Įsižeidusios mamos laiškas: moterys, nelyginkite vaikų ir būkite labiau tolerantiškos

Šios temos ėmėmės gavę vienos skaitytojos laišką. Ji klausia, kodėl mamos neretai konkuruoja ir kartais persistengia lygindamos mažylius: kurios greitesnis, kurios – gudresnis, kurios turi daugiau dantukų ar plaukų ant galvos... 

Iš skaitytojos laiško:


„Sveikas, mielas „Tavo vaike“. Skaitau tave jau beveik metus kiekvieną mėnesį, o rašau pirmą kartą. Noriu pasiūlyti temą, kuri, pastebėjau, aktuali daug kam, bet apie ją garsiai nelabai kalbama. Jau kurį laiką stebiu kai kurių mamų „nesveiką“ tarpusavio konkurenciją. Atrodo, auginame kiekviena savo vaiką ir turėtų rūpėti tik „savas kiemas“, bet mamos ar iš pavydo, ar iš noro pasigirti neretai taip giria savo vaikus, kad tarsi nuvertina kitus. Prisimenu: kai, ko gero, pirmą kartą su sūneliu išėjau į prekybos centrą, tada jam buvo trys mėnesiai. Maitinau jį buteliuku, todėl galėjau pamaitinti bet kur, kad ir ant koridoriaus suoliuko, bet tąkart reikėjo pakeisti sauskelnes, tad nuėjau į Motinos ir vaiko kambarį. Ten jau buvo kita mama, ji žindė šiek tiek didesnį už maniškį kūdikį ir pakvietė nelaukti, užeiti. Jau bekeičiančios sauskelnes manęs paklausė: „Ir kaip jums šitos, pigios, sauskelnės? Aš pirkau iš karto brangesnes, nes bijojau, kad šus užpakaliukas“... Nežinau, kam jos pigios, o kam ne, bet atsakiau, kad viskas tiko nuo pirmų dienų.


Kita pastaba atskriejo, kai išsitraukiau buteliuką: „Jau nebemaitinate krūtimi? Kodėl?!“ Man net nespėjus paaiškinti išgirdau, kad „žindyti gali visos, tik reikia stengtis...“ Visos žindymo teorijos nespėjau išklausyti, nes pasiėmusi ir vaiką, ir buteliuką išėjau pro duris. Nebuvau pasiruošusi atakai: „Mama teisuolė, kuri viską žino...“ Tik vėliau supratau, kad panašiai bendrauja nemažai mamų.


Nuo nėštumo dalyvavau viename internetiniame tėvelių forume. Nieko nesakau, informacijos daug, tačiau mane ne kartą apėmė jausmas, kad ten dažniausiai užklystama norint pasigirti. Štai forumo tema „Pirmieji žingsniai“. „Mano vaikščiojo nuo aštuonių mėnesių...“, „Mano – irgi...“, „Devynių jau bėgiojo...“ – tokių žinučių dauguma. Jei nežinočiau oficialios statistikos, pagal kurią nieko bloga, jei vaikas pradeda vaikščioti iki 15 mėn., manyčiau, kad gyvenu Ginesso rekordininkų šalyje. Mamos, kurių vaikai pirmuosius žingsnius žengia sulaukę daugiau kaip metų, ten nelabai rašo – pasigirti nėra kuo, o būti „nušvilptai“ ar apkaltintai „tinkamai neužsiėmus“ su vaiku nesinori. 


Aš ir pati turiu knygų apie vaikų auklėjimą, prenumeruoju jūsų žurnalą, bet niekada paniškai nelyginau sūnaus raidos su lentelėmis, nesikrimtau dėl kelių gramų ar ne visų dantų. Na, koks gi skirtumas, ar aštuonių mėnesių kūdikis turi du dantis, ar penkis, vis tiek visiems vėliau išdygs 20. Bet pažįstu mamų, kurios, sakyčiau, maniakiškai, „kiša“ saviškius į lenteles, lygina su draugių vaikų laimėjimais, o jei kas truputį ne taip, pradeda maratoną per gydytojus. Antros eilės pusseserė panašiu metu pagimdė dukrytę. Pusės metų mergaitė jau buvo apkeliavusi pusę poliklinikos gydytojų – ir vaikų ligų gydytoją, ir neurologą, ir kardiologą, ir reabilitologą... Ir viskas todėl, kad mamai atrodė, jog ji „ne tokia kaip visi.“ Tai nesivarto kaip kaimynų mergaitė, tai nesišypso, kaip rašoma knygose, tai iki reikiamos priaugti per mėnesį gramų normos trūksta... 50 g. 


