Suaugę žmonės skirtingi. Kūdikiai – taip pat. Ir nors, siekdami įvertinti, ar vystosi sklandžiai, „talpiname“ mažuosius į įvairias normų lenteles, nėra dviejų kūdikių, kuriems tą pačią dieną prasikaltų pirmas dantukas, sulaukę šešių mėnesių, lyg pagal komandą imtų ir atsisėstų, o būdami dvejų – nubėgtų tekini. Skirtingą vystymosi greitį lemia daug priežasčių. Viena jų – genai. Kineziterapeutai sako, jog tikra tiesa yra tai, kad jei mama ar tėtis neskubėjo savarankiškai eiti, greičiausiai neskubės ir jų vaikas. Įtakos turi raumenų tonuso ypatumai. Paprastai žemesnį raumenų tonusą turinčių vaikų dažnai visa judesių raida šiek tiek vėluoja, todėl didelė tikimybė, kad ir vaikščioti jie pradės būdami metinukai ar vyresni. Tėvų gyvenimo būdas taip pat gali lemti judesių raidos greitį, pavyzdžiui, vaikas, kuriam tėveliai suteikia galimybę laisvai judėti savarankiškai ant grindų, o ne įdeda pusdieniui į maniežus ar kitus patogius įrenginius, paprastai greičiau mokosi naujų judesių, atranda įvairių judėjimo būdų (ridentis, šliaužti, ropoti ir t. t.). Vadinasi, dažnai anksčiau pradeda ir savarankiškai eiti. Be abejo, įtakos turi ir charakterio savybės, pavyzdžiui, atsargūs, baikštūs vaikai dažnai vėliau pradeda eiti, nes nors fiziškai jau lyg ir yra pasiruošę, psichologiškai dar jaučiasi saugesni, kai žingsniuoja įsikibę mamai į ranką.
Dažnai vėliau savarankiškai vaikščioti pradeda gimę neišnešioti mažyliai, paprastai jiems taikomos ir kitos raidos normų lentelės. Tačiau ir tai nėra taisyklė. Pasitaiko ankstukų, kurie, nors gimę labai per anksti, bet vaikščioti pradeda kartu su laiku gimusiais mažyliais. Jei kūdikiui diagnozuota klubų displazija, natūralu, kad jo judesių raida kelis mėnesius vėluos. Net ir akyčių bėdos gali lemti vėlyvesnį vaikščiojimą – juk kai žmogus negali tinkamai įvertinti aplinkos, nesijaučia saugus, nepasitiki savimi, tai trukdo mokytis eiti.
Kokios ribos?
Tai gana reta, tačiau yra kūdikių, kurie savarankiškai vaikšto, būdami vos devynių mėnesių (dauguma tokio amžiaus dar tik šliaužia ar ropoja). Pastebėta, kad tokie ankstyvi paprastai yra labai judrūs, nenustygstantys, dėmesio ilgai neišlaikantys, baimės jausmo neturintys kūdikiai. Tačiau tai nėra dėsnis ar taisyklė – „ankstyvas“ gali būti ir visai kitokio temperamento kūdikis.
Ir nors judesių raidai ir tam tikriems gebėjimams vertinti nėra griežtų taisyklių nei ribų, kraštinės ribos egzistuoja. Kalbant apie savarankišką vaikščiojimą, tokia riba sveikiems išnešiotiems vaikučiams yra 1 m. 6 mėn. Tačiau ši riba taip pat sąlyginė, nes tikrai nėra taip, kad jei šiandien pusantrų metukų dar neturintis vaikas nevaikšto, tai normalu, o rytoj jau bus nenormalu. Jei yra judesio sutrikimo bėdų, jos dažnai išlenda gerokai anksčiau, todėl nereikia laukti pusantrų metukų ir tik tada pulti ieškoti priežasčių. Nuo gimimo kūdikio raidą seka ne tik mama, bet ir gydytojas, todėl, vos pastebėjus, kad ji labai vėluoja ar yra judesių sutrikimų, kūdikis turi būti siunčiamas dėl specialistų – neurologo, ortopedo ar kt. – apžiūros.
