Atviras emigrantės laiškas: kartais jaučiuosi labai vieniša

Gauname laiškų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Ši mūsų skaitytoja prašė nerašyti jos tikrojo vardo. Kodėl, suprasite perskaitę jos istoriją. 

Prieš trejus metus atvažiavau į Londoną ir pradėjau dirbti gėlių fabrike. Čia ir sutikau savo būsimą vyrą. Iš pradžių labai jo nemėgau, bet vėliau susibendravome ir po pusmečio ištekėjau. Kartais pati pagalvoju, kodėl taip greitai ir kodėl už pakistaniečio, taigi visi lietuviai jų nemėgsta. Matyt, taip buvo lemta... Ištekėjusi pradėjau dirbti sodininkystės centre be išeiginių. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro plušau septynias dienas per savaitę.


Supergimdymas 


Po pusantrų santuokos metų pasijutau nėščia. Nėštumas buvo lengvas, ėjo 32 savaitė, kai pajutau sąrėmius. Ligoninėje su vyru buvome apie 10 valandą ryto. Seselės patikrino spaudimą, pažiūrėjo vaiko judesius ir liepė laukti gydytojo. Sėdėjome visą dieną, išalkome, ištroškome, nervinomės. Neiškentusi 7 valandą vakaro (!) pradėjau rengtis drabužius ir pasakiau, kad einu ieškoti kavinės, nes noriu valgyti. Keikiau visus, kad visą dieną negali surasti laisvo gydytojo. Tada pagaliau prisistatė gydytoja. Paklausinėjo, kur skauda, paspaudinėjo pilvą ir jau ruošėsi išeiti, sakydama, kad greičiausiai man kažkoks uždegimas, bet tarpduryje sudvejojo ir grįžo vėl apžiūrėti. Tada sušuko, kad gimdos kaklelis atsidaręs 8 cm. Bėgte atvežė vežimėlį, mane – į gimdyklą. Pykau ant visų ir vadinau šundaktariais. Vyras buvo taip perbalęs, kad mano odos spalva buvo tamsesnė už jo. Naktį sūnelis išvydo pasaulį. 


Neišnešiotukas  


Pirmas vaikutį į rankas paėmė tėtis, tada atnešė man, o po kelių minučių išvežė į specialios kūdikių priežiūros skyrių. Ryte leido aplankyti. Kai pamačiau gležnutį inkubatoriuje, apraizgytą visokiom „žarnelėm“, su deguonies kauke, prijungtus aparatus, širdis plyšo iš skausmo. Nežinojau ko tikėtis. Per rytinį patikrinimą gydytojas pasakė, kad vaikas jau moka pats kvėpuoti. Sūnus gimė aštuoniomis savaitėmis per anksti, bet gydytojai sakė pirmą kartą matantys tokį stiprų vaiką. Kiti tokio amžiaus ligoninėje praleidžia mėnesį, o mes namo iškeliavome po penkių dienų. Namuose vyras bijojo mažiulį paimti ant rankų. Įsivaizduokite, jo rankytės buvo kaip normalaus, nestambaus žmogaus rodomojo piršto storio. Bijojau ir aš, bet pasitikėjau motiniškais instinktais.


Ilgiuosi Lietuvos


Kartais pagalvoju apie Lietuvą, kaip norėčiau grįžti atostogų, bet čia tik svajonė. Su mama nebendraujame. Mano santykiai su ja niekada nebuvo per daug geri, o po vedybų visai pablogėjo. Ji įžeidinėjo mane ir vyrą. Kai praėjus mėnesiui po vaikelio gimimo skambinau, net nežinau, kodėl, neatsiliepdavo į skambučius. Nusprendžiau nebeskambinti. Nebegaliu daugiau taikytis prie jos nuotaikų ir klausytis įžeidinėjimų. Gal ir esu labai jauna (man 21–eri), bet dėl nieko nesigailiu. Iš giminių vos pora žmonių žino apie sūnelį, nes mama sako, kad nereikia niekam žinoti. Mat giminei gėdą užtraukiau susilaukusi sūnaus nuo pakistaniečio. Lietuvą turiu pamiršti. Gal kada vėliau ir grįšime, niekam nieko nesakę, apsistosime viešbutyje, paatostogausime. Nors vis tiek bijau. Žinau, kokie yra lietuviai. Tik išėjus į gatvę prasidėtų įžeidinėjimai. Nenoriu, tuo labiau kad vyras supranta lietuviškai...


Papročiai


Mano vyras gyvena Londone šešerius metus. Su jo gimine Pakistane bendraujame: skambiname kiekvieną savaitę, o su sesėmis beveik kasdien susisiekiame internetu. Į Pakistaną būtinai važiuosime, tik tegul sūnelis paauga, nes ten labai skiriasi klimatas. Vyras sako, kad ir aš neištverčiau vasarą, nes temperatūra kartais siekia 50 laipsnių karščio.

Mano vyras – musulmonas. Pažįstami gąsdino, esą po vestuvių jis mane aprengs, kad tik akys bus matyti. Nieko panašaus, rengiuosi kaip noriu. O su sūneliu kalbame įvairiai. Aš daugiausia angliškai, kartais lietuviškai. Su vyru sutariame dėl vaiko auklėjimo. Na, kartais vyras pasako, kad per daug jį lepinu ir visko perku, bet po gimdymo pasakiau, kad duosiu sūnui viską, ką galiu.


Kartais jaučiuosi labai vieniša ir norisi išsilieti (va, dabar rašydama laišką apsiverkiau). Sunku per dienas sėdėti namie, kai nėra su kuo pakalbėti – vyras grįžta iš darbo vėlai, o ryte anksti keliasi. 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis