Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

3 priežastys, nulemiančios, ar vaikas bus agresyvus

Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių - sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.

Kaip vaikas mokosi agresyvaus elgesio?

Lietuvos Edukologijos Universiteto doc. dr Margarita Pileckaitė-Markovienė.

Tarptautinių žodžių žodyne nurodoma, kad žodis „agresija" reiškia „užpuolimas". Labai panašus žodžio apibrėžimas yra duotas Psichologijos žodyne, ten agresija yra įvardinama, kaip „priešiškas elgesys, kuriam būdingas įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių atžvilgiu". Enciklopediniame edukologijos žodyne dominuoja mintis, kad agresija - tai atsakomasis elgesys, susidūrus su kliūtimis, fiziniais ar žodiniais kitų žmonių veiksmais, jaučiant nepasitenkinimą savimi, ir pan.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Gimdymas prasidėjo 26 nėštumo savaitę: skaitytojos išpažintis.
Emigrantės dienoraštis: prieštaringos mintys po trumpų atostogų Lietuvoje

Yra išskiriama atsakomoji ir piktybiška agresija. Pirmoji pasireiškia kaip reakcija, iškilus pavojui. Piktybiškos agresijos požymiai - destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.

Atsižvelgiant į vaiko elgesį konfliktinėse situacijose, yra išskiriamos trys agresijos rūšys (pagal N. Bražienę):

Gynybinė, kurios pagrindinė funkcija - gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.

Griaunamoji arba destrukcinė - atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje, kai vaikas absoliučiai nieko pats negali spręsti, vertinti, rinktis ir pan.

Demonstracinė, kurios tikslas - vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.

Lietuvių psichologas V. Černius savo knygoje „Mokytojo pagalbininkas" pabrėžia agresijos smurtinį, kerštingumo aspektą, atkreipia dėmesį į siekį valdyti pasaulį. Jis pateikia konkrečią agresyvaus vaiko charakteristiką:

- nesutinka su kitų patarimais;

- priekabus, peštukas, greitai supyksta;

- pagiežingas, nepaklusnus, paniuręs, erzina kitus;

- aplinkiniai jo vengia;

- dažnai meluoja, vagia;

- kartais naikina aplinkui esančius daiktus.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad paprastos vaikų agresijos formos, tai yra, įžeidimas arba pastūmimas, tarp vaikų nuo trejų iki vienuolikos metų amžiaus pasireiškia daugmaž po devynis kartus per valandą. Beveik trečdalis - 29 proc. - tokio elgesio atvejų yra atsakomoji gynybinė reakcija į puolimą.

Vaikui augant, kinta ir agresijos formos. Paprasto puolimo sumažėja, padidėja „socializuotos" agresijos formų dažnumas (pvz., įžeidimų arba konkurencijos). Taip pat buvo pastebėta, kad vyresnės nei 10 metų mergaitės dažniausiai naudoja netiesioginius agresijos būdus, skirtingai nuo berniukų, kurių agresija yra tiesioginė.

G. Butėnienė yra užrašiusi tokius vaikų agresyvaus elgesio pavyzdžius:

Įžūliai į žaidimą įsibrovęs Leonardas sėdasi ant lėlės, kuri tame žaidime yra vaikas, supykęs Aivaras už tai suduoda Leonardui. Šiuo atveju Aivaro agresija yra atsakomoji gynybinė bei tiesioginė. Leonardo agresija griaunamoji arba destrukcinė, tačiau netiesioginė - lyg ir netyčia atsisėda ant lėlės. Pedagogas arba tėvai tokioje situacijoje neretai agresyviu laiko tik besiginančio vaiko elgesį.

Kitas pavyzdys: Kai mergaitės nenori priimti Gretos į žaidimą, ši rodo joms liežuvį, visaip vaiposi ir vadina mergaites „durnelėmis". Tai akivaizdus netiesioginės agresijos, dažniau būdingos mergaitėms, pavyzdys.

Berniukų agresija labiau matoma

Buvo pastebėta, kad dvejų metų amžiaus berniukų ir mergaičių agresyvumas pasireiškia daugmaž vienodai, t.y., verksmu, klyksmu, plekštelėjimais. Ketverių metų amžiuje nesėkmės berniukams ir mergaitėms sukelia nevienodą reakciją - berniukai daugiau mušasi, o mergaitės klykia.

Dirbdama Vilniaus miesto Klinikinio psichoterapijos centro vaikų dienos stacionare, pastebėjau, kad psichoterapinėje grupėje visada daugiau berniukų nei mergaičių. Šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad, kaip jau buvo minėta, berniukų agresija yra labiau išreikšta ir matoma, jų elgesys dažniau užkliūna tėvams, todėl jie dažniau kreipiasi į psichologus.

Šeimos gyvenimą vaizduojančių žaidimų stebėjimas parodė, kad berniukų žaidimai pasižymi didesniu agresyvumu lėlių atžvilgiu negu mergaičių. Didžiausią agresiją berniukai rodo lėlei, kuri žaidime vaizduoja tėvą, mažiausią - kuri vaizduoja motiną. Mergaitėms būdingos atvirkštinės tendencijos. Taip pat buvo pastebėta, kad berniukai, kurie turi tėvą, rodo daugiau agresyvumo, nei berniukai, kurie auga be jo. Be tėvo augantys berniukai yra labiau priklausomi ir mažiau agresyvūs.

Edukologai ir psichologai, tyrinėdami vaikų agresijos reiškinius, dėmesį sutelkia į socialinės aplinkos poveikį. N. Bražienė su bendraautorėmis pabrėžia, kad ikimokyklinukams ypač aktualūs trys jos veiksniai: šeima, bendraamžiai, masinės informacijos priemonės.

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai - pats svarbiausias veiksnys, lemiantis agresyvaus elgesio modelio formavimąsi ikimokykliniame amžiuje. Vaikų elgesį, be abejo, labiausiai veikia tie elgesio modeliai, kuriuos demonstruoja tėvai. Galima sudaryti tokią agresyvaus elgesio formavimosi grandinę:

Tėvai sistemingai elgiasi su vaiku agresyviai, šaukia ant jo, bara, baudžia. Atsiranda tikimybė, kad vaikas pamėgdžios tėvų elgesio modelį arba tėvų agresija vaiko atžvilgiu sukels gynybinę paties vaiko agresiją. Toks vaikas dažnai konfliktuoja, pešasi, šūkauja.

Tėvai taiko per daug griežtas, nusižengimui neadekvačias nuobaudas. Tokiu atveju sustiprėja vaiko agresyvumas, padidėja agresyvios atsakomosios reakcijos tikimybė vyresniame amžiuje, atsiranda gynybinės agresijos apraiškos.

Tėvai nekreipia dėmesio į agresyvų vaikų elgesį ir ūmų pyktį, jo nekontroliuoja. Tokiam vaikui yra viskas leidžiama, todėl agresyvumas, kaip tipiško elgesio bruožas, pasireiškia augant.

Tėvai niekada ir niekur neleidžia pasireikšti vaikų savarankiškumui, draudžia bet kokius įnorius, saviraiškos formas, ypač griežtai vertinamas susierzinimas ir pyktis. Vaikas vengia atvirų pykčio pasireiškimo formų, sistemingai slopina savo emocijas. Vėliau tokiam vaikui būdingas destrukcinis agresyvumas, tyčiojimasis iš aplinkinių, agresyvių veiksmų provokacija, vagystės, staigūs pykčio priepuoliai.

Tėvai vaikų akivaizdoje elgiasi agresyviai su aplinkiniais. Vaiko sąmonėje bręsta įsitikinimas, kad dėl visko kalti kiti. Tikėtina, kad ikimokyklinukas priims šį modelį, kaip pagrindą, tolesniems veiksmams.

Agresyviai besielgiantis vaikas kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir auklėtojams, bendraamžiams. Iš vienos pusės, agresyvumas reiškiamas labai akivaizdžiai, sukelia daug nepatogumų, prikausto aplinkinių dėmesį, tad atrodo, kad agresyvų elgesį paprasta pastebėti ir reguliuoti. Iš kitos pusės - tai kaukė, už kurios slypi daug įvairių priežasčių (sunkus temperamentas, nepatenkinti poreikiai, liūdesys, nesėkmės ir kt.)Doc.dr. Margarita Pileckaitė - Markovienė

Agresijos formavimusi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje viena mama man pasakojo savo įspūdžius apie jos dukros lankomą darželį. Tais laikais tai buvo neįprastas darželis, kuriame pusė grupės sudarė prancūzų ambasadorių vaikai, o kitą likusią dalį - lietuvių vaikai. Mama pastebėjo, kad prancūzų vaikai supykę gali daužyti ir spardyti spintelę, tačiau jie žino, kad negalima mušti kito vaiko arba auklėtojos. Jų tėvams atrodo visiškai normalu, jei jų vaikas išreiškia pyktį, mušdamas negyvą daiktą arba žaidimo metu. Lietuviai, atvirkščiai, pamatę, kaip supykęs vaikas spardo spintelę, yra linkę nedelsdami jį pavadinti negeru, piktu ir t.t. Taip nuo mažens formuojasi polinkis laikyti agresiją savyje. Gal dėl to Lietuva taip ilgai pirmavo pagal savižudybių skaičių visame pasaulyje...

Lietuvių požiūrį į vaiko agresiją demonstruoja dar vienas pavyzdys: dėstydama vaikų konsultavimo kursą, papasakojau studentams rusų psichoanalitikės N. L. Vasiljevos darbo su penkiamečiu berniuku atvejį. Šis berniukas išoriškai pasižymėjo itin geru elgesiu, atrodė tarsi angeliukas, tačiau jo žaidimai išsiskyrė begaliniu žiaurumu bei agresija. Psichologė stebėjo žaidimus, kuriame vienas iš veikėjų įvairiausiais būdais kankino, naikino, žudė kitus veikėjus. Kiekvieną kartą žudymo būdai buvo vis kitokie ir berniuko fantazija sugalvojant vis naujus buvo neišsenkama. Studentų reakcija į šį reiškinį buvo nevienareikšmiška. Susilaukiau daug tokių pastabų, kaip: „Ar tai normalu?", „Ar tas vaikas normalus?". Teko kalbėti apie tai, kad, be jokios abejonės, šie žaidimai rodo vaiko emocinį diskomfortą, tačiau jokiu būdu nereiškia psichinės patologijos.

Neretai vaiko agresyvumas padidėja gimus jaunesniam broliui ar seseriai. Vyresnysis pavyduliauja jaunėliui mamos, nes pats jaučiasi jos pamirštas ir nereikalingas. Agresyviai elgdamasis jis sulaukia mamos priekaištų ir mėgaujasi bent tokiu jos dėmesiu. Dėmesio stokos sukeltos agresijos priežastis pašalinti visiškai nesunku - tereikia tik dažniau pamaloninti vyresnįjį vaiką: pakalbinti, paglostyti, pagirti. Jokiu būdu nereikia barti vaiko ir sakyti, kad jis negeras, nes nemyli jaunesniojo broliuko ar sesutės.

Agresyvaus elgesio vaikai mokosi ir vieni iš kitų. Išskiriami du ryškesni atvejai:

- Triukšmingi žaidimai, kurių metu vyksta imtynės, gaudynės, jėgos varžybos ir pan.

- Reaktyvi agresija, kaip atsakomoji reakcija į patirtą skriaudą, erzinimą ir pan.

Emocinio pervargimo, o kartu ir agresyvumo priežastis gali būti pernelyg ilgas ir per intensyvus bendravimas su bendraamžiais. Tėvai turėtų stebėti savo vaiko žaidimus ir bendravimą su kitais vaikais, kad galėtų laiku pastebėti, ar jų vaikas yra skriaudžiamas ir nemoka apsiginti, o galbūt pats yra linkęs pulti kitus. Jeigu mažylis labai jautrus ir dirglus, nederėtų jo labai anksti leisti į darželį.

