Gailė Asačiovaitė– Stančiauskas (39 m.), toks tikrasis Aldegundos vardas ir pavardė, 19 m. išvažiavo į Ameriką ir po devyniolikos jau su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Gailė su vyru Kęstučiu augina tris vaikus: Ariją (10 m.), Ąžuolą (9 m.) ir Akmėją (5 m.). Apie motinystę taip atvirai kaip Gailė reta kuri mūsų išdrįstų kalbėti.
Kai sutikote savo vyrą, supratote, kad tai – žmogus, su kuriuo norėtumėte susilaukti vaikų?
Viena vertus, taip, antra vertus, kai sutikau Kęstą, man buvo 26–eri, aš iš viso nenorėjau turėti vaikų, labai mylėjau ir myliu šunis, maniau, kad man jų ir užteks. Arija pas mus atėjo netyčia ir mes su vyru priėmėme likimą kaip dovaną. Iš pradžių išsigandau, kai sužinojau, kad laukiuosi, – maniau, negalėsiu būti mama. Mano kiekviena kūno ląstelė nepriėmė tos minties, kad galiu tapti mama, netgi jau pastojusi. Aš pati nebuvau patyrusi savo šeimos meilės.
Pirmasis nėštumas buvo sunkus?
Priešingai, jis buvo labai lengvas, nes aš apie jį visiškai net negalvojau, visiškai nekeičiau savo gyvenimo būdo – bėgiojau, važinėjau riedučiais, sveikata man leido tą daryti, pilvuko beveik nebuvo matyti. Dabar, kai atsuku laiką atgal, pagalvoju, kokia kvaila buvau, labiausiai man nerimą kėlė mintis, kad vyras mūsų vaiką mylės labiau negu mane... Paprastai toks klausimas dažniau kyla vyrams. Kęstas mane apsikabindavo ir sakydavo: „Katilėli (mes taip vienas kitą vadiname), viskas bus gerai, aš mylėsiu jus abi.“
Taip gimė Arija?
Ir vardą gavo tokį todėl, kad mus su vyru susiejo muzika. Jis ieškojo atlikėjos, o aš – rimtų žmonių, su kuriais galėčiau muzikuoti. Taip mano gyvenime atsirado Kęstas – boso gitaristas ir kompozitorius. Jis – Amerikos lietuvis, kuriam lietuvybė yra svarbiausia, nors visą gyvenimą praleido JAV. Kai susipažinau su Kęstu, apie jokią meilę net negalvojau, nebuvau jai pasiruošusi, nenorėjau jos, vienintelis mano noras buvo dainuoti. Mūsų pažintis su Kęstu iš pradžių virto į labai didelę draugystę, paskui – į meilę, iš kurios ir gimė vaikai.
Pamenate tą jausmą, kai pirmą kartą susitikote su dukryte?
Pamenu, paėmiau ją į rankas ir ilgai žiūrėjau, man taip įdomu buvo, pasakiau jai: „Sveika atvykusi į mūsų gaują“, nes tuo metu jau auginome šunį ir buvome labai įsigilinę į jų dresavimą ir psichologiją (juokiasi). Ne iš karto pajutau, kad Arija – mano visom prasmėm, daug kas man buvo tiesiog keista. Pats žindymo procesas baug no, tikrai nesupratau, kas vyksta su mano kūnu. Nors teoriškai žinojau, bet vis tiek negalėjau pagalvoti, kad bus kaip tik taip. Pienas taip „parėjo“, kad sukilo temperatūra, skaudėjo visą kūną, atrodė, iš lovos nepakilsiu. Toks siaubas buvo, kai reikėjo maitinti. Maniau, kad galus atiduosiu iš skausmo, būdavo, ji dar nežinda, o man jau ašaros byra, nes žinojau, kad labai skaudės. Tokia buvo mano pradžia – priėmiau savo pirmagimę į gaują, maitinau, bet per daug neprisirišau, nes nesuvokiau, ką darau.
Kiek tokia būsena tęsėsi?
