Justina, papasakokite apie savo šeimą.
Siaurąja prasme šeimoje esame trise – aš, mano vyras Karolis ir mudviejų pusantrų metų sūnus Jurgis. Tačiau, manau, nesumeluosiu sakydama, kad toji šeima mums yra kur kas platesnė – tai ir seneliai, ir tetos, dėdės. Taip susiklostė, kad Jurgis yra pirmasis šeimynos anūkas, todėl joje yra tikras karalius. Kartais juokaujame, kad jis – bene labiausiai lauktas vaikas pasaulyje, nes dar prieš gimdamas jau buvo visų dėmesio centre.
Pamenu, pirmąją Jurgio gyvenimo dieną, kai mūsų aplankyti į ligoninę susirinko visa didžiulė šeima, gal 10 žmonių su gėlėmis ir balionais. Tą vakarą skyriuje dirbusios medicinos seselės neteko žado, iš kur tokia delegacija?
Labai džiaugiuosi, kad likimas man davė didelę ir gražią šeimą ir dar labiau džiaugiuosi, kad sūnus auga apsuptas tiek daug mylinčių ir juo besirūpinančių žmonių. Tik pati tapusi mama supratau, kokia tai didelė dovana ir vertybė.
Kaip sugalvojote imtis naujos veiklos – rašyti tinklaraštį?
Pagal profesiją esu komunikacijos projektų vadovė. Šioje srityje dirbu dar nuo studijų metų. Turbūt kaip tik noras kurti ir komunikuoti mane pastūmėjo rašyti tinklaraštį, kuris gimė beveik tuo pat metu kaip ir sūnus, tapęs pagrindiniu jo herojumi.
Iš pradžių tai buvo pavieniai užrašai, kuriuose užrašydavau kilusias mintis ir apmąstymus. O, patikėkite, po gimdymo mintys galvoje ūžė it bičių avilys ir emocijos liejosi per kraštus. Taigi, rašymas tapo savotiška terapija, kurios metu ėmiau geriau suprasti šį svarbų gyvenimo pokytį ir atrasti save kaip mamą. Neilgai trukus, supratau, kad noriu garsiai kalbėti apie tai, kaip keičiasi moters kasdienybė, gyvenimo ritmas, savęs pačios suvokimas tapus mama ir tam man reikėjo savotiško eterio, kuris padėtų pasiekti kitas būsimas ir esamas mamas, kurios galbūt kaip tik šiuo metu išgyvena panašų laikotarpį. Taip vieną vakarą sukūriau ir paskelbiau pirmą „Mamos užrašai“ įrašą.
Neslėpsiu, kad „Mamos užrašų“ atsiradimui įtakos turėjo ir socialiniai tinklai, kurie dar besilaukiant prisidėjo prie mano (kaip, manau, ir daugelio kitų), kaip būsimos mamos, suvokimo apie motinystę formavimo. Visuomet gražios ir besišypsančios mamos su tokiais pat mielais besišypsančiais kūdikiais ant rankų leido užsisvajoti apie romantiškąją motinystės pusę – kaip šiltomis pavasario popietėmis palaimingai stumsiu vežimėlį parke ir skaitysiu spalvotas knygeles prieš miegą. Tačiau gimęs sūnus greitai nuleido ant žemės. Tada pirmą kartą aplankė mintis – gi ne taip viską įsivaizdavau...
Kokiomis temomis dažniausiai rašote?
Per įvairias kasdienes patirtis, o kartais ir neįprastas situacijas, į kurias kartu su Jurgiu pakliūvame, pasakoju apie motinystės realybę, ir jos kontekste kylančius jausmus ir atradimus. Noriu parodyti, jog motinystė nėra tik pasivaikščiojimai ir dailiai suderinti mamos ir vaiko rūbeliai, kaip ir nėra tik nemiegotos naktys ir krūvos skalbinių. Kad ji be galo spalvinga, o kartais tiesiog nenuspėjama.
Noriu padrąsinti jaunas mamas, kad yra absoliučiai normalu, jei gimus kūdikiui aplanko ne tik visose knygose ir žurnaluose aprašyta euforija, bet ir nežinomybės jausmas. Kad kartu reikia laiko ne tik auginti kūdikį, bet ir pačiai užaugti kaip mamai. Dėl to nuo pat pradžių atvirai pasakoju apie džiaugsmus ir sunkumus, su kuriais susiduriu savo mamiškoje kasdienybėje ir kaip šie formuoja mane kaip moterį ir mamą.
Tiesa, net ir į tokias situacijas, kai regis ir pati mielai trypčiau kojom ir verkčiau kartu su sūnumi, stengiuosi pažvelgti su lengvu humoru ir pasiimti iš jų tai, kas geriausia. Atvirai tariant, kaip tik tokie momentai, kuriais savu laiku atrodė, kad blogiau ir būti negali, šiandien yra bene patys linksmiausi prisiminimai iš sūnaus kūdikystės, kuriuos sudėjus į filmo scenarijų būtų galima sukurti tikrai neblogą komediją. Pavyzdžiui, kaip atėję į kavinę su vyru valgydavome pakaitomis – kol vienas paskubomis rydavo (dar ir dabar kartais save pagaunu, jog nebemoku valgyti iš lėto ir pasimėgaudama) kitas be sustojimo supdavo Jurgį, mat tik sustojus šis imdavo verkti. Arba, kokių triukų teko imtis pratinant sūnų prie buteliuko ir pieno mišinio, mat mano pieno jam, deja, nepakako.
Kas yra sunkiausia būnant mama ir kokią akimirką įvardytumėte kaip žaviausią?
Kaip tik prieš kelis mėnesius publikavau įrašą, kuriame bandžiau pati sau atsakyti į klausimą - kas visgi yra sunkiausia būnant mama? Dar besilaukdama maniau, kad man, žadintuvą specialiai nustatančiai valanda anksčiau, sunkiausia bus ištverti miego trūkumą. Gimus Jurgiui tikriausiai būčiau nesudvejojusi, jog sunkiausia yra savotiška priklausomybė nuo kūdikio, tiksliau jo poreikių, kai regis visas gyvenimas sukasi tik tarp žindymų ir sūpavimų. Pirmaisiais mėnesiais iš tiesų būdavo tokių dienų, kai nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro sūpuodavau klykiantį sūnų ant rankų ir skaičiuodavau minutes, kol vyras grįš iš darbo, kad pagaliau pavalgyčiau. O dabar, įpusėjus antriems mūsų bendro gyvenimo metams, visa tai liko tik prisiminimuose kaip tam tikri kūdikystės etapai, kuriuos reikėjo praeiti ir išaugti.
Dabartiniu gyvenimo etapu, turbūt, sunkiausia auklėti pačią save tinkamai auklėti sūnų. Pasirodo, tam reikia ne tik geležinės kantrybės, bet ir savidrausmės laikytis nuoseklumo. Ypač tais momentais, kai labai skubi ar atrodo, kad viskas krenta iš rankų, kai daug paprasčiau iš vaiko akiračio pašalinti jam netinkamus daiktus nei šimtą kartų kantriai aiškinti, kad vienaip ar kitaip elgtis negalima.
O kalbant apie žaviausias akimirkas, niekaip negalėčiau išskirti kažkurios vienos. Jų labai daug ir tai ne tik pirmoji sūnaus šypsena ar pirmas bučkis. Žavingų akimirkų nutinka kiekvieną dieną, o aš kaip pakvaišusi jas fotografuoju. Kai man liūdna ar slegia rūpesčiai, būna, žiūriu senas Jurgio nuotraukas telefone ir širdyje kaip mat pasidaro šviesiau.
Kokie įrašai sulaukia daugiausiai jūsų skaitytojų dėmesio?
Nors sąmoningai stengiuosi nedalinti patarimų apie kūdikių ir vaikų priežiūrą, mat tikiu, jog kiekviena mama geriausiai žino, kas labiausiai tinka jos vaikui, vis tik daugiausia dėmesio sulaukia įrašai, kuriuose dalinuosi savo pačios atradimais, kurie kai kurioms skaitytojoms tampa ir gerais patarimais. Itin daug klausimų sulaukiau rašydama apie žindančios mamos mitybą – pasakojau, kaip žingsnis po žingsnio atsirinkau ir sau pritaikiau įvairių specialistų įžvalgas, kurios iš jų man asmeniškai pasiteisino, taip pat apie kūdikių miego ritmo paieškas. Tiesa, didžiausias ir geriausias mano darbo įvertinimas man yra tada, kai pačios skaitytojos paatvirauja, jog išgyvena tokias pat situacijas ir jausmus, kuriuos aprašau „Mamos užrašuose“ ir tai leidžia joms pajusti savotišką užnugarį, jog yra ne vienos.
Kuris tinklaraščio įrašas yra įsimintiniausias?
Apie tai, kaip man teko paminti savo pačios susikurtus įsitikinimus ir pradėti sūnų primaitinti pieno mišiniu. Dar besilaukdama buvau tvirtai apsisprendusi maitinti krūtimi ir maniau, jog visi tie pasakymai kaip „nėra pieno“ tėra močiučių prasimanymai. Kaip vėliau paaiškėjo, tai nėra jau taip iš piršto laužta, tik kur kas sudėtingesnių fiziologinių procesų išdava. Taip nutiko, kad Jurgiui sulaukus keturių mėnesių teko pripažinti, jog neturiu pakankamai pieno, o mano užsispyrimas žindyti bet kokia kaina sotumo nepridės.
Tai buvo vienas sunkiausių etapų tiek fizine, tiek psichologine prasme. Visas laisvas akimirkas leisdavau su pientraukiu rankose mėgindama išspausti nors mažą pieno lašą ir skaičiuodama kiekvieną mililitrą. O viduje jaučiausi tarsi išduodama sūnų. Graužiausi, jog esu nepakankamai gera mama, jei nepajėgiu išmaitinti savo vaiko, o kartu jaučiausi taip, lyg žindymo pabaiga būtų nutraukusi tik mudviem priklausiusį ypatingą ryšį. Buvo labai sunku apie tai kalbėti, ypač garsiai. Tačiau diskusijos internete, kuriose menkinamos nežindančios mamos, mane paskatino prabilti apie visus sunkumus, skausmą ir ašaras, kurie kartais slepiasi už buteliuko pieno mišinio. Pamenu, prieš nuspausdama mygtuką „Publikuoti“ pasakiau sau: „Viskas, dabar arba mane išgirs, arba pasmerks“.
Kokius kitus blogus jūs pati skaitote?
Pirmasis mano atrastas motinystės tema rašantis blogas ir mano įkvėpimas buvo Aušros Paukštytės „Mamystė“. Perskaičiau visus iki vieno įrašus atgaline tvarka ir nekantriai laukdavau kiekvieno naujo. Šiandien seku daug ir skirtingų mamų rašomų tinklaraščių, domiuosi, kokios temos ir aktualijos juose aprašomos. Kadaise maniau, jog Lietuvoje apskritai nėra mamų blogerių, o dabar tokių galėčiau suskaičiuoti bent kelias dešimtis. Mane labai džiugina, kad yra tiek daug nuostabių ir įdomių moterų, kurios geba suburti ir įkvėpti net ne šimtus, o tūkstančius šalies mamų. O kartu ir kurti išties įdomų ir kokybišką turinį.
Kartu stebiu, kaip keičiasi ir mano pačios tinklaraštis, jo turinys. Kaip jame rašomos temos auga kartu su vaiku. Turiu ne vieną idėją, kaip jį paversti platesniu ir įdomesniu didesniam skaitytojų ratui, tačiau kartais tam pritrūksta laiko. Kai manęs paklausia, kada turiu laiko rašyti, visiškai rimtai atsakau, jog tas laikas yra naktimis, kai sūnus miega. Taigi, manau, kad šią naktinio rašymo tradiciją tęsiu ir pasibaigus motinystės atostogoms.
Ko palinkėtumėte mamoms, kurios neseniai tapo mamomis ir dabar skaito šį interviu?
Kiekvienai jaunai mamai visų pirma palinkėčiau skirti sau laiko. Ne tik laiko iš lėto išgerti arbatos puodelį, bet laiko susivokti savyje ir motinystėje. Nėštumas, gimdymas ir motinystė yra ne tik fiziniai išbandymai, bet ir didžiulis psichologinis pokytis moters gyvenime. Kad ir kiek daug specialistų mus šiandien supa, kad ir kiek daug literatūros galime perskaityti ir kursų išklausyti, motinystė, mano manymu, yra kažkas tokio, kam, bent pirmą kartą, negalima pasiruošti iš anksto. Kad ir kaip banaliai tai benuskambėtų, yra dalykų, kuriuos supranti tik pati tapusi mama. O aš pridurčiau, kad ir jie neateina per naktį. Dėl to, mielos mamos, būkite atlaidesnės ir kantresnės pačios sau ir duokite sau laiko apsiprasti naujame gyvenimo etape. O visi sunkumai, pažadu, praeis ir liks tik prisiminimai, kuriuos norėsis branginti it medalius už įveiktus žygdarbius.
