Naujagimis į šį pasaulį atsineša tik dvi emocijas – pasitenkinimą ir pyktį. Vėliau, kai mažylis auga, emocijų atsiranda ir daugiau. Vis dėlto pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis jaučia tik pasitenkinimą, kai yra sotus, šiltas, prižiūrėtas, ir pyktį, kai išalksta, sušlampa ar sušąla. Naujagimis, kuris jaučia pasitenkinimą, šypsosi, dairosi, stebi mamos ir tėčio veidą arba miega. Supykęs verkia. Pyktis yra ir būdas prisitaikyti prie aplinkos, išsireikalauti dėmesio bei globos. Jeigu kūdikio poreikius mama sugeba patenkinti, jeigu supranta, ko jam reikia, jis labai retai supyksta, nes nėra nei reikalo, nei progos rodyti savo pyktį. Naujagimis arba kūdikis gali verkti iš skausmo – jeigu psichologinė būklė bus gera, iš pykčio neverks.
Kada atsiranda
Tuo metu, kai vaiko gyvenime atsiranda žodelis „aš“ (paprastai apie antruosius gyvenimo metus), pyktis tampa gana dažnas svečias namuose. Dažniausiai supykęs vaikutis šaukia, rėkia, trypia kojytėmis, puola ant žemės ir vartosi. Psichologai tokį elgesį vadina aukštesnio pykčio išraiška, mat mažyliui pyktis leidžia suprasti savo elgesio ribas. Kūdikiui ir vaikui maždaug iki dvejų metų amžiaus atrodo, kad yra pasaulio centras – pats svarbiausias visatoje, tačiau kai jis paauga ir pradeda suvokti, kad yra atskira asmenybė, tuomet tarsi sumažėja. Mat supranta, kad toli gražu nėra toks stipruolis, kokiu save nesąmoningai laikė. Štai tada ir prasideda pykčio priepuoliai (arba antrųjų metų krizė), nes vaikutis norėtų užlipti ant spintelės, bet nesugeba, norėtų pats pereiti gatvę, tačiau niekas neleidžia. Šį laiką vaikas turi tiesiog išgyventi, o pykčio priepuoliai baigiasi, kai supranta, kad namuose galioja tam tikros ribos ir taisyklės, kurių laikosi visa šeima.
Kodėl vieni pyksta labiau
Ne visi vaikai vienodai stipriai reiškia savo pyktį – vieni šaukia garsiai, kiti paburba sau po nosimi ir nurimsta. Kaip stipriai mažylis reiškia savo pyktį, labai priklauso nuo aplinkos, kurioje auga. Jeigu namuose mažiukas yra gerbiamas, jeigu vertinami jo gebėjimai, laimėjimai (tėvai visuomet pasidžiaugia, kai vaikutis parodo kokį nors savo darbelį, ir nesako: „Palauk, vėliau parodysi“), jeigu įsiklausoma į norus, nelieka priežasties stipriai reikšti pyktį. Kaip mažylis rodys savo pyktį, priklauso ir nuo įgimto temperamento. Yra atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad berniukai supykę elgiasi šiek tiek agresyviau, pavyzdžiui, mušasi, o mergaitės kandžiojasi žodžiais – jos dažniau pasako mamai: „Aš tavęs nekenčiu.“ Tačiau kiekvienas vaikas savitas ir pasitaiko ramesnių berniukų bei aršesnių mergaičių. Pastebėta, kad ramiau savo pyktį reiškia tie vaikai, kurių tėvai yra iš prigimties ramūs ir supykę ne šaukia, ne gestikuliuoja rankomis, o ramiai pasikalba. Iš jų ir vaikas išmoksta supykęs nekelti tono, nesimušti, nesitrankyti. Tačiau viso to jis turi išmokti, tad, galima sakyti, praktiškai visi 1,5–2 m. vaikai supykę pirmiausia garsiai rėkia, spardosi ar kandžiojasi ir tik po kurio laiko išmoksta savo pyktį reikšti kitaip.
Mokykime pykti
„Nereikia bijoti vaiko pykčio, nes tai normali emocija, – sako psichologė R. Bačiulytė. – Tačiau turėtume nuo mažų dienų vaikutį mokyti pyktį reikšti adekvačiai. Pirmoji užduotis yra išmokyti įvardyti emociją. Daugelis mūsų įsivaizduoja, kad vaikutis pyksta ir žino, kokį jausmą tuo metu išgyvena. Anaiptol. Pyktį, kaip ir kitas emocijas, turime įvardyti, nes tik tada vaikas supras, ką iš tiesų jaučia, ir galės išmokti su tuo jausmu tvarkytis. Tad tėvams reikėtų atspindėti jau 1,5 m. vaiko pyktį. Jeigu mažylis, dėl ko nors susinervinęs, garsiai šaukia, pasakykime jam: „Tu dabar pyksti ir todėl šauki, bet tu ne šauk, o ramiai pasakyk, ko nori.“ Svarbu, kad vaikas žinotų, kad kai jis šaukia, yra piktas, ir susietų savo elgesį bei emociją. Kita tėvų užduotis – savo elgesiu parodyti vaikui, kaip derėtų suvaldyti emocijas. Pavyzdžiui, mama, kuri supyksta dėl ko nors, vaikui girdint turėtų pasakyti: „Aš dabar pykstu, nes man nepavyko pasiekti to, ko tikėjausi.“ Jeigu ji supyksta, kad tėtis per vėlai grįžo namo, turėtų pasakyti vaikui girdint: „Aš pykstu, kad tu grįžai vėlai namo ir man nepranešei.“ Iš tokių pavyzdžių vaikai mokosi, kad pyktis yra normali emocija, kad supykus galima pasakyti žodžiais tai, ko nori. Dar labai svarbu, kad vaikas suprastų, jog pyksta ne tik jis, bet ir kiti žmonės, bei kad visi turime tokią teisę.“
