Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė perspėja tėvus dėl mados keliauti su mažais vaikais: ar tikrai to nori kūdikis?

„Su kūdikiais juk nekeliaujama!" – skaitau komentarą feisbuke po nuotrauka, kurioje tėtis, mama ir trijų mėnesių kūdikis draugams ir kolegoms siunčia linkėjimus iš saulėtosios Graikijos. Suprantu, kad komentaras tėra juokelis, kuriuo primenamas anų laikų gyvenimo standartas: „Vaikas = namai."

Anuomet nusigauti iki Palangos su kūdikiu buvo tikras vargas. Dabar, kai sauskelnių ir maistelio gali gauti „ant kiekvieno kampo", kai viešbučiai siūlo ne tik mažas loveles ir maitinimo kėdutes, vaikiškus baseinus, žaidimų kambarius, bet ir paslaugą „išsinuomok auklę", didesnis vargas turbūt yra sėdėti namuose. Prieš kelerius metus iš nuostabos (o gal susižavėjimo) net aiktelėjau išgirdusi pasakojimą apie dvimetį berniuką, kuris jau tada pasaulio buvo matęs daugiau nei mano bendraamžiai. Tas vaikas su mama ir tėčiu buvo apkeliavęs jau net 17 šalių!

Tačiau ar to tikrai reikia vaikui? Klausiame psichologės Dovilės Jankauskienės.

Pirmasis septynmetis

Kas mus, suaugusiuosius, gena ieškoti atokvėpio už dešimties tūkstančių kilometrų į saulėtuosius paplūdimius, egzotiškus miškus, svetimus laukus? Rutina. Jausmas, kad atsibodome net patys sau. Nuovargis dėl nuobodulio. Keliaudami mes tarsi „surenkame" save iš naujo, kelionės padeda ir vėl atsistoti ant kojų.

„Mažas vaikas, ypač pirmą savo gyvenimo septynmetį, labai skiriasi nuo suaugusio žmogaus. Skiriasi viskas – jo ritmas, gebėjimai, poreikiai, greitis. Kiekviena vaiko diena pilna naujienų, išbandymų, staigmenų, „pirmų kartų". Jam visko daug, o kartais net ir per daug čia, artimiausioje aplinkoje: šeimoje, namuose, kieme, darželyje... Vaiko poreikis ir užduotis – prisitaikyti prie to kasdien jam nutinkančio pasaulio, stiprėti, „auginti" save. Trumpai tariant, pirmojo žmogaus gyvenimo septynmečio tikslas – atsistoti ant kojų, – primena psichologė Dovilė Jankauskienė. –

Vienintelis stiprus jausmas, kurį mažas vaikas išgyvena keliaudamas, yra poreikis kaip nors prisitaikyti.Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Kelionėje vaikui pasitaiko visko, kas nutiktų ir namuose, bet keičiasi ir jo augimo sąlygos: klimatas, dienos režimas, gyvenimo ritmas, net kvapai ir garsai. Jam reikia suprasti save, o tuo pat metu – ir naują aplinką. Nelengva užduotis.

Įsivaizduokite, kad vaikas iš niūraus lietingo vėsaus lietuviško pavasario (dar ekstremaliau, jei iš tamsios lietuviškos žiemos) staiga „įmetamas" į amžiną vasarą. Ten, kur nuo ryto iki vakaro plieskia ir kepina saulė. Snūduriuojantis jo organizmas pažadinamas staiga, lyg užpylus kibirą ledinio vandens. Vaikas išmušamas iš jam įprasto biologinio ritmo. Tai vargina nervų sistemą. Pasak psichologės, šiame jautriame amžiuje net poilsinės kelionės prie išsvajotos Viduržemio jūros ar atokioje saloje vandenyne vaikui gali būti žalingesnės nei naudingos. „Kas tėvams yra rojus, vaikui – nebūtinai. Kad jaustųsi laimingas, ikimokyklinukui visiškai užtenka jam įprastos aplinkos. Visa, kas nauja, svetima, vaiką išmuša iš vėžių, „išderina". Taip trukdo augti. Išsimušus iš vėžių sunkiau stotis ant kojų".

Ikimokyklinukui geriausios atostogos – tai kasdienė rutina, savas kiemas, močiutės kaimas, sava jūra ir būtinai mama šalia.
Vida Press

Patirti ar... priprasti?

Kelionėje su vaiku lengviau nei namuose – sėdi vežimėlyje akis išpūtęs, dairosi, reikalauja mažiau dėmesio. Mažylis ramus, nes jam čia viskas taip įdomu ar todėl, kad visko... per daug? Automobiliu vežiojamas kūdikis paprastai irgi greitai nurimsta, užmiega. Manome, kad riedėjimas užsupo, tačiau psichologai teigia, kad vaiką „nulaužia" pernelyg greitai prošal skriejantys vaizdai, ta gausybė informacijos, kurios jis nespėja apdoroti, todėl „lūžta" lyg koks perkaitęs kompiuteris – kad persikrautų.

Pasak psichologės D.Jankauskienės, tėvų patirtys gali būti labai įvairios, nes tai, kaip jaučiasi vaikas per kelionę, priklauso nuo jo temperamento, charakterio, būdo, pagaliau imuninės sistemos ir net to, ar jis stiprus fiziškai. Todėl vieni yra ramūs ir „patogūs", jausmus saugo „viduje", kiti, priešingai, tampa neįprastai irzlūs, kaprizingi, nežino, ko nori... „Tai mes, mamos ir tėčiai, žinome, kodėl skrendame, pavyzdžiui, į Gran Kanariją, suvokiame, kokį vidinį turtą susikrauname keliaudami, mums reikia įspūdžių, atotrūkio, sukrėtimų, pokyčių. Vaikas dar nesupranta, kas yra tas Eifelio bokštas, terminiai vandenys, „medvilnės pilis", jam tai ne tik neįdomu ir nerūpi, tų dalykų ikimokyklinukas greičiausiai net neatsimins. Vienintelis stiprus jausmas, kurį mažas vaikas išgyvena keliaudamas, yra poreikis kaip nors prisitaikyti." Mes, suaugusieji, rūpinamės, ką dar pamatyti, patirti, o vaikas „rūpinasi" ir visą savo energiją atiduoda adaptacijai.

Ikimokyklinukui geriausios atostogos – tai kasdienė rutina, savas kiemas, močiutės kaimas, sava jūra ir būtinai mama šalia.Psichologė Dovilė JANKAUSKIENĖ

Todėl, gali būti, naujoje aplinkoje vaikas bus labiau „prilipęs" prie mamos, blogiau miegos, praras apetitą, gal net susloguos ar „pakels" kūno temperatūrą. Tiesiog jo organizmui tokie pokyčiai per dideli, per daug sumaišties, reikia laiko. Juk net ir savaitgalis pas senelius vaikui yra pokytis: jis nesėda ant kito puoduko, nevalgo, zyzia ir pan. Pasikeitęs gyvenimas ir adaptacija reikalauja suaugusio žmogaus jėgų. Vaikui tai dvigubas iššūkis. Po dešimties dienų atostogų jis vėl grįš į namus, kuriuose jo lauks ne poilsis, o naujas adaptacijos periodas.

Taigi klausimas, ar vaikui to reikia, ir yra klausimas kaip tik apie tai, – sako psichologė. – Jei tėvai negali be kelionių, „dusta", toks jų gyvenimo būdas, sulaukę vaiko gali keliauti, mažasis šeimos narys prisitaikys, nieko labai bloga jam nenutiks. Siūlyčiau paklausti savęs, kodėl mes tai darome. Jei atsakysite, kad dėl savęs – keliaukite. Jei sakysite, kad dėl vaiko, tai jam to tikrai nereikia. Keliaudami „augame" mes. Ikimokyklinukas „stabteli"".

Mamos varškėtukai ir savas kiemas

Poilsinių kelionių į svečias šalis vaikams nėra. Kas kita, jei vykstama ne savaitei dviem, o tarsi trumpai pagyventi, pavyzdžiui, dviem–trims mėnesiams. Per tiek laiko vaikas apsipranta, „pagauna" kitokį ritmą, atsipalaiduoja ir gali pagyventi pasiimdamas iš naujos vietos tai, kas geriausia. Yra šeimų, kurios žiemą vyksta į šiltuosius kraštus keliems mėnesiams, nes ten jų vaikai neserga, arba pavasarį – kad išvengtų alergijų. Taip elgdamiesi tėvai ne tik tenkina savo užgaidas, bet ir parodo pagarbą mažylio poreikiams. „Deja, vis dar populiarus vartotojiškas požiūris į keliones, neva duosime savo vaikui tai, kas geriausia, – sako psichologė. – „O mūsų trijų mėnesių kūdikis Luvrą apžiūrėjo", „O mes su metinuku skridome į Italiją" ir pan. Taip elgdamiesi tenkiname savo asmeninį poreikį, savo įspūdžių alkį, gal net norą pasipuikuoti. Paklauskime savęs: „O kur taip skubu? Negi negaliu luktelėti?" Septynmečio ribą peržengusiems vaikams kelionės jau tampa prasmingos ir pažintiniu, ir asmenybės „augimo" požiūriu. Mokinukui kelionė yra tarsi savęs išbandymo žygis, kiek ir ką aš galiu".

Ikimokyklinukui geriausios atostogos – tai kasdienė rutina, savas kiemas, močiutės kaimas, sava jūra ir būtinai mama šalia. Tai mes, suaugusieji, atsipalaiduojame „nutrūkę", o mažas vaikas atsipalaiduoja jausdamas kasdien tą patį ritmą, turėdamas įprastą gyvenimo tvarką ir galimybę tyrinėti, krapštytis, žaisti, gauti mamos ar tėčio dėmesio. Ar svečioje šalyje, tame įspūdžių ir pojūčių sraute, vaikas turi galimybę „atsijungti" ir paprasčiausiai pažaisti ar pavartyti su mama knygutę? Jei tokios galimybės neturi, vaikams per atostogas sunku. Tada jie tik ir laukia, kada ateis metas valgyti. Ar dėl to jam reikėjo taip toli važiuoti? Retorinis klausimas, žinoma.

Keliaudami, atostogaudami svetur ir suaugusieji pavargsta, grįžę namo įvertina: vis dėlto geriausiai miegoti savo lovoje. Galime tik įsivaizduoti, kaip turėtų pavargti vaikas.
Vida Press

Psichologė D.Jankauskienė: „Keliaudami, atostogaudami svetur ir suaugusieji pavargsta, grįžę namo įvertina: vis dėlto geriausiai miegoti savo lovoje. Galime tik įsivaizduoti, kaip turėtų pavargti vaikas. Vaikui nėra poreikio skristi į Australiją. Nebent ta kelionė turi kitą vertę, pavyzdžiui, ten gyvena seneliai."

Ar gerai elgsimės iš dviejų blogybių pasirinkę mažesniąją, pavyzdžiui, palikę mažąjį atostogauti pas močiutę, kol patys mėgausimės Ispanijos saule?

Psichologė D.Jankauskienė: „Kuo vaikas mažesnis, o išsiskyrimas ilgesnis, tuo padariniai skaudesni. Net patys geriausi, labai mylimi seneliai nepakeis tėvų. Nei geras oras, nei šviežios uogos, nei pati geriausia močiutė nekompensuos vaikui tėvų trūkumo. Būti su tėvais, puoselėti ryšį su jais vaikui daug svarbiau. Paliktas pas senelius „pabūti" savaitę kitą vaikas jaučiasi nereikalingas: išvežė, atsikratė, jiems ir be manęs gerai. Labai dažnai „palikti" vaikai atsisako kalbėti telefonu su mama, kai ši vakare skambina pakausti, kaip sekasi. Išgirdęs, kad „mamytė skambina", mažasis staiga nuliūsta, nutyla, susigūžia. Tai tipinis elgesys, kuris rodo, kad vaikas nori nutraukti santykį su tėvais. Psichologai tai įvardija žiauriai: „Nužudyti meilę mamai."" Taip elgdamasis vaikas siekia išvengti nepakeliamo išsiskyrimo skausmo.

„Juk kai esi abejingas, atsisveikinti lengviau", – vaiko išgyvenimus paaiškina psichologė Dovilė.

Tokių išsiskyrimų vaisius – ateityje vaikas gali ne tik nemokėti užmegzti santykių, jų puoselėti, saugoti, bet netgi vengti, bijoti, nes žino: artimi santykiai skaudina... Štai todėl jam daug svarbiau atostogas leisti su tėvais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?