A. Landsbergienė aptaria dažniausias tėvų baimes išleidus vaiką į mokyklą

Jei rudenį jūsų širdis vis dažniau ima plakti, o galva svaigti nuo minčių ir nerimo, tikėtina, kad jūs auginate būsimą pirmokėlį. Nesijaudinkite – jaudulį išgyvenate ne jūs vieni. Konsultuoja socialinių mokslų daktarė edukologė Austėja Landsbergienė.

1 baimė. Ar vaikui tiks ir patiks jo mokytoja?


Tai yra labai individualu. Visi mes esame skirtingi. Todėl net ir tos pačios šeimos vaikų santykis su tuo pačiu pedagogu gali būti visiškai kitoks. Mane stebina Lietuvoje vyraujanti praktika, kai pradinukus ketverius metus moko ta pati mokytoja. O penktoje klasėje mokiniai nuo jokių pereina prie labai didelių pokyčių, kai kiekvieną dalyką dėsto vis kitas pedagogas. Tokia praktika (išskyrus tuos retus atvejus, kai mažas žmogutis yra labai jautrus ir emociškai labai pažeidžiamas), kai ketverius metus vaikus moko tas pats mokytojas, labiau žalinga nei naudinga. Mat vienas svarbiausių XXI a. gebėjimų yra adaptabilumas. O tai reiškia gebėjimą prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, besikeičiančios visuomenės ar naujų technologijų.


Visame pasaulyje mokytojai keičiasi kasmet. Ir tai yra puiku. Vaikas, kasmet keičiantis mokytojui, supras ir išmoks, kad žmonės yra įvairūs, jų balso tembras yra skirtingas, o ir požiūris į tuos pačius dalykus taip pat gali skirtis. Net jei mokinukui bus sunkiau surasti ryšį su vienu mokytojų, jis žinos, kad tai ilgai netruks – sunkesni bus tik vieni metai.


5 baimė. Ar nepatirs patyčių?


Mokykla – gyvas organizmas, čia nuolat vyksta pokyčiai, todėl patyčių išvengti nėra lengva. Būna ramesnis laikas, bet po kurio laiko, žiūrėk, kurioje nors klasėje ar net tarp kelių klasių prasidėjo patyčios, tada vėl ramu, o po kurio laiko ir vėl reikia ieškoti būdų, kaip sustabdyti mokinių netinkamą elgesį. Man kelia nuostabą, kai ugdymo įstaigos vadovas sako, kad jo vadovaujamoje įstaigoje nėra patyčių, užuot pripažinęs, kad jų pasitaiko, ir pasidalijęs patirtimi, kokia patyčių programų šioje mokykloje yra efektyviausia. Paprastai į patyčias įsivelia labiausiai pažeisti vaikai –

gali būti, kad į to vaiko šeimą atėjo brolis ar sesė, jo tėvai skiriasi ar jis pats dėl vienokių ar kitokių priežasčių gerokai priaugo svorio. Ir tai nėra to vaiko kaltė. Patyčios – mokyklos bėda, o jos sprendimas – ten dirbančių suaugusiųjų reikalas. Mokiniai turi matyti, kad netinkamas elgesys netoleruojamas ir tuoj pat stabdomas. Gali būti, kad padės pokalbis per klasės valandėlę. Jei nepadeda, visuomet galima pasikviesti kvalifikuotą asmenį, galintį pakalbėti su vaikais šia tema, aptarti padėtį su mokinių tėvais. Kad galėtų stebėti, kaip vaikai elgiasi, mokytojas turi daugiau laiko su jais praleisti ir per pertraukas.


Mažyliui grįžus iš mokyklos ar vakare raskite laiko nuoširdiems pokalbiams. Tikėtina, kad jei klasėje vyksta negeri dalykai, jūs išgirsite (įsiklausykite, ką vaikas pasakoja, atkreipdami dėmesį į tai, ką dažniausiai mini) arba pajusite tą iš pasikeitusios savo atžalos nuotaikos. Įtarę patyčias, į kurias, pasak vaiko, niekas nereaguoja, pirmiausia kreipkitės į mokytoją. Tik svarbu tai daryti draugiškai. Antraip mokytoja stos į gynybinę poziciją, nes visi mes puolami ginamės. Nebandykite pagauti pedagogą už rankos kieme, nelaukite jo po pamokų, bet parašykite jam laišką ir susitarkite

dėl susitikimo. Tada galėsite ramiai susėsti ir aptarti jums nerimą keliančius dalykus. Kaip pradėti pokalbį? Pasakykite, kad jums nerimą kelią tai, jog vaikas papasakojo, kad iš jo jau ne vieną kartą tyčiojosi, o niekas nekreipė dėmesio.


3 baimė. Ar tarp berniukų nevyks peštynės ir konkurencinė kova, kuris yra stipresnis ir pranašesnis?


Ar tokio amžiaus vaikai linkę spręsti problemas fiziniu būdu? Taip. Tai pagal amžiaus tarpsnių ypatumus vaikams būdinga elgsena, galinti tęstis iki maždaug trečios klasės. Reikia peštukus stabdyti ir su jais kalbėtis. Mes vaiką nuo pirmų dienų ugdymo įstaigoje turime mokyti tinkamo elgesio. Tinkamas elgesys yra reikšti savo emocijas žodžiais, o ne kumščiais. Tik nesupainiokite - tokios gaidžiukų peštynės nėra patyčios. Tai nemokėjimas savo emocijų reikšti žodžiais. Galbūt peštynes pradėjusiojo žodynas yra gana skurdus, o gal jis nemoka išsakyti savo jausmų, nežino, kaip reikėtų pasakyti, kad kitas jį suprastų. Todėl kol dar į tokias peštynes neįsivėlė, paaiškinkite savo atžalai, kad jeigu jam nemaloni esama padėtis, tegu apie tai pasako pedagogui. Nerėkia, bet ramiai paaiškina.


4 baimė. Ar vaikas nesijaus vienišas ir sugebės susirasti draugų?


Vaikų, kurie yra santūresni, pasyvesni, sunkiau susipažįstantys ir dėl to linkę mažiau bendrauti, o

dažniau laiką leidžiantys vieni, yra kiekvienoje klasėje, tik jų paprastai nėra daug. Jiems labai padeda tėvų organizuojami individualūs susitikimai su jų bendraamžiais. Pavyzdžiui, galite į savo namus pakviesti vieną vaiką, su kuriuo jūsų atžalai gera ir malonu bendrauti. Namai yra ta vieta, kurioje vaikas jaučiasi saugus. O saugioje aplinkoje kur kas lengviau užmegzti saugų ryšį. Kitą kartą galite kartu papramogauti pakviesti jau ne vieną, o, tris jūsų atžalai patinkančius vaikus. Be abejonės, ryšio neužmegs per vieną dieną.


Pirmokai dar labai egocentriški ir nori visus jiems žinomus klausimus atsakyti patys. Todėl labai svarbu vaiką mokyti klausytis ir klausyti. Čia padėti gali, pavyzdžiui, kolektyvinis knygos skaitymas. Kai skaitytojas iškelia ranką, visi klausytojai taip pat turi pakelti ranką. Jei skaitytojas mato, kad ne visi vaikai klauso, jis ir vėl iškelia ranką, o klausytojai turi padaryti tą patį. Arba skaitoma istorija. Bet kurioje vietoje nustojama skaityti, o vienas klausytojų turi pasakyti, kurioje vietoje baigta skaityti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis