Žurnalas „Tavo vaikas“ tęsia pažintis su lietuviais užsienyje. Šį kartą kalbiname fotografę iš Jungtinės Karalystės Robertą Banevičienę, šioje šalyje skaičiuojančią jau antrą dešimtmetį. Fotografės specializacija – šeimos ir vaikų fotografija, pasižyminti ypatingu stiliumi. Atrodo, kad vaikai Robertos nuotraukose – iš paslaptingos stebuklų šalies, gal Anglijos, gal Lietuvos, o gal...
- Kiek metų jau gyvenate Jungtinėje Karalystėje (Londone)? Kodėl išvažiavote iš Lietuvos?
Jungtinėje Karalystėje gyvenu jau 16 metų. Išvažiavau trumpam, tik vasarai, būdama studentė ir norėdama užsidirbti. Išvykau vos 21 metų, todėl teko pačiai išsiaiškinti, kokios žaidimo taisyklės svečioje šalyje egzistuoja, išmokau prisitaikyti. Ten sutikau būsimą vyrą ir grįžau į Lietuvą pabaigti bakalauro studijų. Grįžau į Angliją, tikėdamasi, kad pavyks savo gyvenimo palydovą įtikinti grįžti atgal į Lietuvą, bet, matyt, nepavyko.
- Papasakokite apie savo dukras. Kur jos gimė? Kiek metų? Tikrai skaitėte „Tavo vaiką“?
Turiu dvi dukrytes. Abi gimė Jungtinėje Karalystėje. Ameliai – aštuoneri, o Sofiai – šešeri. Abi lanko angliškas mokyklas, puikiai šneka angliškai bei lietuviškai. Kai gimė pirmoji dukra, dar nebuvo tiek informacijos internete apie vaikų priežiūrą, todėl žurnalą „Tavo vaikas“ skaitydavau kiekvieną mėnesį ir dar man tinkančius straipsnius išsikirpdavau ir klijuodavau į albumą. Man patiko, kad informacija jūsų žurnale buvo susisteminta, patikima ir ne tokia sausa, kaip knygose.
- Kuo skiriasi vaikų auginimas Lietuvoje ir Anglijoje?
Kadangi nemažai laiko praleidžiu ir Lietuvoje, todėl galiu pasakyti, kad mažylių auginimas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje turi šiokių tokių skirtumų. Mamos Anglijoje daugiau atsipalaidavusios: tarkime, kepurės, šalikai, pirštinės ištraukiami nebent kai pasninga, o tai nutinka labai retai. Atsagstytos striukės žiemą, kojinaitės vietoj pėdkelnių į mokyklą – įprastas vaizdas. Taip pat anglų vaikams šiek tiek daugiau leidžiama, kol jie maži. Niekas nesuka galvos, jeigu ir keturmetis vis dar su čiulptuku ar sauskelnėmis.
Tačiau fotografuodama pastebėjau, kad anglų vaikai yra drąsesni, labiau atsipalaidavę, natūraliai reiškia emocijas, nebijo juoktis ar pasakyti, kas jiems nepatinka. Vaikai, kuriuos fotografuoju Lietuvoje, yra labiau susikaustę, bijo kalbėti, vis žiūri į mamą, laukia, kol pasakys, ką daryti, ar galima, ar ne. Ir britams, ir lietuviams atrodo, kad jie augina vaikus teisingai. Aišku, kiekvienos tautos vertybės bei kultūros ypatumai skiriasi, tačiau visų tikslas tas pats – užauginti laimingus vaikus.
- Fotografija buvo Jūsų užsiėmimas ir Lietuvoje? Ar ją atradote tik emigravusi?
Gyvendama Lietuvoje, apie fotografiją net negalvojau. Atvykusi daug mokiausi, tyrinėjau, gerte gėriau naują informaciją. Tuomet prasidėjo skaitmeninės fotografijos bumas ir supratau, kad tai sritis, kuri mane žavi ir įkvepia. Įsigijau skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjau mokytis. Dabar fotografija man – tai, ką aš galiu dirbti kad ir visą parą.
- Turite fotografijų ciklą – Jūsų dukra su gėlėmis. Labai gražiai pasakėte, kad žmonės kaip gėlės – lygiai taip pat skleidžiasi ir virsta kažkuo nuostabiu...
Užaugau dideliame name, apsuptame gražios gamtos, todėl, kai gimė dukrytė, bandydavau ją vis fotografuoti kažkur lauke. Kai Ameliai sukako ketveri, ji pati pradėjo prašyti, kad fotografuočiau. Važiuodavome vis į kitas vietas, ieškodavome vis naujų gėlių. Man nieko nėra nuostabiau už gėles, o kai šalia dar stovi tavo dukrytė, kas gali būti gražiau!
- Ar Jus įkvepia Anglijos gamta? Kur gražiau, Jūsų akimis, – Lietuvoje ar Anglijoje?
Kad ir kaip gražu Anglijoje, gražesnės gamtos nei Lietuvoje man nėra. Ji tokia natūrali, pilna laukinių gėlių, visada randu civilizacijos nepaliestų vietų. Man niekada nepatiko fotografuoti išpuoselėtuose parkuose, nes ten trūksta gyvybės, aplinka sukurta kažkieno, o man patinka atrasti tą kampą, foną nuotraukai, kurį sukūrė pati gamta, tai mane įkvepia, o be to būtų sunku dirbti. Anglija nuostabi savo gamta, bet visada patys artimiausi ir gražiausi bus Lietuvos vaizdai.
- Ar dalyvaujate lietuvių bendruomenės gyvenime?
Visada stengiuosi vesti dukrytes į lietuviškus renginius, kuriuos organizuoja lietuvių bendruomenės, minime visas lietuviškas šventes. Abi dukrytės su malonumu jau penkerius metus eina į šeštadieninę lietuvišką mokyklėlę „Studija“, kur mokosi lietuvių kalbos, švenčia lietuviškas šventes bei draugauja su kitais lietuvių vaikais. Labai džiaugiuosi, kad abi mergaitės puikiai kalba lietuviškai, taip pat skaito ir rašo. Nors ir gyvename Anglijoje, namie kalbame tik lietuviškai, žiūrime lietuvišką televiziją. Iki tol, kol pradėjo eiti į mokyklą nuo ketverių metukų, mano mergytės net nemokėjo angliškai, nes ėjo į lietuviškus darželius. Praėjo vos mėnuo ar du, kai jos laisviausiai ėmė čiauškėti angliškai.
Ar daug lietuvių fotografuojate? Kokie tie mūsų tautiečiai Anglijoje?
Iš tikrųjų lietuvių šeimų fotografuoju mažai. Bet pastebėjau, kad lietuviai atsakingiau ruošiasi fotosesijoms, darosi makiažus, jiems labai svarbu, kaip jie atrodys nuotraukose, skuba pasidalyti jomis socialiniuose tinkluose. Anglų šeimoms aktualu, kad jie jaustųsi patogiai, rengiasi paprasčiau, jiems svarbu tiesiog atlikti tą pareigą – pasidaryti šeimos nuotraukų, užfiksuoti tuometines emocijas.
- Londonas – toks megapolis ir tautų katilas. Nepasiilgstate ramybės? Ar nenusibosta tas amžinas ruduo Londone?
Visai neseniai išsikėlėme už Londono, arčiau jūros, to šurmulio nebejaučiame. Jeigu jo kartais pasiilgstame, greituoju traukiniu Londoną pasiekiame vos per 40 minučių. Nors ir mėgstu ramybę, gamtą, tačiau kartais patiriu tikrą malonumą, gerdama kavą vienoje iš siaurių gatvelių Londono centre.
- Jūsų nuotraukose nemažai ir kitos rasės žmonių. Mes, lietuviai, tokie uždari. Ar nesunku priimti kitas kultūras, pamatyti ir atskleisti nepanašius į mus žmones – mamas, šeimas, vaikus?
Per tiek metų, gyvenant čia, išmokau sugyventi su kitų tautybių žmonėmis, teko pamiršti lietuvišką uždarumą. Sutikau daug įvairių žmonių, skirtingų rasių ir kultūrų. Moku lengvai prieiti prie žmonių, mėgstu bendrauti, todėl nesunkiai randu bendrą kalbą su visais. Daug bendrauju su vaikais, o iš jų, kad ir kokios tautybės būtų, visada sulaukiu tik daug šypsenų ir juoko, belieka tik atsakyti tuo pačiu. Mažyliams jokie kultūrų skirtumai tiesiog neegzistuoja, jie kažkaip moka susikalbėti, nors ir nešneka ta pačia kalba.
- Minėjote, kad norite sugrįžti į Lietuvą. Kankina Tėvynės ilgesys?
Nors jau daug metų gyvenu Jungtinėje Karalystėje, kasmet bent po 2–3 mėnesius praleidžiu Lietuvoje. Tik ši šalis mane formavo ir paklojo pamatus, sulipdė mane kaip asmenybę. Todėl Lietuvoje jaučiuosi savimi. Bandau pasiimti tai, kas geriausia, iš abiejų kultūrų ir perteikti savo vaikams. Labai norėčiau, kad vieną dieną sugrįžtumėme gyventi į Lietuvą. Dukrytės yra labai laimingos tėvų gimtojoje šalyje. Visas savo Kalėdas jos sutinka tik Lietuvoje, kaip ir visas ilgas vasaros atostogas, todėl, kai pasakau, kad važiuosime į Lietuvą, jos šios kelionės neiškeistų į jokias kitokias atostogas. Galėtume vasaroti kur nors kitur, vykti į šiltus kraštus, bet kas gali būti geriau už pusbrolių ir pusseserių kompaniją, kaimynes drauges, pas kurias gali tiesiog perlipti per tvorą, ar išbučiuoti visus šunis, kates, kurie visada šalia? Man būtų didžiausia laimė, jeigu šeima ir artimieji dukroms bus ta vertybė, kuri išliks svarbiausia ir užaugus.
- Ne tik pati fotografuojate, bet mokote to ir kitus?
Jau trejus metus mokau kitus studentus, kurie nori įvaldyti panašų fotografijos stilių kaip aš. Neplanavau to daryti, tačiau sulaukdavau begalės laiškų su prašymais. Menu, kai pati pradėjau mokytis fotografijos, tuo metu pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo knygos. To man buvo maža, įstojau į universitetą studijuoti fotografijos, jau žinodama, kad norėsiu fotografuoti šeimas ir vaikus. Labai gerai suprantu tuos, kurie tik pradeda ir nežino, ko griebtis. Pati siunčiau begalę prašymų padėti išmokti retušuoti nuotraukas. Man atsakė vos keli...
Užsispyriau ir pradėjau mokytis, tą darau iki pat šiol, nes, kai turi savų mokinių, pats turi nuolat tobulėti ir dar daugiau mokytis. Pastaraisiais metais aplankiau daugybę įdomių šalių – Peru, Čilę, Braziliją, Meksiką, Argentiną, Jungtines Amerikos Valstijas ir kt. Sutikau daug įdomių žmonių, su kuriais galėjau pasidalyti savo žiniomis. Kiekvienoje kelionėje ne tik mokau kitus, bet išmokstu labai daug ir pati, todėl grįžtu su šypsena veide, žinodama, kad galėjau ne tik pasiimti, bet ir duoti.
"Tavo vaikas" tęsia kelionę per pasaulį ir naujame vasario numeryje žvalgosi po Braziliją. Lietuvė Odeta su dukra Laura ir vyru Martinu beveik trejus metus pragyveno didžiausiame Brazilijos mieste - San Paule, kuris kupinas kontrastų. Apie viską skaitykite vasario numeryje, kurį galite įsigyti ne tik parduotuvėse, spaudos kioskuose, tačiau ir internetu (PIRKTI), o prenumeruoti ir laimėti šaunių dovanų galite užsukę į mūsų puslapį www.gmzurnalai.lt
