Pirma taisyklė, kurios turėtų paisyti tėvai – padrąsinimas nėra pagyrimas, todėl vaikas neturi jo „užsitarnauti“. Antra, kad tinkamai padrąsintume vaiką, turime jį išgirsti. Turbūt labiausiai vaikas atsipalaiduoja, būna savimi, yra atviras, drąsus dalijasi mintimis ir bendradarbiauja žaisdamas. Tačiau turime žaisti kartu su juo.
1. Kai esate su vaiku, būkite tik su juo ir jam.
Nesidairykite į laikrodį, paslėpkite mobilųjį telefoną. Vaikas tampa drąsesnis, jei žino, kad jis svarbus mamai ir tėčiui. Aiškiai susitarkite, kiek – pusvalandį, valandą ar pusantros žaisite kartu. Antraip jei žaidimą staiga nutrauksite ir bėgsite pakalbėti telefonu su kolega, vaikas pasijus esąs ne toks jau ir svarbus. Tai „kerta“ per savivertę. Kaip mus mato vaikai? Mes, suaugusieji, juos drausminame, liepiame, taisome, moralizuojame, mokome elgtis tinkamai, lyg patys visada tik taip ir elgtumės. Vaikai jaučiasi maži ir silpni, o tėvai jiems atrodo viską galintys dideli žmonės. Žaisdami kartu, vaikai ir tėvai tampa lygūs, turi vienodas sąlygas ir galimybes, galioja tos pačios taisyklės. Stebėkite, kas žaidžiant svarbu vaikui (ne jums!), klauskite ir domėkitės – vaikas jaus, kad jį suprantate ir vertinate. Ir neskubėkite siūlyti „įdomesnių“ žaidimų ar reikalauti, kad būtų žaidžiama „tik pagal taisykles, ir taškas.“ Vieną kartą žaiskite pagal tikras taisykles, kitą kartą leiskite jam jas keisti. Taip vaikas jausis esąs svarbus ir galintis priimti sprendimus.
2. Žaidimai skatina mąstyti plačiau, ieškoti įvairių sprendimų.
Kai žaidžiate, venkite vertinti vaiką, „neblokuokite“ jo vaizduotės sakydami, kad „taip nebūna“ arba taip daryti negalima,. Žaidžiant nėra ribų, ką gali ir ko ne vaikas; nėra teisingų ar neteisingų atsakymų. Būkite laisvi ir kūrybiški. Jei jūsų vaikas bijo būti vertinamas, net ir veiklą reikėtų rinktis tokią, kurioje nėra net užuominos apie galimą vertinimą, lyginimą, pavyzdžiui, pieškite tai, kas neegzistuoja, fantastinius objektus, gyvūnus, kurie neegzistuoja – vaikas jausis saugiau ir nemanys, kad padarė kažką ne taip. Vaikas sau viduje galės ištarti: „Aš galiu!“
3. Kai žaidžia suaugusieji ir vaikai, mąstymo ir veiksmų greitis labai skiriasi.
Palaukite, jei vaikui reikia daugiau laiko pagalvoti, neskubinkite. Tačiau nereikia vaiku perdėtai rūpintis, pulti jam padėti, labai guosti ir globoti, jei nepasisekė laimėti. Pasakykite, kas jam sekėsi, ir, svarbiausia, daugiausia dėmesio skirkite žaidimo kartu džiaugsmui, o ne varžymuisi. Tai padės vaikui suprasti, kad tikite jo galimybėmis, vadinasi, ir juo pačiu.
4. Jei žaisti susirenka daugiau vaikų, būkite neoficialus žaidimo vadovas.
Jūsų užduotis paprasta: stebėkite mažuosius, nedrąsuolius paraginkite prisidėti prie žaidėjų, pagirkite, padrąsinkite. Skatinkite dalytis patirtimi, paraginkite negailėti patarimų grupės nariams, sukurkite tokią atmosferą, kad vaikai noriai džiaugtųsi vienas kito laimėjimais, galėtų ir išsakyti savo ir išgirsti kitų mintis. Bendrumo jausmas yra pats geriausias padrąsinimas.
Nemanykite, kad žaidimams reikia kaip nors ypatingai pasiruošti. Svarbiausia yra noras. Todėl tiesiog mėgaukitės. Šiukštu nepersistenkite ir drąsindamas vaiką, neva „dabar tai „atidirbsiu“ už visus kartus. Rudolfas Dreikuras, knygos „Laimingi vaikai: iššūkis tėvams“ autorius, yra pasakęs: „Vaikams padrąsinimo reikia taip, kaip augalams vandens.“ Tačiau, kaip kiekvienam augalui, taip ir kiekvienam vaikui reikia atrasti tinkamą – ir skonį, ir kiekį.