Šiuo savo laišku noriu paprašyti mamas nelyginti vaikų, labiau klausyti savo širdies ir būti tolerantiškoms. Norėčiau, kad posakis – „Mamą geriausiai supranta tik kita mama“ taptų tikrove. Su geriausiais linkėjimais – Ieva.“


Kalbamės su psichologe psichoterapeute psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „Invito“ vadove Marija Vaštake


Gimus kūdikiui, dažna mama lygina savo vaiką su kitu, pavyzdžiui, „Štai jis jau atsisėdo, o maniškis dar ne“, „Pirmas dantukas jai išdygo pusės metų, o maniškei jau 10 mėnesių ir dar nėra nė vieno...“ Sakykite, ar natūralu taip lyginti vaikų laimėjimus? Kodėl vienoms tai labai svarbu, kad net kartais primena maniją, o kitoms – nė motais?


Taip, tai tarp mamų labai populiaru. Mamos lygina ne tik saviškį su kaimynės ar draugės vaiku, neretai lygina abu savo vaikus, nuolat galvoja apie tai, ką pirmagimis būdamas tokio amžiaus jau mokėjo. Labai svarbu prisiminti, kad kiekvienas vaikas yra kitoks ir vystosi šiek tiek kitaip. Lyginti linkusios nerimaujančios ir hiperglobojančios mamos. Tos, kurios susitaikiusios su savo vaiko raida, yra pačios ramesnės ir savo nerimo neperduoda atžalai.


Nuolat savo vaiką su kitu lyginanti mama gali nusivilti savuoju, ypač jei mažylis nėra „raidos pirmūnas“ ir nedaro visko anksčiausiai už bendraamžius. Jeigu kūdikis „atsilieka“ nuo bendraamžių, tarkim, dar nevaikšto, kai kiti bėgioja arba neturi plaukučių, kai kiti kasas pina, ar toks vaikų lyginimas nepadaro meškos paslaugos mamai ir nepradeda jaustis nevisavertė?


Kai mama pamato, kad vaiko raida labai atsilieka, ir tai patvirtina gydytojai, galimas dalykas, dažniausiai nusivilia. Tokiai mamai gali būti sunku susitaikyti, kad vaikas turi tam tikrą sutrikimą, neretai tai gali paskatinti net depresiją.

Jei vaiko raida nedaug atsilieka, nerimaujančios mamos pradeda labai išgyventi. Jos visą savo energiją lieja stebėdamos vaiko raidą, kankina save įvairiomis blogomis mintimis ir negali džiaugtis motinyste. Tokiu atveju tai iš tiesų padaro meškos paslaugą, nes mamos ima kaltinti save, kad kažką daro ne taip, pradeda perdėtai gailėti vaiko, tampa hiperglobojančios ir savo nerimą perduoda atžalai. Taip gali atsilikti kūdikio, kuris iš mamos gauna daug neigiamų emocijų, raida. Kaip matote, tai užburtas ratas.


Tai, kad kiekvienas vaikas yra asmenybė, atrodo, žinome visos. Ir patarimą įsiklausyti į savo širdį auginant vaikutį girdime dažnai. Kaip patartumėte išmokti mamoms labiau vadovautis intuicija, įsiklausyti į savo šeštąjį pojūtį, ko vaikui reikia, o ne auginti jį mechaniškai pagal vadovėlį, kai skaičiuojamas kiekvienas gramas, ar jis atitinka normas; bet kokį judesį lyginant su draugės vaikučiu ir pan.?