Ankstukams normalu pradėti eiti, kai sulaukia dvejų metukų.
Dešimt žingsnių
„Jis vaikšto!“ – delnais iš džiaugsmo suploja mama ir skambina tėčiui pranešti naujienos: „Mūsų kūdikis pats žengė žingsnį!“ Tėveliams svarbus ir labai smagus įvykis, kai kūdikis žengia ir vieną, ir du žingsnelius, paėjęs pliumpteli ant užpakaliuko. Tuo pasidžiaugti, žinoma, ir reikia, ir galima, tačiau kelis savarankiškus žingsnelius vadinti vaikščiojimu anksti. Specialistai sako, kad kūdikis vaikšto, kai savarankiškai nueina dešimt žingsnių ir sugeba sustoti neparpuolęs. Vėliau vaikutis išmoksta keisti ėjimo kryptį, apsisukti, keisti žingsnio ilgį ir ėjimo tempą t. t. Tokia savarankiško vaikščiojimo raida.
Kada džiaugtis, kada susirūpinti?
Mamos neišvengiamai lygina savo vaikus su kitais, lyg nuolat dalyvautų konkursuose, kurios pirmesnis, greitesnis, protingesnis ir pan. Dažniausiai tokių neoficialių konkursų nugalėtojos jaučiasi tos, kurių vaikai anksčiau įgavo vieną ar kitą gebėjimą, anksčiau išaugino dantukus, pradėjo kalbėti ir t. t. Neretai, stengdamiesi, kad kūdikis pirmautų, tėveliai įdeda itin daug pastangų – gerai dar nestovintį vedžioja už pažastėlių arba imituoja meškučio eiseną, t. y. stato sau ant kojų ir, laikydami už rankyčių, lėtai dėlioja žingsnelius... Tačiau ar tikrai verta labai džiaugtis, jei kūdikis vaikščioti pradėjo itin anksti (ir stengtis, kad taip nutiktų)? Ar neiškryps kojytės, stuburas, nepages laikysena?
Anot kineziterapeutų, paprastai sveiki mažyliai patys nori stotis, žingsniuoti ir visaip stengiasi tai daryti. Todėl negalima sakyti, kad dar savarankiškai nevaikštančio ar labai tvirtai nestovinčio vaikučio negalima vedžioti, prilaikant už pažastėlių, ar kitaip juo džiaugtis. Galima, bet tai daryti reikia saikingai. Kartais mamos sako, kad nuo ryto iki vakaro vaikutį už rankyčių vedžioja, nes jis labai nori eiti. Tai nėra gerai ir nerekomenduojama taip elgtis su vaiku, kuris dar negeba savarankiškai eiti palei sieną ar įsikibęs į kokią atramą. Tokiam mažyliui reikia sudaryti sąlygas judėti įvairiai – ir šliaužti, ir ropoti, ir pasivaikščioti prilaikomam.
Kas gali nutikti, per anksti pradėjus mokyti eiti? Pasak kineziterapeutų, kojytės gali krypti dėl daugelio priežasčių, ne tik besaikio ir ankstyvo vedžiojimo. Ir dėl žemo raumenų tonuso, per didelio svorio, silpnų raiščių, kurie neatlaiko svorio, nepakankamos raumenų jėgos, kuri neišlaiko kūno taisyklinga padėtimi, rachito ir pan. Vienareikšmiškai teigti, kad, per anksti pradėjus vaikščiojimo treniruotes, iškryps kojytės ar išsiklaipys laikysena, negalima, bet jei palankiai susiklosto jau minėtos nepalankios aplinkybės, per anksti pradėjus vedžioti vaikutį, kojytės tikrai gali krypti. Viską reikia daryti saikingai ir protingai. Vaikas vaikščios dar visą gyvenimą, pasidžiaukite tuo, kad šliaužia, ropoja, juda įvairiais kitokiais būdais, kokius vaikas sugalvoja. Juolab kad visi kiti būdai, o ypač ropojimas, yra pati geriausia treniruotė, pats geriausias pasiruošimas kuo geresniam koordinuotam ėjimui. Kai kūdikis pakankamai sustiprina kūną ropodamas, didesnė tikimybė, kad jo ir laikysena bus gera, ir raiščiai tvirti, ir judesių koordinacija išlavėjusi tiek, kad vaikščios tikrai kokybiškai.
