Konsultuoja kineziterapeutė Ernesta Godliauskienė.

Vaikystė – svarbus etapas

Jei kartais atrodo, kad laikyseną stebėti reikia tik tada, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, tai svarbu pažymėti, kad stuburas formuojasi vaikystėje. Stuburo linkiai formuojasi nuo kūdikystės iki 10 metų, todėl šis laikotarpis – itin jautrus ir svarbus. Jo metu reikėtų laikytis ergonomikos reikalavimų ir atidžiai stebėti vaiko raidą ir kūno pokyčius.

Dar atidžiau vertinti vaiko laikyseną reikėtų dviejų augimo šuolių laikotarpiais:

–   pirmasis – prieš pat pradedant laikyti mokyklą, t. y. apie 6–7 metus (mergaitėms anksčiau, berniukams vėliau);

–   antrasis – stiprus kaulinės ir raumeninės struktūrų augimo šuolis stebimas brandos laikotarpiu – apie 12–13 metus.

Šiais periodais vertėtų ir tėvams atidžiau pažvelgti į vaiko laikyseną. Ją įvertinti turėtų ir kompetentingas specialistas.

Stiprų poveikį turi ir reguliarus fizinis aktyvumas, kuris teigiamai veikia psichinę ir fizinę sveikatą. Galbūt skambės neįtikėtinai, bet nuo to gali gerėti net mokymosi rezultatai, lavėti atminties gebėjimai.

Naudingas fizinis krūvis

Skatinkite vaikų judėjimą gryname ore. Dabar tai ne tik naudinga, bet ir madinga. Tegul jie žaidžia aktyvius žaidimus ir neužsisėdi vietoje. Tiesa, tai galioja vaikams, kurių laikysena yra gera ir taisyklinga.

Tiesa, jei laikysena ydinga ir fiksuojami stuburo pakitimai, sportines veiklas reikėtų rinktis itin atidžiai ir apdairiai. Tokiems vaikams svarbu į dienotvarkę įtraukti fizinių pratimų, padedančių palaikyti kūno raumenų balansą, simetriškai stiprinančių abi kūno puses. Beje, tokio pobūdžio mankšta būtina ir ilgą laiką vaikui užsiimant sporto šaka, kurioje aktyvinama viena kūno pusė (pavyzdžiui, stalo ir lauko tenisas, futbolas, krepšinis), ir net, pavyzdžiui, muzikos mokykloje mokantis groti smuiku, kai viena kaklo pusė priversta nuolat būti įtempta.

Būkite budrūs ir stebėkite vaikus, nes įvairūs, nuolat kartojami asimetriški judesiai ilgainiui išbalansuoja raumenis ir sudaro sąlygas sisteminiams pokyčiams progresuoti.

Sėdėsenos įpročių formavimas

Pirmojo augimo šuolio metu vaikai pradeda lankyti mokyklą ir susiduria su milžiniškais pokyčiais. Vienas jų – prievolė ilgai sėdėti. Ergonomiško sėdėjimo pamokas įsisavinti reikėtų kuo anksčiau, nes vėliau pakeisti blogą įprotį teisingu kur kas sunkiau. Itin ilgai užtrunka ir netaisyklingo sėdėjimo išprovokuotų pasekmių koregavimas.

Viena svarbiausių sėdėjimo taisyklių, dažnai vadinama „keturių atramų“ taisykle: sėdint prie rašomojo stalo, reikia remtis pėdomis į grindis ir alkūnėmis į stalą. Taip pat svarbu nepamiršti priglausti dubens ir nugaros prie atlošo.

