Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Dainininkė Baiba – atvirai apie motinystės išbandymus ir sūnaus alergiją

Dainininkės Baibos Skurstenės–Serdiukės (34 m.) ir jos vyro Mykolo (27 m.) namuose krykštauja sūnelis Antanas, rugsėjo pabaigoje švęsiantis pirmąjį gimtadienį..

Pilni namai malonaus klegesio, mus pasitinka du pagrindiniai ir aktyviausi veikėjai – prie durų vaikštynėje laukia rudaakis Antanėlis ir jo ištikimas palydovas katinas Pedro. Antanukas visur keliauja ropomis arba stumdamas suolelį, lyg su kokia vaikštyne. Baiba tokia pat liekna, kaip ir iki gimdymo, Mykolas pagaminęs puodą šaltibarščių, kviečia vaišintis. Šeimos idilė, kitaip nepavadinsi.


Kalbėjomės su jumis, kai iki gimdymo buvo likęs vos mėnuo, ar išsipildė visi jūsų lūkesčiai gimus Antanukui?


Oi, 200 procentų! Toks geras vaikas mums pavyko, aišku, buvo visko, paverkia, kai skauda, bet 3–4 mėnesį naktį išmiegodavo po 6–7 val. Net bijodavau kam nors pasakyti, kad toks ramus vaikas, taip pažiūrėdavo, lyg meluočiau. Būdavo, jau pačiai darosi neramu, galvoju, gal žadinti, gal jis valgyti nori, paskui nusiraminau, nes supratau, kad jis pats geriau žino, kada jam valgyti, o kada miegoti. (juokiasi) Antanukas jau nuo pusės metų taikosi laiptais užsikabaroti į antrą aukštą, stiprus jis berniukas, vis žiūri, kaip kokį televizorių pastumti, tai laidus ištraukti, tai dar ką nors pareguliuoti.


Kaip pats gimdymas pavyko?


Ką aš jums galiu pasakyti – tikrai ne SPA procedūra (kvatoja). Kažkaip viskas vyko sudėtingiau, nei tikėjausi, sūnui gimti prireikė pagalbos. Medikai turėjo labai greitai griebtis priemonių, nes krito širdies tonai, virkštelė buvo apsisukusi, bet viskas baigėsi gerai. Gimė berniukas beveik 3,5 kg, 53 cm, toks tobulas standartas.


Verčiatės vieni, be auklių?


Kol kas aš nedirbu, kai reikia kur nors išlėkti, televizijos laidoje nusifilmuoti, Mykolas puikiausiai susitvarko.


Nerimavote, ar pavyks būti labai gera mama. Kaip, jūsų nuomone, viskas klostosi?


Iš pradžių tikrai buvo šiek tiek baisu, ypač kai Mykolui tekdavo kur nors išvažiuoti, skambindavau ir prašydavau, kad kuo greičiau grįžtų. Bet su Antanuku lengva, jis – kaip laikrodukas, tam tikru laiku pavalgo, tam tikru laiku pamiega. Jis net nebūdraudavo, tik miega valgo, miega valgo, o aš taip norėdavau, kad truputį nemiegotų, o pabendrautų su manimi.


Sakote, lengvas jūsų vaiko charakteris?


Taip, dabar jau kartais visa savo esybe parodo, kad ko nors nenori, tarkime, į vaikštynę ar į kėdutę, o jei aš viena namuose, man reikia ir į tualetą nueiti, negaliu jo šiaip palikti, tuoj laiptais ropšis. Šiaip vaikštynę mėgsta, visaip mandrai su ja laksto – ir šonu, ir atbulai. Jis visai nešliaužiojo, iš karto pradėjo ropoti taip juokingai, vis bandė suprasti, ką su tuo savo kūnu daryti – pirmyn atgal, pirmyn atgal ir štai pradėjo sau ropoti.


Katinas Pedro jūsų namuose turbūt patiria Antanuko glamonių?


Visaip būna, nejaučia savo jėgos, tai ta meilė katinui būna gruboka, tas vargšelis kenčia, kartais bando gintis, atsargiai kepštelėdamas letena įtrauktais nagais. Abudu graužia žaidimo kilimėlio apvadus, teko nuimti, nes Pedro dar ir sukramtęs praryja, paskui bloguoja, o Antanukas galanda savo du dantukus.


Jūsų Antanas labai geros nuotaikos, toks jis visada?


