė dingsta, kai tėvai išsprendžia psichologines savo problemas.

Mama gąsdina vaiką, kad jei neklausys, ateis dėdė policininkas. Kaip tai veikia vaiko psichiką?

Labai blogai šitaip gąsdinti vaiką. Juolab jam meluoti. Bauginimas arba gąsdinimas yra negera, bet, deja, veiksminga priemonė sprendžiant konkrečias su vaiku susijusias problemas. Nerealūs gąsdinimai prasideda, kai mažylis nori ką nors pats atlikti, o suaugęs žmogus neleidžia jam būti savarankiškam.

Turėtume suprasti, kad sekdami nebūtas siaubo pasakas mes kuriame vaikystę kaip trilerį, realų siaubo ar nerimo pasaulį, kuris turės įtakos paauglystėje, jaunystėje ar netgi tolimesniame gyvenime. Tokios patirtys ateityje gali tapti atspirties tašku suvokiant pasaulį.

Gąsdinimai yra auklėjimo brokas. Baugindami vaiką mes pateikiame jam tam tikrų pasaulio suvokimo schemų, o tai gali išprovokuoti neadekvatų jo elgesį, jis net gali susirgti šizofrenija.

Būna, kad, nieko apie tai neišmanydami ar nesusimąstydami, psichiškai sveiki tėvai irgi ima taip elgtis. O kartais tėvai, turintys polinkį į šizofreniją, perduoda vaikams savo požiūrį į gyvenimą, taip sukurdami problemą.

Kaip padėti vaikams sumažinti nerimą?

Pirmiausia kalbėkite su savo vaikais apie emocijas, padėkite jiems suvokti, kad visi jausmai yra normalūs. Tarkime, sūnus ko nors bijo. Sakykite: „Tu bijai? Visiems pasitaiko." Kai jūsų vaikui kas nors nepasiseka: „Tu verki, nes tau skaudu? Žinok, ir man kartais norisi verkti." Tėvai neretai ir be psichologų pagalbos gali išsiaiškinti nerimo priežastis.

Kartą pas mane konsultuotis su aštuonerių metų vaiku atėjęs tėvas skundėsi: „Mes nesuprantame, ko vaikas nori." Kai paklausiau berniuko, ko jis nori, šis atsakė: „Noriu, kad brolis leistų man kai kada pažaisti kompiuteriu." Aš tėvui pakartojau: „Jūsų vaikas nori, kad jo brolis kai kada leistų jam pažaisti kompiuteriu." Tėvas daugybę kartu girdėjo šiuos sūnaus žodžius, bet nemanė, kad tai gali būti sūnaus išsiblaškymo ir agresyvumo priežastis, neįsiklausė ir nesiėmė jokių priemonių. Taigi kartais psichologas tampa savotišku vertėju iš vaiko kalbos į suaugusiųjų kalbą. O juk pakaktų, kad tėvai įsiklausytų į savo vaiko žodžius.

Kodėl prireikia ateiti į psichologo kabinetą, kad išgirstum savo vaiką?

Bėda ta, kad dažnai tėvai rimtai nevertina to, ką sako vaikas, nesupranta, kad sūnus ar dukra rimtai išsako savo poreikius ir blogai jaučiasi, kai niekas nereaguoja. Tėvai suka galvą, kodėl vaikas tapo agresyvus, išsiblaškęs, ir, kai patiems išsiaiškinti priežasčių, kodėl taip nutiko, nepavyksta, ateina pas psichologą neretai tam, kad išgirstų tą patį, ką vaikas namie sakė ne kartą.

Kad ir kaip būtų, stenkitės ieškoti nerimą sukėlusių priežasčių. Mes dažnai griežtai klausiame: „Tai kas tau yra?" O reikėtų klausti ramiai, jautriai. Vaikai iš karto gali nežinoti atsakymo. Ypač mažesni.

Gąsdinimai yra auklėjimo brokas. Baugindami vaiką mes pateikiame jam tam tikrų pasaulio suvokimo schemų, o tai gali išprovokuoti neadekvatų jo elgesį, jis net gali susirgti šizofrenija.Psichologas Andrius Atas
Reikia būti kantriems, nuosekliems ir pasiūlyti variantų: „Ar kiti vaikai prie tavęs kabinėjasi?", „Ar tave barė mokytoja?" Išgirdus sufleravimą vaikams iš pasąmonės iššoka atsakymas. Jeigu jie sako „ne", tai dažniausiai ir reiškia „ne", tada ieškome kitų variantų.