90–90–90 taisyklė

Rekomenduojama vadovautis 90–90–90 taisykle, kuri nurodo, kad, sėdint ant kėdės, mokinio kojos per klubo ir kelio sąnarius turi būti sulenktos 90 laipsnių kampu. Visa pėda turi remtis į grindis. Jeigu pėdos nesiekia grindų, reikia naudoti papildomą atramą kojoms. Po stalu turėtų būti pakankamai vietos kojoms. Stalo aukštis turi būti toks, kad, mokiniui dilbį padėjus ant stalo, ranka per alkūnės sąnarį būtų sulenkta taip pat 90 laipsnių kampu.

Mokyklinių baldų aukštis

Įrengiant vaikui skirtą darbo ir mokymosi zoną, būtina įvertinti stalo ir kėdės aukštį. Stalo tinkamumą pasimatuoti galima labai paprastai: pridėkite kumščius prie smakro, alkūnės laisvai leidžiamos žemyn – nuo jų iki stalo turėtų likti trijų pirštų tarpas. Kėdės atlošo plotis neturi riboti alkūnių judesio atgal, o tarp liemens ir stalo krašto turėtų likti 3–4 cm tarpas.

Simetrija

Atkreipkite dėmesį, ar vaikas rašydamas išlaiko simetriškumą, ar jo vienas petys neišsikiša į priekį. Reikėtų stebėti, ar jis nesikūprina, neišsiriečia į vieną šoną. Tenka pripažinti, kad simetriškumą itin sunku išlaikyti kairiarankiams. Jie linkę rašyti persisukę, pirmyn atkišę kairįjį petį. Tokiems vaikams reikėtų siūlyti pasukti sąsiuvinį ir kuo dažniau daryti pertraukėles ar pratimus, kurie atpalaiduotų pečius.

Dar vertėtų priminti ir pagrindines ergonomiško darbo kompiuteriu taisykles: dilbiai ant stalo, alkūnės arčiau kūno, o monitoriaus viršutinė briauna – akių lygyje.

„Ant pečių nešiosi“

Mokyklinių reikmenų nešiojimo svarbiausia taisyklė – daiktus nešioti kuprinėje plačiomis reguliuojamomis petnešomis ant abiejų pečių. Išsirinkti kuprinę pradinukams kur kas paprasčiau – jiems skirtos kuprinės dažniausiai būna ergonomiškos, su kieta nugarėle, plačiomis petnešomis, reguliuojamais diržais (ne trumpesniais kaip 70 cm), o ir nešioja jas mažieji ant abiejų petukų. Užsidėjus kuprinę, jos apačia neturėtų būti žemiau juosmens. Rekomenduojamas pradinukų kuprinių svoris turi būti ne didesnis kaip 700 g, vyresniųjų klasių moksleivių – ne didesnis kaip 1 000 g. Vyresnėse klasėse populiariau rinktis kuprinę ant vieno peties arba vietoje jos rinktis rankinę. Tad ir laikysenos pokyčių tokiame amžiuje atsiranda daugiau.

Antra svarbi taisyklė – nenešioti per didelio svorio. Kuprinės svoris neturėtų viršyti 10–15 proc. vaiko kūno masės. Tikrai vertėtų kasdien patikrinti pradinuko kuprinę ir pasižiūrėti, ar ji ne per sunki, ar vaikas nesinešioja nereikalingų daiktų, žaislų, mokyti planuoti ir į mokyklą neštis ne visus vadovėlius ir sąsiuvinius, o tik tą dieną reikalingus.

Praktinis patarimas

Paprašykite vaiko atsisėsti ar atsistoti tiesiai. Ar jam tai pavyksta? Praktika rodo, kad gebėjimą stovėti, sėdėti, atsigulti tiesiai daugelis suaugusiųjų yra praradę, ydinga laikysena pažengusi, stuburo linkiai susiformavę netaisyklingai, o išsitiesinti prireikia ir pastangų, ir laiko. Todėl rekomenduoju nuo 6–7 metų kasmet kreiptis į specialistą, kuris patikrintų vaiko laikyseną, net jei ir nėra didelių pakitimų. O augimo šuolių metu tai rekomenduoju daryti du kartus per metus.