Reikia tiesiog priimti tą faktą, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis, vienintelis ir nepakartojamas. Yra tam tikros raidos normos, jomis reikia domėtis, bet ne liguistai. Patarčiau mamoms skirti vaikui dėmesio, dovanoti gerų emocijų, sukurti palankią vystytis aplinką ir mikroklimatą. Jei kyla nerimas dėl vaiko raidos, patartina kreiptis pas specialistus, nekankinti savęs abejonėmis ir nešvaistyti laiko skaitant įvairią informaciją mamų forumuose. Taip besielgiančios mamos be reikalo įsivaro sau baimių. 


Auginančios vaikus mamos dažnai susipažįsta ir pabendrauja stumdydamos kieme vežimėlį, parkuose, susitinka Motinos ir vaiko kambariuose. Neretai nieko bloga nepagalvojusios net ir pirmą kartą besimatančiosios įžeidžia viena kitą tokiomis pastabomis: „Jūsų vaikas su čiulptuku?“ arba „Jūs maitinate iš buteliuko? Kodėl nežindote?..“ Kaip patartumėte išmokti susilaikyti nuo nekorektiškų pastabų, nustoti aukštinti save?


Vieno patarimo nėra dėl tos pačios priežasties – visos mes esame skirtingos ir nevienodai suprantame bendravimo subtilybes. Jei viena nekreips dėmesio paklausta, kodėl jos vaikas su čiulptuku, kita gali ne juokais įsižeisti. Jei įsižeidėte pati dėl tokios pastabos ar komentaro, reikia tiesiog susimąstyti, kas jus konkrečiai įžeidė. Kodėl tai temai ar klausimui esate jautri? Nereikėtų iš kitų tikėtis pokyčių, bet verta pačiai susimąstyti, kodėl vienas ar kitas dalykas žeidžia. Ką slepia ši nuoskauda?


O gal žmogui yra įprasta konkuruoti ir norėti būti geriausiam, todėl ir pagimdžiusiai vaikutį mamai norisi būti tobulai, nepamainomai, auginančiai nepakartojamą mažylį? Kokį „geros mamos“ apibrėžimą pateiktumėte jūs?


Kas yra gera mama, kiekviena supranta savaip ir išskiria svarbiausius sau dalykus, kas sudaro tobulos mamos paveikslą. Šiuo metu mamos dažnai siekia karjeros, pagimdžiusios skuba į darbą ir neretai per mažai dėmesio skiria bendravimui su vaiku, kuris yra itin svarbus bet kuriuo mažojo amžiaus tarpsniu. Bendrauti su mažuoju svarbu nuo mažų dienų. Nuo to, koks bus vaiko ir mamos ryšys, priklausys, kaip toliau klostysis santykiai – ar jie bus artimi, atviri, draugiški, ar vaikas taps uždaras ir atsiribojęs. 


Kad ir kas nutiktų, vaikas turi jausti, kad mama visada palaikys ir į ją galima bet kada kreiptis pagalbos. Tai suteikia vaikui saugumo jausmą. Bet kad tas saugumas būtų, mama turi padirbėti: nuo pat mažens reikia domėtis vaiku, rodyti jam dėmesį, rūpestį, kad jis jaustųsi esąs mylimas. Labai svarbu jį išklausyti, domėtis. Elgesio ribos, vadinamieji rėmai, reikalingi, nes jei namuose nėra taisyklių, kai vyrauja neapibrėžtumas, mažieji jaučiasi nesaugiai. Todėl jei, pavyzdžiui, vaikas pradeda jus mušti, nereikia nekreipti į tai dėmesio ir leisti jam taip elgtis, save raminant, kad jis dar mažas ir nieko nesupranta. Net jei jis visiškai mažas, reikia atitraukti ranką ir pasakyti, kad taip elgtis negalima. Norėčiau priminti ir kitą jums turbūt gerai žinomą tiesą, kad nereikia vengti pagirti vaiko bei sakyti, kad jis yra mylimas. 

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis