Kalbėti be įtampos
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų centro psichiatrė Goda Zubkaitė pasakoja, kad pirmiausia vaikų ir paauglių pasikeitusius valgymo ypatumus pastebi artimieji. Keičiasi ne tik atžalų lėkštės turinys, bet ir nuotaika, savijauta.
„Pastebėjus šiuo simptomus nesibaiminama kreiptis į valgymo sutrikimus gydančią kliniką. Be to, ir patys paaugliai yra sąmoningi suprasti, kad šie sutrikimai jiems kelia žalą, trukdo gyventi visavertį gyvenimą“, – kad varu varyti pas specialistus valgymo sutrikimus patiriančių jaunuolių netenka, pastebi specialistė.
Pasak jos, susirūpinti derėtų tėvams, jei pastebi, kad vaikas ar paauglys ima jaudintis, kai šeimoje kalbama apie maistą, jis vengia valgyti kartu, maistas ima dingti iš šaldytuvo.
Kalbėti apie šiuos pastebėjimus, specialistė pataria be įtampos: „Prievarta ar griežtu tonu problemos, susijusios su psichiniais sutrikimais, neišspręsime. Pastebėjus šiuo simptomus rekomenduojama su vaiku kalbėtis ramiai. Pokalbis turėtų vykti jokiu būdu nekaltinant, nekritikuojant, nevertinant.“
Mat artimiesiems ar visuomenei neretai atrodo, kad žmogus pats pasirinko mažai valgyti ar persivalgyti. Kritiškas požiūris nepadeda. Kartais valgymo įpročiai gali pasikeisti dėl patirto streso, netekčių, išsiskyrimo. „Kad pasiryžtume keistis, mums svarbiausia aplinkinių palaikymas, atjauta“, – įsitikinusi pašnekovė.
Atsakingi ir genai
Valgymo sutrikimus lemia ne tik netaisyklingai susiformavę valgymo įpročiai, bet ir genetiniai veiksniai.
„Tai ko mes, specialistai, nežinojome prieš dvidešimt metų, dabar jau žinome, kad biologiniai veiksniai taip pat yra svarbūs. Jų pakeisti negalime, su užkoduota liga jau gimstame. Jai suteikiame impulsą arba ne“, – aiškina G.Zubkaitė.
Be genetinių, esama ir aplinkos veiksnių, kurie gali pažadinti psichikos sutrikimą ar ligą. Specialistė atkreipia dėmesį, kad paaugliui susirgti rizika didėja, jei valgymo sutrikimų turi mama, taip pat jei šeimoje yra laikomasi dietų, apie maistą kalbama ydingai.
Meškos paslaugą padaro ir nuolatinis tėvų ar kitų artimųjų prašymas būtinai pabaigti valgyti lėkštėje esantį patiekalą, suvalgyti paskutinį kąsnelį. Savo vaidmenį atlieka ir itin griežtas saldumynų ribojimas, kai šių smaližiaujama slapukaujant.
„Saldumynų, riebaus maisto, angliavandenių kraštutiniai ribojimai, taip pat neugdymas, kas yra sveikatai palanki mityba, prisideda prie valgymo sutrikimų rizikos atsiradimo“, – pabrėžia ji.
Svarbus paauglio charakteris, polinkis į perfekcionizmą, badymas laikytis dietos.
Paskatinti sąmoningo amžiaus vaiką ir paauglį rinktis sveikatai palankias alternatyvas gali artimas ryšys su vaiku, nuoširdus ir atviras pokalbis.
„Paauglys turi suprasti, kad nesveika mityba kenkia jo gyvenimo kokybei, ką iš jo atima. Na, o keistis – valgyti reguliariau, nuosekliau – gali paskatinti artimųjų palaikymas, žinojimas, kad šiame kelyje jis nebus kaltinamas ar smerkiamas dėl nesėkmių“, – sako G.Zubkaitė.
Pasveikimo tikimybė pozityvi
Užčiuopus sutrikimus dar vaikystėje, pasak pašnekovės, ankstyva pagalba neįkainojama, nes užkerta kelią paauglystėje prasidedantiems valgymo sutrikimams.
Nors mokslininkų bendruomenėje nėra griežto apibrėžimo, kas yra pasveikimas, nėra gairių, kiek laiko turėtų trukti simptomų išnykimas, gydytojai pasveikimo galimybę vertina pozityviai (apie 40-70 proc.), ypač gerų rezultatų pasiekiama gaunant kompleksinę pagalbą.
„Paauglystėje susirgus valgymo sutrikimu tikimybė pasveikti yra daug didesnė nei suaugus“, – atkreipia dėmesį specialistė pridurdama, kad teigiamų rezultatų sulaukti gali tie, kurie nuosekliai gydosi, neserga kitomis psichosomatinėmis ligomis.
Verta žinoti:
Valgymo sutrikimų tipų būna skirtingų: nervinė anoreksija pasireiškia maisto ribojimu arba maisto šalinimu, o nervinę bulimiją išduoda ir nervinis persivalgymas, ir maisto ribojimas, jo šalinimas. Prie valgymo sutrikimų priskiriamas ir chaotiška, nereguliari mityba, priepuolinis, emocinis valgymas.
Specialisto komentaras:
Gydytoja dietologė Rasa Dovidavičienė:
- Sveikintina, kai šeimoje būna suformuotas įprotis bent kartą per dieną visiems susėsti prie stalo kartu pavalgyti, pabendrauti. Susikūrus rutiną tėvams parasčiau pastebėti, jei vaiko santykis su maistu pasikeitęs. Pirmieji to signalai, kai vaikas sako, kad nėra alkanas, yra jau pavalgęs, maistas lėkštėje „knibinėjamas“, atsisakoma valgyti tai, kas paprastai buvo valgoma su malonumu. Su vaiku reikėtų užmegzti glaudų bendravimą apie maistą: ką jis mėgsta, ko pageidautų vakarienei, ko verčiau negaminti. Tokiu būdu bus išsiaiškinta, ar skaičiuojamos kalorijos, ar vaikas vengia kokio nors maisto dėl svorio sumetimų, ar tikrai nemėgsta tam tikro maisto. Jei atsisakoma net ir mėgstamo patiekalo, saldumynų – verta suklusti.
Jei namie galime kontroliuoti vaiko mitybą, mokykloje kontrolė, deja, paleidžiama. Tai – didelė problema. Mokytojai nesijaučia turintys teisę ar pareigą kontroliuoti, ką vaikai valgo. Paprastai mokytojai informuoja tėvelius ką vaikas renkasi valgyti, bet už jį neatsako. Glaudesnis mokytojų bendradarbiavimas su tėveliais galėtų pagelbėti. Meškos paslaugą padaro ir tėvai. Iš rūpesčio, kad tik vaikas būtų sotus, prideda į mokyklos priešpiečių dėžutę įvairiausių užkandžių – tarp jų atsiduria sūreliai, ne visada sveikatai palankūs užkandžiai. Vaikas nuolatos užkandžiauja. Taip formuojami valgymo įpročiai, kurie lemia nutukimą.
Dažnu atveju, vaikai, kurie turi nutukimą ar antsvorio, mokykloje susiduria su kita problema – patyčiomis dėl kūno sudėjimo. Tokie vaikai paprastai mokykloj vengia valgyti, o grįžę į namus atsigriebia, kai niekas neskaičiuoja jų kąsnių. Formuojasi prasti valgymo įpročiai, kurie ypač lėtina medžiagų apykaitą, kas ateityje lemia dar didesnį svorio augimą. Nereguliarus valgymas ir didelės pertraukos yra ypač žalingos.