Slopinamas pyktis skatina pyktį
„Labai dažnai girdžiu tėvus, barančius savo mažylius: „Nepyk“, „Ko čia pyksti?“ Taip jie uždraudžia vaikui jausti, o kartu paskatina pyktį dar labiau. Vaikas, kuris nuolatos girdi: „Nepyk“, „Negalima pykti“, gauna žinią, kad pyktis yra kažkas siaubingo, svarbaus, labai stipru. Ir išmoksta manipuliuoti pykčiu, trypdamas ir šaukdamas išsireikalauti norimo žaislo – vaikai labai greitai supranta, kad tėvai bijo pykčio priepuolių, – sako psichologė R. Bačiulytė. – Būtų labai gerai tėvams išmokti nebijoti, kai mažylis viešoje vietoje pradeda spardytis, puola ant žemės ir pan. Reikėtų ramiai išlaukti, kol nusiramins, arba stipriai apkabinti ir pabūti apkabinus, kol nurims, tik tada paklausti, kodėl pyksta. Žinau, kad tai padaryti labai sunku, nes tuoj pat atsiranda praeivių, kurie mamai sako pastabą, koks neišauklėtas jos vaikas, o ji jaučiasi bejėgė ir kalta. Tokios pastabos labai gadina mamos ir vaiko santykius, todėl būtų gerai atšauti aplinkiniams, kad pati susitvarkysite, ir neleisti jiems auklėti jūsų ir vaiko. Jeigu vaikas impulsyvus ir jam sunkiai sekasi suvaldyti staiga užplūdusį pyktį, galite duoti paplėšyti laikraštį (tai išties ramina), paspaudyti minkštą kamuoliuką. Vyresniam galima nupirkti vadinamąją boksininko kriaušę. Ją galės padaužyti kumščiais ir iš savęs išstums blogas emocijas. Labai svarbu, kad vaikas nelaikytų pykčio savyje, o jį išlietų, išsakytų, nes užgniaužtas pyktis vėliau sukelia begalę elgesio bėdų. Užgniaužtas pyktis prasiveržia agresija, nukreipta į save, tad vaikas gali pešiotis plaukus, iki kraujo nusikramtyti nagus, pjaustytis rankas. Pyktis reikalingas dar ir tam, kad vaikas išmoktų siekti savo tikslo. Mažylis, kuris ką nors veikia, tačiau jam nesiseka, supyksta ir pyktis verčia jį nenuleisti rankų bei toliau siekti tikslo. Tuomet jis visą pykčio energiją nukreipia į tikslą – tai vadiname sportiniu pykčiu. Jeigu nuo mažens vaiko pyktį slopinsime ir jis girdės tik „nepyk, nepyk, nepyk“, negalės siekti tikslo, nes jau bus praradęs sportinį pyktį ir jausis nuvertintas, menkas, negebantis siekti to, ko jam labai norisi“.
Kas yra pyktis?
Pyktis – tai mūsų reakcija į kliūtis pasiekti tikslą. Pyktis energiškai gana stipri emocija, todėl ji skirta tam, kad įveiktume įvairias gyvenimo kliūtis. Pyktis nėra nei gera, nei bloga emocija – ji tiesiog yra.
Ko pyksta vaikai?
Galbūt mums, suaugusiesiems, atrodo, kad šiuolaikiniai vaikai gyvena tokį laimingą gyvenimą, kad neturi priežasčių pykti, bet iš tiesų taip nėra. Psichologė R. Bačiulytė: „Vaikai visada turi priežasčių pykti. Net jeigu tėvams atrodo, kad turi viską, ko reikia, mažylis mano kitaip ir gali norėti dar ko nors. Jeigu vaikas turi brolių ar seserų arba lanko darželį, kiti vaikai tam tikru požiūriu yra konkurentai ir mažylis gali pykti, kad jie turi kokį nors daiktą, sugeba ką nors padaryti, o jis – ne. Galų gale vaikas gali supykti, kad darželio auklėtoja šiuo metu rodo dėmesį ne jam, o grupės draugui. Ir tai visiškai nieko bloga su sąlyga, kad mažylis išmoks valdyti savo pyktį, pasakyti, dėl ko pyksta, ir palaukti, kol galės gauti išsvajotą žaisliuką arba auklėtojos dėmesio.“
Neišvengiami pykčio priepuoliai
Nuo gimimo iki brandos vaikams yra būdingi 3 laikotarpiai, kai prasiveržia pyktis.
1 Kūdikystė
Kūdikis pyksta, kai nėra patenkinami jo norai. Supykęs verkia ir taip prisikviečia mamą. Pyktis ankstyvoje kūdikystėje yra būdas prisitaikyti prie gyvenimo ir jame išlikti.
2 Ankstyvoji vaikystė
Apie antruosius gyvenimo metus vaikas užbrėžia savo asmenybės ribas. Pyktis padeda jam suvokti, kad jis nėra visagalis. Jeigu vaikutis nesugeba pasiekti to, ko nori, supyksta. Šis pyktis vaikui padeda įtvirtinti savo asmenybę.
3 Paauglystė
Paauglystėje pykčio priepuoliai ir vėl pasireiškia, mat vaikas antrą kartą bando užbrėžti savo asmenybės ribas. Supykęs jis tarsi sako: „Čia esu aš, čia mano asmeninė erdvė ir prašome nelįsti.“ Paauglystėje pyktis skirtas kovoti su išorės priešais – tai gali būti tėvai, broliai, seserys. Nereikia išsigąsti tokio paaugliško maišto, nes pykdamas vaikas sustiprina savo asmenybę ir formuoja savo paties tapatumą.