Net kai sunkiai sirgo rotavirusu, vis tiek šypsojosi. Taip kankinosi – temperatūra aukšta, „nusividuriavęs“, o vis tiek šypsosi. Net gydytojai stebėjosi, koks kantrus vaikas. Jam duria į veną, o jis tokį silpną „eee“ išleidžia ir žiūri susidomėjęs.


Mokote sūnų savo gimtosios – latvių kalbos?


Bandau, bet man reikia prisiversti. Draugės prašiau atvežti latviškų knygučių, tai jas kartais paskaitau. Kitos mamos savo vaikus meilybiškai vadina – „zuikelis, katinėlis“, aš – „kukainiu“, išvertus iš latvių kalbos, vabaliuku.


Jūs gyvenat šv. Antano gatvėje, negi sūnui vardą dėl to išrinkote?


Oi, ne, Mykolas, kai buvau nėščia, mano pilvuką vadindavo Antanėliu, tuomet net nežinojome, ko laukiuosi – berniuko ar mergaitės. Kai paaiškėjo, kad gims berniukas, mano pilvas tapo dar labiau Antanėliu. Mudu su Mykolu nuo pat pradžių buvome sutarę, jei gims berniukas – vardą rinks tėtis, jei mergaitė – aš. Kai gimė sūnus, vyras „ilgai pagalvojęs“ išrinko Antano vardą. Tokiam rimtam vyrui rimtas ir vardas, galima ir į prezidentus eiti – Antanas Serdiukas skamba išdidžiai. (juokiasi)


Kaip leidžiate savo dienas?


Rytais pasisveikinti užeina katinas, Antanas jį gerai patampo už ūsų, Pedro tyliai kenčia, geros prigimties, jo, kaip sakoma, kilminga mama, nežinomas tėvas. Paniurkę katiną einame prausti, keistis sauskelnes, tepti kremukais, valgydinti. Ir prasideda Antano diena – tiek daug reikia visko nuveikti, tiek ištyrinėti. Kartais važiuojame aplankyti draugų, į kavines. Su juo visur galima eiti – Antanukas nekelia problemų nei sau, nei kitiems, nezyzia, neverkia, jei nėra reikalo. Neseniai buvo mūsų abiejų gimtadienis, susirinko gal trisdešimt žmonių mūsų terasoje, sūnus „keliavo per rankas“, pas vienus pasėdi, pas kitus, jokių zirzimų. Draugai net juokauja, kad tokių kaip Antanas galima nors dešimt auginti.



Baiba su Mykolu ir Antanu
Baiba su Mykolu ir Antanu
Dainius Labutis



Jūsų mama gyvena Didžiojoje Britanijoje, jau aplankė anūką?


Jau kelis kartus buvo, jai labai smagu, o Antanukas

greičiausiai net nesupranta, kad ta retai matoma moteris – močiutė, taip jau nutinka, kai skiria didelis atstumas. Mykolo mama – didžioji mano pagalbininkė. Kai grįšiu dirbti, teks ieškoti auklės, nes močiutė – dirbantis žmogus.


Antanas alergiškas, nelengva tvarkytis su ta bėda?


Jis nuo pat gimimo alergiškas, aš ir pati maža buvau labai alergiška, mano mama – taip pat. Mums praėjo, labai tikiuosi, kad ir Antanukui bus lengviau bėgant metams. Turiu didžiulį sąrašą, kam sūnus alergiškas ir ko jam negalima, manau, kad tai dar ne pabaiga, dar atsiras ir kitų jam „nedraugiškų“ produktų. Jam ir atopinis dermatitas, šių laikų daugelio mažylių liga. Laikausi daugelio nurodymų – jokių kilimų, minkštų žaislų, tinkami drabužėliai ir t. t.


Apie alergijas turbūt išmokote viską, kas įmanoma?


Alergija – toks keistas individualus reikalas, kuris gali būti, o gali ir nebūti. Kai klausiu alergologės, ar galima šito produkto duoti, sulaukiu tokio atsakymo: „Galite pabandyti.“ Visą laiką yra galimybė „50 ir 50“. Kažko, kas labai alergizuoja ir jam netinka, kaip parodė tyrimai, net nemėginu duoti. Pavyzdžiui, kiaušiniams, vištienai jis yra laabai alergiškas. Tik neseniai nustojau Antaną žindyti, o iki tol pati sėdėjau „ant žiaurios dietos“. Jeigu būčiau ką nors tokio suvalgiusi, būčiau padariusi žalos vaikui. Būdavo, miegi naktį ir laikai jo rankeles, kad nesikasytų... Kaip man buvo sunku laikytis dietos, kartais net apsiverkdavau, negaliu nieko, ko aš norėčiau. Pamenu, atvažiuoja anyta su pilnu krepšiu skaniausių vaišių, o aš nieko iš to negaliu valgyti. O labai noriu, vis tiek žindymas atima daug jėgų, atrodo, iš tavęs viską siurbia, o tu niekuo negali pasipildyti.