Kokybiškai
Mokytis vaikščioti labiausiai padeda tinkamos sąlygos pačiam vaikučiui laisvai judėti, mokytis naujų judesių, jų derinių. Tokia praktika išties yra vertinga, nes kuo daugiau mažylis pats judės, tuo greičiau judesiai taps koordinuoti, greičiau pajus savo kūną, jo proporcijas, sustiprės. Žinoma, teigiamai veikia ir baseinas, ir mankštelės. Visa tai turėtų padėti vaikui pradėti eiti kokybiškiau, o tai kuo ankstyvesnis savarankiškas žingsniavimas.
Keletas patarimų
· Jei tik turite galimybę, pasistenkite, kad namai pradėjusiam žingsniuoti mažyliui būtų ne tik saugūs, patogūs, bet ir skatintų jį savarankiškai judėti. Jei leidžia galimybės, prie sienos galima įrengti patogų turėklą, į kurį įsikibęs kūdikis drąsiai galėtų žingsniuoti pirmyn ir atgal. Pasirūpinkite, kad kambaryje būtų kuo daugiau daiktų, į kuriuos vaikui būtų patogų atsiremti ar įsikibti, pavyzdžiui, nedidelis fotelis, pufas, mažas staliukas ir pan.
· Svarbu įvertinti ir grindų paviršių. Dabar labai populiaru namus iškloti slidžiomis keraminėmis plytelėmis, kurios nėra saugios, o ypač pradėjusiems žingsniuoti vaikams. Pajutęs, kad kojytė slysta, mažylis jausis nedrąsiai, be to, tai išties pavojinga. Reikėtų įsigyti neslidžių kilimėlių, taip pat pasirūpinti kojinaitėmis ir batukais, kurių padukai neslysta. Kartais vaikas gali nevaikščioti dėl tėvų baimės, tarkime, mamos baimė paleisti vaiką eiti slidžiomis plytelėmis. Vaikas gali būti visiškai sveikas, tačiau mamos baimė leisti jam savarankiškai eiti gali persiduoti ir virsti psichologiniu stabdžiu.
Ar tiesa, kad...
...vaikštynėje pradėjęs žingsniuoti vaikas ims greičiau ir vaikščioti?
Netiesa. Vaikštynė gali pristabdyti natūralaus fiziologinio vaiko žingsniavimo raidą. Joje „kabantis“ mažylis į grindis spiriasi pirštų galais, yra palinkęs į priekį ir tai nėra natūralus judėjimo būdas. Jei vaikutis yra silpnesnis ar turi judesio sutrikimų, vaikštynė kaip tik gali labai trukdyti mokytis vaikščioti savarankiškai.
Ar tiesa, kad..
... mokymosi eiti kokybei turi įtakos avalynė? Ar pirmiesiems žingsniams žengti reikia ortopedinio apavo?
Tiesioginio atsakymo nėra, nes yra vaikučių, kurie pradėjo vaikščioti basi ir jų kojytės yra sveikos. Kūdikis, kuris pradeda vaikščioti, rekomenduojama, kad dalį laiko praleistų su tinkamais batukais, kitą dalį būtų basas ar su kojinytėmis ir turėtų galimybę žingsniuoti kuo įvairesniais paviršiais.
Tinkami batukai yra tie, kurių tvirtas užkulnis, kietas padukas, šiek tiek aukštesnis auliukas, sagtelėmis reguliuojamas batuko plotis, yra fiziologinis supinatorius ir pan., pėdutę ir čiurną laiko taisyklinga padėtimi ir užtikrina gerą pėdos atramą žingsniuojant.
Ortopediniai batai – tai batai, specialiai pritaikyti konkrečiai kojytei ir taisantys vieną ar kitą bėdą.