Vieną rytą mano ketverių metų sūnus pasakė: „Man skauda pilvą, aš nenoriu eiti į darželį." Mačiau, kad nerimauja. Paklausiau: „Pasakyk man, kodėl nenori, kas tau nepatinka darželyje? Gal vaikai mušasi?" Atsakė, kad nesimuša. Ir auklėtoja nesibara. Pavyko sužinoti, kad pastaruoju metu jis nebenori valgyti darželyje, nors iki tol mėgo viską, kas ten buvo patiekiama. Galiausiai paaiškėjo ir nerimo priežastis: „Šeimininkėlė pasakė, kad kol visko nesuvalgysime, nesitrauksime nuo stalo..."

Vaikas iš karto nesupranta, kodėl ėmė ko nors bijoti ir nerimauti. Padėkite jam rasti priežastį, kodėl taip nutiko, o tada pasistenkite ją pašalinti.

Kaip auklėti vaiką nuo mažų dienų, kad jo psichika būtų stipri?

Siūlyčiau tėvams gerinti emocinę savo gyvenimo kokybę. Jie turėtų klausti savęs: kokį mane mato vaikas mūsų šeimoje? Koks aš esu žvelgiant jo akimis? Kokia emocija dominuoja mūsų namuose?

Jei patys esate nerimastingi, agresyvūs, vaikas kasdien matys susirūpinusį jūsų veidą, girdės ryte ištartus pirmuosius irzlius jūsų žodžius ar tai, ką nemalonaus pasakote grįžęs iš darbo. Visa tai kuria bendrą psichologinę atmosferą šeimoje. Jei ji prasta, riedėsite kaip nuo kalno paleista gniūžtė.

Tėvams, nesistengiantiems puoselėti emocinės ir psichologinės šeimos gerovės, nelieka nieko kita, kaip tik atvesti savo vaiką pas psichologą ir sakyti, kad kažkas jam netinka. Paaiškėja, kad esama problemų šeimoje. Kai blogai, vaikas visada apie tai praneša savo elgesiu ar išreikšdamas emocijas. Tėvams nepatogu būti su tokiu vaiku.

Jei tėvai turi emocinių problemų, vaikas išgyvena dar ir dėl to, kad nežino, ką daryti. Blogiausia, kai suaugusieji pradeda guostis, pavyzdžiui: „Vaikeli, kokia aš nelaiminga!" Mažylis gauna didelę nerimo dozę, o su ja šiame savo raidos etape dar nepajėgia tvarkytis.

Dar rimčiau, kai kartais vieniša moteris traktuoja sūnų kaip partnerį: „Tu vienintelis vyras šeimoje..." Tai žalinga, nes suaugęs žmogus turi pozityviai stiprinti vaiko asmenybę, o ne siekti, kad vaikas emociškai jį palaikytų. Vaikas turi mokėti tvarkytis su savo nerimu, žinoma, taip, kaip įprasta jo amžiaus vaikams.

„Aš visus turiu užjausti, o kas mane užjaus?" – išvargusi motina klausia vaikų. Užkraudama atsakomybės naštą vaikams, ji išnaudoja juos savo emociniams poreikiams tenkinti.

Gerai, kai tėvai yra pozityvūs, optimistiški ir turi humoro jausmą. Kai šeimoje linksmai (ne sarkastiškai) juokaujama, vaikams tai yra aiškus ženklas, kad tėvams viskas yra gerai. Labai svarbu žinoti, kad ne tik tėvams rūpi vaikai, bet ir vaikams labai rūpi tėvų gerovė.

Kas išduoda, kad paauglys patiria sunkų nerimą?

Paauglystėje nerimo patiriama daugiau dėl fizinio jauno žmogaus keitimosi, lytinės brandos ir tapatybės paieškos: kas aš kaip būsimas vyras arba būsima moteris esu? Paaugliams kyla daug klausimų, todėl nieko keista, kad jie būna nerimastingesni.

Dažniausiai į psichologą kreipiasi pats paauglys, kai nerimas jam tampa kančia, arba artimieji, kurie skundžiasi jo elgesiu. Nerimaudami paaugliai gali įnikti į žalingas medžiagas (vartoti
alkoholį, uostyti klijus), kompiuterinius žaidimus arba užsiimti nekonstruktyvia veikla. Protestuodami kartais jie tampa agresyvūs, pasitaiko, kad net ima žaloti save.

Būna, kad jaunuolis nenori nieko daryti, net kojos kelti iš namų, sunkiai prisiverčia eiti į mokyklą, tampa apatiškas. Tai liudija, kad situacija labai užleista.

Tėvams, nesistengiantiems puoselėti emocinės ir psichologinės šeimos gerovės, nelieka nieko kita, kaip tik atvesti savo vaiką pas psichologą ir sakyti, kad kažkas jam netinka. Paaiškėja, kad esama problemų šeimoje. Kai blogai, vaikas visada apie tai praneša savo elgesiu ar išreikšdamas emocijas. Tėvams nepatogu būti su tokiu vaiku.Psichologas Andrius Atas
Viena iš paauglių nerimo priežasčių – visuomenės lūkesčiai. Neva esi reikalingas tiek, kiek pasiekei: pavyzdžiui, su pagyrimu baigei mokyklą, studijuoji užsienyje. Tai neretai gniuždo jaunus žmones. Žinau, ką išgyvena kai kurie prestižinėmis laikomų gimnazijų mokiniai: kai kurie jų verkia po didelio streso, patiria panikos priepuolių. Kartelė jiems pakelta aukštai.

Kartais vaikai ir jų tėvai apie tai, ko yra verti, sprendžia tik pagal išorinius požymius. Toks mąstymas – streso piliulė ilgam. Mes atsiejame žmogų nuo jo paties, kaip asilui morką prieš nosį pakabindami tokį nedažnai ir pasiekiamą idealą, kuris kasdien kelia didelį stresą ir nerimą.

Kaip bendrauti su nerimą išgyvenančiu paaugliu?

Būtų gerai, kad tėvai į pasaulį žvelgtų ne tik negatyviai. Nesiūlau idealizuoti, bet stenkitės matyti ir teigiamą jo pusę.

Tyrimais įrodyta, kad Lietuvoje gerokai daugiau nei Vakarų spaudoje yra neigiamų antraščių, nors straipsnių turinys nepatvirtina skelbiamos žinios. Tai veikia visuomenės sąmonę, pirmiausia brandžiąją jos dalį, kuri paskui tūno tame negatyve ir mano, kad realybę suvokti kaip negatyvą ir yra atskaitos taškas. O emocingi paaugliai reaguoja labai greitai, ima nerimauti, visa tai gali peraugti į dideles problemas.

Siūlau stiprinti paauglio savivertę, sakyti jam: „Kaip įdomu su tavimi bendrauti", „Papasakok, kokios muzikos su savo draugais klausote, duok paklausyti kelių įrašų jutube" ir pan. Kalbėkite, stenkitės būti kuo pozityvesni ir gerinkite savo emocinio gyvenimo kokybę.

Tyrimais įrodyta, kad aštuoniems iš dešimties paauglių nerimui gydyti skiriami medikamentai.
Kaip tai vertinate?

Patirtis rodo, kad bent jau dalį problemų galėtų išspręsti psichoterapinis gydymas. Kad taip dažnai skiriami vaistai, mano nuomone, lemia visuomenės požiūris į psichikos ligų gydymą. Jei laikomasi medikamentinės paradigmos „Tau blogai? Išgerk vaistukų", nėra ko stebėtis, kad tėvai nė nesusimąsto apie gydymo alternatyvą.

Medikamentai turėtų būti skiriami tik tada, kai jokios kitos priemonės nebepadeda. Pirmiausia reikia padaryti viską, kas tik įmanoma, kad būtų išvengta tablečių.

Kaip geriausia gydyti paauglių nerimą?

Paauglys išgyvena daugybę įvairiausių jausmų. Jam pasiseka, jei tėvai tai supranta, neslopina jo proveržių, nevaržo, leidžia jam ramiai spręsti savo problemas. Tada paauglys jaučiasi geriau. Problemų kyla, kai tėvai įdiegia požiūrį, kad gerai gyvenama tada, kai nekyla jokių problemų. Tai žalingas požiūris.

Ar mes turime įtikinti paauglį, kad viskas bus gerai, nors iš tiesų taip nėra? Ar mes iš tiesų manome, kad pasaulis yra nuostabi vieta? Jei taip, vadinasi, jau atlikome pusę darbo. O jei manome, kad pasaulis tėra keistas problemų kratinys, vadinasi, namų darbų dar neatlikome.

Paauglių, sulaukusių trisdešimties, keturiasdešimties ar daugiau metų, šiandien vaikšto pilnos gatvės. Jiems nė į galvą nešauna paklausti savęs: o kada pagaliau aš subręsiu? Kartais atrodo, kad brandą rodo tai, ką materialaus žmogus jau yra įgijęs. Toks žmogus vartotojas nesuka sau galvos, nes visuomenė įpratino jį manyti, kad tai ir yra tikroji gerovė.

Požiūris į pasaulį, kuris yra ir geras, ir blogas, dažnai yra sąmoningai arba nesąmoningai pasirenkamas dalykas. Galima matyti tik juodulius, tačiau galima įžvelgti ir gėrį, grožį, tiesą, meilę. Daug kas priklauso nuo to, kur mes nusprendžiame nukreipti savo žvilgsnį. Vaikai dažniau mokosi ne iš to, ką jiems sakome, o iš to, kaip patys elgiamės.

Šis interviu yra iš Gintarės Jankauskienės knygos „Panikos priepuoliai. Išsivaduok iš nerimo ir baimių", kurią rasite knygynuose arba internetu www.tytoalba.lt.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?