Dabar jis valgo mišinį?


Taip, specialų, primaitinu tik tam tikrais, kruopščiai atrinktais produktais. Primaitinti pradėjau nuo 5 mėnesių, taip siūlė specialistai. Kai duodi jam kokį nors naują produktą, privalai atidžiai stebėti. Alergijos gali išryškėti nuo 24 iki 72 valandų. Taip ir stebiu tą savo „kukainį“.


Jūsų vyras – didelis pagalbininkas?


Žindymu su vyru nepasidalysi, čia jau niekaip (juokiasi). Užmigdavo vaikas savo lopšelyje, o kai pamaitindavau, pasilikdavo mūsų lovoje. Taip trise ir miegodavome, kol sūnui nesukako šeši mėnesiai. Dabar jis jau turi savo kambarį, mūsų miegamasis – priešais, tai abu su vyru ir klausome, ar Antanėliui viskas gerai. Mykolas – mano ramybė, kai vaikelis suserga ir pirmasis pagalbininkas. Iš viso turbūt baisiausias dalykas pasaulyje, kai serga vaikai.


Kaip jums atrodo tas laikas, kol pas jus dar nebuvo atkeliavęs Antanukas?


Anksčiau gyvenau labai atsipalaidavusi: kada nori valgai, kada nori keliesi, o dabar atsirado režimas, gyvename pagal jo laikroduką, bet tai yra tikras džiaugsmas ir gyvenimo laimė. Ir, žinote, dar nebuvo tokios akimirkos, kad jausčiausi labai labai pavargusi. Aišku, teko prie jo derintis, aš – iš tų žmonių, kurie mėgsta ilgiau pamiegoti, bet galima ir tai išspręsti, miega Antanukas, miegu ir aš. Jeigu vyras namuose, o aš jaučiuosi pavargusi, einu ir pamiegu.


Namuose dainuojate?


Turiu balsą lavinti, Antanukas ateina „pagelbėti“: laidus trauko, bando groti, jam patinka muzika. Buvo laikotarpis, kai jį kankino pilvuko diegliai, gelbėdavo garsi muzika. Paimdavau jį ant rankų ir valandą šokdavome, veikdavo kaip vaistai. Galbūt todėl, kad aš visą nėštumą koncertavau ir Antanukas pilvelyje buvo apsuptas muzikos garsų. Dieną, kai jį migdau, namuose niekas pirštų galiukais nevaikšto, kai nori miegelio, užmiega prie bet kokių garsų. Nakčiai, kai migdau, tuomet jau tikrai reikia tam tikrų ritualų, kad vaikelis suprastų, jog jau tiktai naktis – pasipliuškenti vonioje, nurimti. Antanukas, kad ir kaip mėgtų maudytis, per daug negali, dėl atopinio dermatito jo maudynės gali trukti vos 5–7 min.


Vaikelį auginate pagal patarimus ar klausote širdies?


Kažką skaitau, atsirenku, kas man tinka. Klausiu patarimų draugės, kuri augina dvynius, ji puikiausiai su jais susitvarko ir pati visada labai graži ir pasitempusi, ji man – tikrai autoritetas. Šiaip naudojuosi specialia programėle, ji labai patogi, kada ir kiek valgė, iš kurios krūties, kada padarė „pee“ („pasiusiojo“), kada „poo“ („pakakojo“) ar „both“ (viską iš karto) ir pan. Kai sirgome ir gulėjome ligoninėje, labai pravertė, nes gydytojai klausia tiksliai, kas ir kaip vyksta.


Savo figūrą lengvai susigrąžinote?


Nebuvo jokių sunkumų, iš viso priaugau 13 kg, kai išvažiavau iš ligoninės, praėjus trims dienoms po gimdymo, 9 kg jau nebeturėjau. Po savaitės nebeturėjau jokio papildomo kilogramo, tik kūnas buvo toks „padribęs“. Prieš gimdymą lankiau kikbokso treniruotes, dabar o nebedarau, neturiu, kur palikti mažiuko, užtat kaip mes dviese su Antanu sportuojame, jis toks greitas, spėk tik iš paskos lakstyti. Kartais bandau kokius pilvo preso pratimus atlikti, tai man vis trukdo – arba Antanėlis, arba katinas.


Leidote sau truputį „apsileisti“ – be makiažo, be manikiūro, su pižama po namus paslankioti?


Aišku, kad taip, save reikia truputį pamiršti, juk yra dar ir vyras, kuris irgi nori valgyti (juokiasi). Gerai tai, kad Mykolui gal net labiau patinka, kai aš būnu natūrali, be jokių dažų, tikri malonu išgirsti savo vyro žodžius: „Nesidažyk, tu ir taip graži.“ Mano dienos būna tokios užimtos, kad džiaugiuosi į dušą suspėjusi nubėgti. Dabar, kai Antanukas valgo dar ir kito maisto – ne tik pienuko, tenka suktis kaip reikiant. Jo racionas dėl alergijos labai ribotas, iš vaisių jis gali valgyti tik obuolius, kriaušes, šilauoges, mėlynes. Jokių citrusinių ir tropinių vaisių, braškės ir avietės draudžiamos griežtai, jam net banano ir bulvių negalima, taip gaila vaiko, bet guodžiuosi, kad išaugs iš tų bėdų, kaip ir aš pati išaugau.

Žinote, šiandien po ilgo laiko suvalgiau kiaušinienės, nes nebemaitinu, kokia man šventė buvo. Ir dar valgiau savo labai mėgstamos pikantiškos mišrainės su kiaušiniais, sūriu ir majonezu, koks skonis!


Tėčio pastebėjimai


Jeigu turėtumėte mergaitę, žinotumėte, kaip elgtis?


Mykolas. Manau, nebūtų jokio skirtumo, kaip ir dabar nėra, gal tik dabar jis mėlynais drabužėliais aprengtas. (juokiasi) Tikrai kažkaip meiliau nekalbėčiau, mano ir charakteris toks – labai myliu, bet žodžiais to neišreiškiu. Labai laukiu, kol galėsiu su juo važiuoti į žvejybą, nupirksiu mažytę meškerytę ir žvejosime sau abu. Turėsime mudu vyriškų veiklų, važiuosime visur automobiliu, o gal net su motociklu. Antanas tikrai sportuos, reikia, kad raumenys vystytųsi, pradėsime nuo kokio baseino, paskui žiūrėsime. Turiu aš planų, o kaip bus, pamatysime ateityje. Tėčiu būti labai smagu gal dėl to, kad Dievas mums davė tokį ramų ir gerą berniuką. Jis daug miega ir mums leidžia, klauso, be reikalo nerėkia, žinote, mačiau tokių vaikų, kurie „išsireiškia“ per rėkimą. Galime ramiai su juo važiuoti į svečius, žinome, kad nebus jokių sunkumų, dažnai kiti mums sako, kad pirmą kartą mato tokį ramų vaiką. Antanukas mums – tikra dovanėlė. Nėra sunkumų, todėl visai smagu. Mes mamą išleidžiame, kur jai reikia, ir pasiliekame dviese, ilgiausiai esame buvę net parą. Turime nuostabią kaimynę, ji labai myli vaikus, neseniai ištekėjusi, tai su mūsų Antanėliu atlieka praktiką: žaidžia, pamaitina, pamigdo, sako, jai ateityje pravers tokie įgūdžiai. (juokiasi). Mūsų Antanas toks vaikas – ne atima energiją, o jos suteikia. Visai nesunku, kai mama viską paruošusi, tereikia nepamiršti, ką kada paduoti. Kažkaip jaučiu, kada jis tikrai nori valgyti ar miegoti, būna, kad ir ne pagal grafiką. Su tokiu mažu vaiku svarbiausi trys dalykai, ko jis nori – valgyti, miegoti ir būti sausas. Viską pabandai, žiūrėk, ir atspėji.


Dovanos Baibos šeimai:


„Bioderma“ dovanojo Antanėliui priežiūros priemonių: BIODERMA kremą emolientą labai sausai ir atopiškai odai ATODERM INTENSIVE BAUME, BIODERMA greitojo poveikio priemonę nuo niežėjimo ATODERM SOS SPRAY ir BIODERMA dušo aliejų ATODERM HUILE DE DOUCHE. Pasak mamos Baibos, naudoja su malonumu, sūneliui visos priemonės tinka ir patinka.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?