Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kodėl vaikas labiau klauso tėčio, o mamos – ne?

Sunerimusi mama klausia patarimo: ką daryti, kad jos dvejų metų sūnelis klauso tėčio, o jos – ne? Atrodo, ir supranta, ką mama sako prisižada pasitaisyti, bet apsisukęs ir vėl neklauso...

Ieva klausia:

„Laba diena, auginu sūnų 2 metukų, ir kuo toliau, tuo labiau mes nebesusikalbame, tėčio jis klauso, o manęs – ne.

Pagal savo amžių jis yra nepaprastai gabus, žiūri į akis, kai jam aiškini, kad taip elgtis negalima. Aš jo klausiu: „Ar supranti?“,o jis man sako: „Suprantu, myliu tave, mamyte, klausysiu“, bet tik kelios sekundės praeina ir vėl tas pats neklausymas.

Kaip protingai pasielgti su vaiku, kad ne tik tėčio klausytų, kaip prikaltas, bet ir mamos?“

Atsako individualiosios psichologijos konsultantė Nerilė Norkūnė, www.ipi.lt.

Skaitydama jūsų laišką girdžiu jūsų didelį norą sutarti su sūnumi ir suprantu apmaudą ir nusivylimą kai tai nepavyksta. Vaikai labai jautrūs ir akyli, o ypač gabūs vaikai.

Sekdami mūsų elgesį ir reakcijas jie atsirenka kaip bendrauti su kuriuo suaugusiuoju žmogumi. Jei vieno klauso, o kito – ne, vadinasi, tiedu suaugusieji elgiasi su vaiku skirtingai. Jūsų sūnus jau yra įgudęs bendravimo „specialistas" ir yra atradęs savo būdus, kaip susitarti su kiekvienu iš jūsų.

Rašote, kad sūnus tėčio klauso. Šioje situacijoje siūlyčiau jums bandyti pastebėti vyro elgesį, atkreipti dėmesį ką jis daro kitaip nei jūs, kokios yra jo reakcijos į vaiko elgesį. Tai nėra lengvas ir greitas procesas. Gali būti, kad pradėjus stebėti atrodys, kad elgiatės taip pat, kaip tėtis, o vaikas vis tiek jūsų neklauso, tačiau tai nereiškia, kad iš tiesų pasielgėte ar sureagavote taip pat. Vaikas gali girdėti tuos pačius žodžius iš abiejų tėvų, tačiau ištarus juos skirtinga intonacija, vaikas gauna skirtingą informaciją.

Galbūt bendraujant su jumis vaikui nėra aišku, kas nustato taisykles – jis ar jūs?... Gali būti, kad tam tikrais elgesio būdais, mimikomis ir reakcijomis Jūs parodote vaikui, kad nesate tikra, ar jūs „vadovaujate paradui“, ar vaikas.

Ar nebūna taip, kad išgirdęs kaip jį sudrausmina tėtis vaikas žino, kad tėtis nejuokauja ir tikrai išliks tvirtas savo sprendime, o tą patį pasakiusi mama gali ir nusileisti...

Tėvai neturėtų vaikų versti paklusti jėga, bet gali išmokyti juos bendradarbiauti.Nerilė NORKŪNĖ

Ieva, kartais vaikai mus provokuoja savo netinkamu, erzinančiu elgesiu, tam kad gautų dėmesio. Ką tuomet darote? Turbūt susierzinate? Tai natūrali tėvų reakcija. Susierzinę tėvai nuolat kartoja „baik", „nustok", „liaukis", „kiek kartų tau galiu kartoti" ir pan., Neretai tai baigiasi pakeltu tonu ar net pliaukštelėjimu. Kuomet nuolat kartojame ką ir kaip vaikas turi daryti jis tiesiog „nustoja girdėti" kas jam sakoma. Tokiu savo elgesiu tėvai įsivelia į jėgos kovą su vaiku. Tėvų įsivėlimas į jėgos kovą moko vaiką suprasti, kad jis neturi kreipti į juos dėmesio tol kol jie nepakels balso ar net pliaukštelės. Jei tėvai nori, kad vaikais nustotų kažką daryti, reikia nenusileisti tol, kol reikalavimas bus įvykdytas. Beje, labai svarbus momentas drausminant vaiką yra tai, kad vaiką drausminti ar reikalauti turite draugiškai ir maloniai. Ramus ir tvirtas mamos reikalavimas duos tikrai efektyvesnių rezultatų nei pakeltas tonas ar pliaukšėjimas. Vienas iš būdų pasitikrinti ar esate įsitraukę į jėgos kovą – įsiklausyti į savo balsą. Jėgos kovai dažniausiai būdingi pikti žodžiai ir pakeltas tonas, o tvirtumą išduoda ramus, pasitikintis ir draugiškas balso tonas.

Tėvai neturėtų vaikų versti paklusti jėga, bet gali išmokyti juos bendradarbiauti. Jūsų sūnus, nors jam tik dveji, taip pat nori jaustis įtakingas, reikšmingas, tad labai svarbu, kad jis atrastų aiškias vietas, kur jis pats gali daryti sprendimus.

Galima suteikti vaikui pozityvios kontrolės, leidžiant jam pasirinkti. Pvz. „Suprantu, kad nenori miegoti ir norisi žaisti, bet žaisliukams taip pat laikas miegoti. Gali juos surinkti dabar arba po vakarienės." „ Suprantu, kad nenori praustis, nes esi labai pavargęs, bet negali eiti miegoti murzinas. Kaip norėtum praustis, vonioje ar po dušu?"

Jūs nustatote vaikui ribas, kas suteikia kontrolės jums, o leidimas rinktis suteikia šiek tiek kontrolės vaikui. Dvejų metų vaikas taip pat gali turėti ir pareigų: susitvarkyti žaislus, apsirengti, šiek tiek padedamas, padėti iškraustyti pirkinius ir pan. Suprantu, kad nelengva, o ir apmaudu, kad jūsų mylimas sūnus ignoruoja jūsų reikalavimus, autoritetu pasirinkdamas tėtį. Tačiau nenuleiskite rankų, turite puikų pavyzdį namuose – savo vyrą, iš kurio galite mokytis. Kalbėkitės, tarkitės, bandykite ir tikrai tikiu, kad jums pavyks.

Linkiu daug pozityvių emocijų jūsų šeimai ir gražių santykių su sūnumi.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?