Vaiko agresyvumą gali padidinti nerimas dėl galimo pažeminimo, susijusio su jo išvaizda ar fiziniais trūkumais (luošumu, trumparegyste ar pan.). Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų agresijos formų, tačiau šiuo atveju agresija yra apsauginė, gynybinė. Paprastai vaikai nelinkę su tėvais kalbėtis apie panašias problemas, bet klausinėjami gali prasitarti, todėl tėvams yra labai svarbu stebėti vaiko nuotaiką, domėtis jo išgyvenimais. Tokiam vaikui galėtų padėti psichologas. O tėvų pareiga - nuvesti jį pas šį specialistą.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. N. Bražienės su bendraautorėmis teigimu, JAV sociologai nustatė, kad ypač populiariose TV laidose kas valandą demonstruojami 9 fizinės ir 8 verbalinės agresijos aktai.

Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas.

Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija - dvi to paties medalio pusės.

Keletas televizijos nulemto agresyvaus elgesio pavyzdžių.

„Vilkolakiai" Paulius ir Modestas gąsdina mergaites, jas pagavę sako, kad nužudys ir išgers jų kraują.

Žaisdami robotus, Paulius su Rapolu tranko žaisliniam meškučiui su kalade per galvą, Rapolas, pasiėmęs žaislinį meškiną, raitosi ant grindų, imituodamas muštynes, kovą, suduoda šalia atsiradusiam Mantui.

Aurimas, Dominykas ir Erikas žaisdami metalogreimonus imituoja, kad tarpusavyje mušasi, vaizduoja įvairias kovos menų pozas, kol rimtai susipyksta ir susimuša. Mėgdžiodami televizijos veikėjų agresyvią elgseną, vaikai natūraliai perkelia ją į kasdieninius santykius.

Tokius filmus ypač nenaudinga žiūrėti hiperaktyviems vaikams, kurie dėl savo perdėto judrumo ir taip jau atrodo agresyvesni už kitus. Norint juos apsaugoti, reikia dažniau žiūrėti televizorių kartu su vaiku ir deramai komentuoti filmų herojų elgesį.

Vaiko agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Tokia veikla padėtų jam atsipalaiduoti ir tuo pačiu sumažintų agresyvumą.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui.
Shutterstock nuotr.

Kai kurie tėvai mano, kad vaiko agresyvumą gali sumažinti kompiuteriniai žaidimai. Iš tikrųjų šie žaidimai padeda truputį „nuleisti garą", bet visiškai atsipalaiduoti ir nusiraminti neleidžia. Agresyviam vaikui būtų kur kas geriau žaisti vaidmenų žaidimus, aktyvius žaidimus su savo kiemo draugais, taip pat lėlėmis, mašinėlėmis. Tėvai turėtų patys pamokyti savo vaikus juos žaisti, pažaisti kartu su jais.

Vaikai savo emocijas išlieja žaisdami. Todėl negalima jiems trukdyti tai daryti. Kitados Vokietijoje buvo uždrausta vaikams žaisti su šautuvais, tikintis sumažinti jų agresyvumą. Bet sulaukta priešingų pasekmių - agresyvumas dar labiau padidėjo. O kai jiems vėl buvo leista „kariauti", jis gerokai nuslūgo. Tai rodo, kad vaikams būtina žaisti panašius žaidimus ir netgi peštis tarpusavyje (pavyzdžiui, galima organizuoti muštynes pagalvėmis arba pagalvių spardymą). Tik svarbu, kad jie tai darytų stebimi suaugusiųjų.

Apibendrinant dar kartą norisi pabrėžti, kad vaiko agresyvumui nemažai įtakos turi šeimos narių elgesys, todėl šiems nedera agresyviai elgtis bent jau mažylio akivaizdoje. Taip pat negalima šiurkščiai elgtis su vaiku ir jį be reikalo tramdyti, nes šiurkštumas ir nuolatiniai draudimai ugdo agresyvumą. Svarbu nuo mažens mokyti vaikus tinkamų pykčio išraiškos būdų, aptarinėti su jais pasakų arba animacinių filmų herojų elgesį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?