Gal pusantro mėnesio, menu tą dieną, kai supratau, kad viskas mums bus gerai, sėdėjau priešais televizorių, žindžiau Ariją, šalia buvo vyras, sukinėjosi rotveileris Ardo ir aš supratau, kad viskas yra labai nuostabu! Kad labai faina būti mama, kad visi laimingi, niekas per daug nepasikeitė. Buvau visiškas sovietinio paveldo produktas, juk tuomet vaikas asocijavosi ne su džiaugsmu ir laime, o su didžiule atsakomybe ir pasiaukojimu. Mane taip augino močiutė, su kuria gyvenau. Močiutė vis kaldavo į galvą, kokia esu nedėkinga, ji man atidavė visą savo gyvenimą, o aš lėkštės negaliu išsiplauti. Aš nieko ir nedariau, nes mane taip ujo nuo ryto iki vakaro: „Aš dėl tavęs viską paaukojau, visą savo gyvenimą, kad tu tik augtum, nedėkingoji.“ Bet aš to neprašiau, ne pati į šitą pasaulį atėjau ir nebuvau kalta, kad mane paliko mano mamytė, kuri savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Manyje degė priešiškumo ugnis, labai ilgai degė, turėjau išvažiuoti iš Lietuvos, nes būčiau pati sudegusi ir sudeginusi kitus...
Vaikas prigesino tą ugnį?
Arija – mano mokytoja, ji mane moko, kaip reikia gyventi. Labai įdomu, kai tau iš aukštybių atsiųstas vaikas yra visiška tavo pačios priešingybė (juokiasi). Kai suvokiau, koks geras jausmas būti mama, Arijai buvo gal kokie du mėnesiai, aš iš karto pareiškiau savo vyrui, kad noriu dar vieno vaiko, taip ir pasakiau: „Katilėli, reikia dar vieno!“ Vyras žino, kad jei aš taip pasakau – vadinasi, taip ir bus, jis tik paklausė, kada noriu. Pasakiau, kad dabar ir kad esu visiškai tuo tikra. Po gero mėnesio jau buvau nėščia. Įsivaizduokite, taip nutiko moteriai, kuri sakė, kad niekada neturės vaikų... Pagal Amerikos medikų rekomendacijas aš dar net negalėjau pradėti lytinio gyvenimo, mano gydytojas akis išvertė, kai nuėjau pas jį.
Tai buvo geras sprendimas – taip greitai pastoti antrą kartą?
Fiziškai – nelabai, nešiojau Ąžuoliuką, dar maitinau Ariją. Per du mėnesius, kol dar žindžiau ir buvau nėščia, man iškrito pusė dantų ir nuslinko pusė plaukų, buvo tikrai sunku, bet tik fiziškai, to antro vaiko noro liepsnos niekaip negalėjau nugesinti.
Tarp vaikų – labai nedidelis amžiaus skirtumas.
Sakyčiau, idealus sesers ir brolio santykiams, jie augo tokiu pačiu režimu kaip dvyniai – tuo pačiu metu valgė, tuo pačiu metu keičiau vystyklus, tuo pačiu metu miegojo. Man būdavo gražu žiūrėti, kaip žaisdavo drauge, jiems nereikėdavo net žaislų, jie sugalvodavo žaidimus iš nieko. Ąžuoliukas – labai taikus berniukas. Taika namuose jam yra svarbiausia, jis padarys viską, kad aplink nebūtų jokių kivirčų ir barnių.
Tam kartui užteko dviejų vaikų?
Labai trumpam, pradėjau norėti trečio. Vyrui tik buvo neramu, ar tai – mano pečiams, nes vyras gali tiek, kiek jis gali, kiek jam gamtos duota – ir ne daugiau. Išnešioti, pagimdyti gali tik tu pati, ar tu paprasta namų šeimininkė, ar Holivudo žvaigždė.
Kai auginote pametinukus, kaip buvo su muzika?
Buvau nuo jos atitrūkusi, nes tuo metu nelabai mėgau save pačią. Nepatiko, kaip atrodžiau, kaip jaučiausi, buvo iš tiesų sunku – atgauti svorį, buvau užsikuitusi buityje, mat du maži vaikučiai, mažas butukas. Mes nelabai galvojome, kaip pagerinti savo gerovę, nes visada mano ir vyro galvoje buvo Lietuva, daug ko nedarėmeAmerikoje, nes žinojome, kad kažkada ateis ta diena, kai grįšime į tėvynę.
Iš kur tokia meilė Lietuvai, jūs Amerikoje gyvenote nuo 19 m., bet jūsų vyras net ne čia gimęs?
Kęstas labai mėgsta istoriją, o ji prasideda nuo tavęs paties, nuo tavo šaknų – kas tu esi, kur tavo pradžia, kai mes susipažinome, jis iš viso buvo buvęs Lietuvoje gal kartą.
Kaip atsirado pagrandukė?
Du kartus patyriau persileidimą, sunkiai tai išgyvenau, bet nepasidaviau. Iš trečio karto atsirado mūsų Akmėja, ją vadiname akmenėliu, toks – „kietas“ jos charakteris. Kai atsirado mūsų šeimoje Akmėja, toks jausmas, kad auginame penkis vaikus, o ne tris.
Dėl ketvirto vaiko apsigalvojote?
Neseniai apie tai kalbėjome su vyru, dabar jis labai nori, nes jam – tik 68–eri.
Daug kas bent jau Lietuvoje pasakytų, kad ne tas amžius mažiems vaikams...
O taip! Lietuvoje vyrai faini, bet man baugu jų klausytis, kaip anksti jie save „nurašo“, kaip tik tokiais žodžiais kalba keturiasdešimtmečiai – „Daug ko norėčiau, bet amžius – nebe tas. Taip noriu pasakyti visiems lietuviams: „Atsipalaiduokite, išsilaisvinkite nuo tų neva visuomenei priimtinų normų, gyvenkite gyvenimą tokį, kokį norite jūs, o ne kažkas. Darykite tai, kas jus daro laimingus!“
Ar jūsų vyras dūksta su vaikais?
Ne, toks jis nebuvo niekada, ne nuo metų tai priklauso. Mano vaikai dūksta su draugais, su tėčiu jie skaito
knygas ar mokosi groti gitara.
Vaikai patenkinti gyvenimu čia?
Be jokios abejonės, aš turiu pasirūpinti savo vaikais, bet jokiu būdu nesutinku, kad viską gyvenime reikia daryti tik dėl jų. Aš neaukoju savo gyvenimo dėl jų ir, manau, kad jiems to net nereikia. Mes patekome į gerą mokyklą ir labai didžiuodamasi sakau, kad jie nepraleido nė vienos klasės. Mano vaikai gimę Amerikoje, ten augę, nuo trejų metų lankė mokyklą Čikagoje, lietuviškai kalba be jokio akcento. Nuo pat mažens aš juos leidau į didžiausią lituanistinę Maironio mokyklą, pati ten dirbau muzikos mokytoja. Kai kiti miegodavo šeštadieniais bambas išvertę, mes krimsdavome lietuviškas knygas. Šeimoje buvo labai griežtos taisyklės, vaikai žinojo, kad mūsų namuose, mūsų gaujoje valstybinė kalba – lietuvių, tai taikoma net mūsų šuniui (juokiasi).
Sako, Amerika – svajonių šalis, jūs tą patyrėte?
Visaip buvo, mūsų šeimą palietė krizė, tuo metu tikrai sunkiai gyvenome. Ariją pati auginau, nenorėjau tokios šeimos, kokia populiarinama Amerikoje, kad vos pagimdžiusi turi grįžti į darbą, o vaiką atiduoti auklei. Aš taip nenorėjau, nes manau, kad kaip tik dėl to Amerikoje tiek daug senelių namų. Toks gyvenimo ratas: kai vaikams reikia tėvų, jų nėra, o kai tėvams reikia buvimo drauge, jau nebebūna vaikų. Mano galva, šeima ir yra tam, kad būtume vienas dėl kito.
