„Mūsų šeimoje valgymo filosofijos nėra, yra labai paprastos taisyklės, bet ir jos negriežtos. Aš gaminu pusryčius, pietus ir vakarienę septynias dienas per savaitę. Stengiuosi viską gaminti iš vietoje, tai yra Lietuvoje, auginamų, o geriausiai – tiesiai iš augintojų perkamų produktų. Kuo mažiau atvežtinių ir perdirbtų produktų.
Mėsą perkame iš draugų, važiuojame 70 ir daugiau kilometrų jos pasiimti, vyras medžioja. Kiaušiniai, pienas, sviestas, varškė – iš kaimynų ūkių, jei pritrūkstame, važiuojame į apylinkės parduotuves ir klausinėjame pardavėjų, pažįstančių vietos gyventojus, kas parduoda. Miltus, kruopas dažniausiai perkame iš ūkininko. Pati kepu duoną, darau sūrius, jogurtą, dribsnius, paštetus, kefyrą, vytinu mėsą, gaminu ir kitus kasdieninius produktus. O jei ko pritrūksta ar kartais patingime, be jokios sąžinės graužaties perkame prekybos centruose. Be sąžinės graužaties, nes taip būna gana retai.“
PYRAGAS KVEPIA... KOMPOSTU
„Į pievas dairytis augalų, kuriuos galima valgyti, išėjau turbūt dar vaikystėje: mano tėvo tėvai, močiutė ir senelis, buvo botanikai... Aš pati baigiau istorijos mokslus, bet kai prieš 10 metų pabėgome iš miesto, laukiniai augalai pradėjo keliauti į mano virtuvę. Vėliau prie jų prisidėjo ir laukinės mielės bei bakterijos. Mano vaikai, kaip ir visi, įtariai žiūri į bet kokias žoles lėkštėje, bet aš moku jas maskuoti ir tada jie valgo… Sūnūs jau pratę ir išmokę net maskuotas atskirti, bet mūsų namuose, jei ko nenori valgyti, keliauji nuo stalo, o to daryti nė vienas nemėgsta. Žoles jie labiausiai mėgsta saldžiuose ir nesaldžiuose kepiniuose, leduose ar fermentuotuose gėrimuose – giroje, vandens kefyre, kombučioje. Nors kažkada, man iškepus dilgėlių vyniotinį, Jurgis pareiškė, kad pyragas skanus, tik atsiduoda kompostu...“
VAISTAŽOLĖS
„Pagrindinius valgomuosius augalus dauguma pažįsta – tai dilgėlės, garšvos, kiaulpienės. Dar – raktažoles, rūgštynes, kraujažoles, gysločius, jonažoles ir čiobrelius – tai puikūs valgomieji ir prieskoniniai augalai. Svarbu suprasti, kad visi laukiniai augalai yra vaistažolės. Negalima jais nepiktnaudžiauti. Geriau visų valgyti po truputį ir ne kasdien vis tą pačią žolę.
Klaidą daro nebent tos, kurios iš laukinių augalų išvis negamina. Kaip augalus ruošti – labai individualu, nes mes visi mėgstame skirtingą maistą. Štai, pavyzdžiui, aš nelabai galiu valgyti žalių žolių ir daržovių, todėl visada jas verdu ar rauginu. Gal verdant prarandama dalis vitaminų, tačiau kita dalis naudingų maisto medžiagų tampa lengviau įsisavinamos.
Jeigu paragavus kokio nors augalo net nupurto, tai ir nesistenkite jo valgyti – taip organizmas pasako, ko jam nereikia.
Vienas dalykas, kurio nemėgstu, – tai žaliųjų kokteilių. Nerekomenduoju jų daryti, nes suplakdami kelias žoles į vieną mes nepastebime, kiek mums jų reikia ir kokios netinka. Laukinius augalus reikia ragauti atskirai ir kramtyti juos patiems.
Kažkiek žolelių pažįsta visi trys mano vaikai, net mažoji Marcelė žino, kas yra dilgėlė. Daugiausia apie tai žino vidurinysis sūnus Jurgis – jis tikras gamtininkas, dalyvauja beveik visuose mano vedamuose seminaruose apie laukinius augalus. Jei man ko prireikia virtuvėje, siunčiu jį. Ir žuvį pagauti, išdoroti ir iškepti moka nuo 5 m., gal ir kokią prieskoninę žolę kepdamas užmestų, jei reikėtų.“
DESERTŲ STALAS
„Kadangi beveik visą maistą gaminu namie, neperkame jokių dešrelių, padažų, jogurčiukų ar sulčių, į kuriuos prikišta papildomai cukraus, tai naminius desertus darau dažnai ir nebijau jų saldinti. Mėgstu paprastus desertus, pavyzdžiui, jogurto ar kefyro ledus vakarienei, – tiesiog įpilu į naminį jogurtą kokio nors gėlių, šakų ar uogų sirupo ir sušaldau ledų aparate. Arba desertams naudoju kefyro perteklių, kurio kasdien man prigamina pieno grybas – tada kepu spurgas, blynelius ar darau saldžius sūrelius. Iš tiesų namuose dažniausiai viskas gaminama iš tų produktų, kuriuos jau reikia suvartoti – jei yra pradedančių gesti obuolių, tai laukia obuolių pyragas, antys pridėjo kiaušinių – naminis plombyras, jogurto perteklius – raugo pynutė ir pan.
Esu istorikė, todėl mane domina senovinė, istorinė Lietuvos virtuvė – ta, kuri buvo iki bulvių. Ir kaip tik valstietiška, kai viskas užauginama pačių, surenkama iš gamtos ir paruošiama tų pačių žmonių, kurie augino ir rinko. Mano virtuvė labai paprasta – tai gero produkto virtuvė. O geras produktas – tai gerai užaugintas, nevežiotas po visą pasaulį, šimtus metų augęs toje pačioje vietoje ir sukaupęs visus tos vietos skonius bei maisto medžiagas, kurios naudingiausios toje vietoje gyvenantiems žmonėms.
Yra daryti tyrimai, jie parodė, kad net viduryje didmiesčių rinkti laukiniai augalai yra sukaupę daug mažiau teršalų nei vaisiai ir daržovės iš prekybos centrų…“
