Kas yra tas prancūziškas auklėjimas, kuriuo žavisi viso pasaulio tėvai

 (19)
Sakoma, kad prancūzai vaikus auklėja kitaip, ir tai žavi daugelį tėvų. Kas gi yra prancūziškasis auklėjimas?
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Septintajame dešimtmetyje šveicarų psichologas Žanas Pjažė atvyko į Ameriką pasidalyti teorijomis apie vaikų raidos pakopas. Po kiekvienos paskaitos kas nors iš klausytojų būtinai užduodavo jam klausimą: „Kaip paspartinti vaiko raidą?" Jis ėmė vadinti jį amerikietišku.

Pjažė atsakymas skambėjo taip: „Kam jums to reikia?" Jo galva, versti vaiką mokytis per anksti - nepageidautina, o ir neįmanoma. Vaikas, varomas vidinio variklio, visas pakopas pereina savu greičiu.

Amerikietiškas klausimas atspindi svarbiausią prancūzų ir amerikiečių tėvų skirtumą. Mes, amerikiečiai, įsivaizduojame, kad privalome stumti, skatinti, kelti savo vaikus nuo vienos raidos pakopos ant kitos. Mums atrodo, kad kuo sparčiau mūsų vaikai vystosi, tuo geresni tėvai esame. Angliškoje žaidimų grupėje Paryžiuje kai kurios motinos giriasi, kad dar leidžia vaikus į muzikos pamokas ar papildomai jie lanko portugališką grupę. Tačiau tos pačios motinos vengia apie tai kalbėti konkrečiau, kad niekas kitas negalėtų ten užrašyti savo vaikų. Žinoma, jos nieku gyvu neprisipažintų siekiančios pirmauti, bet yra nusiteikusios kaip prieš lenktynes, tai tiesiog akivaizdu.

O prancūzams, regis, ankstyvas vaikų pranašumas nelabai rūpi. Jie neskubina jų mokytis skaityti, plaukti ar skaičiuoti anksčiau, negu priimta. Nesistengia jų paversti vunderkindais. Prancūzijoje manęs neapima jausmas, kad visi - vogčiomis ar atvirai - varžosi dėl kažkokio neįvardyto prizo. Tėvai užrašo vaikus į teniso, fechtavimo ir anglų kalbos pamokas, bet nesigiria tuo ir nemano, kad tai nepriekaištingos tėvystės įrodymai. Nė nesistengia nuslėpti informacijos apie užsiėmimus, nelaiko jų kaži kokiais slaptais ginklais. Šioje šalyje vaikas lanko šeštadienines muzikos pamokas ne tam, kad būtų sužadintos tam tikros neuronų grandinės, o dėl smagumo. Prancūzai tėvai, kaip tas plaukimo instruktorius, tiki, kad tai sužadina pojūčius ir skatina pažinimą.

Tiesą sakant, čia tėvai kitaip žiūri į vaiko prigimtį. Pradėjusi gilintis į šį požiūrį susiduriu su dviem asmenybėmis, kurias skiria du šimtmečiai: filosofu Žanu Žaku Ruso ir man nežinoma prancūze Fransuaza Dolto. Jų idėjos, suformavusios pagrindinę prancūziško vaikų auklėjimo kryptį, ir šiandien Prancūzijoje labai aktualios.

Šiuolaikinė prancūzų idėja apie vaikų auklėjimą prasidėjo nuo Ruso. Filosofas nebuvo geras tėvas (jis ne prancūzas, taip pat kaip ir Pjažė). Gimė 1712 m. Ženevoje. Gražios vaikystės neturėjo. Motinos neteko vos sulaukęs dešimties dienų. Vienintelis vyresnis jo brolis pabėgo iš namų. Vėliau tėvas, laikrodininkas, dėl lemtingo kivirčo spruko iš Ženevos ir paliko Žaką su dėde. Galiausiai Ruso apsigyveno Paryžiuje. Savo gimusius vaikus atiduodavo į prieglaudas. Teisinosi taip norintis apsaugoti gerą vardą vaikų motinos, buvusios siuvėjos, dirbusios pas jį tarnaite.

Visa tai jam nesukliudė 1762 m. išleisti veikalo „Emilis, arba apie auklėjimą". Knygoje pasakojama apie pramanyto berniuko Emilio auklėjimą (sulaukęs lytinės brandos jis sutinka žavingą ir taip pat pramanytą Sofi). Vėliau vokiečių filosofas Imanuelis Kantas knygos svarbą palygino su Prancūzijos revoliucija. Mano bičiuliai prancūzai pasakojo šią knygą skaitę vyresnėse klasėse. Veikalas buvo toks paveikus, kad šio filosofo mintys bei posakiai įsitvirtinę ir šiuolaikinių tėvų žodyne, kaip antai apie pojūčių sužadinimo svarbumą. Iki šiol jo pamokymus prancūzai priima už gryną pinigą.

„Emilis" buvo publikuotas tais laikais, kai vaikų auklėjimas Prancūzijoje buvo apverktinas. Paryžiaus policijos duomenimis, 1780 m. iš 21 000 mieste gimusių kūdikių 19 000 buvo išsiųsti gyventi pas žindyves į Normandiją ir Burgundiją. Ne vienas iš tų naujagimių pakeliui mirė, užkratytas šaltame vežime. Kiti paliko šį pasaulį prastai prižiūrimi menkai apmokamų ir persitempusių žindyvių, nes jos prisiimdavo per daug kūdikių ir ilgai juos palikdavo kietai suvystytus, neva kad nesusižeistų.

Dirbančioms šeimoms pasisamdyti žindyvę būdavo pigiau negu žmogų dirbti šeimos krautuvėlėje vietoj motinos. Tačiau aristokratės žindyves rinkdavosi dėl savo gyvenimo būdo. Jos jautė aplinkos spaudimą nevaržomai mėgautis rafinuotu aukštuomenės gyvenimu. Vaikas „trukdo ne tik motinos santuokiniam gyvenimui, bet ir jos malonumams, - rašo prancūzų socialinės istorijos specialistė. - Prižiūrėti vaiką - nei smagu, nei elegantiška."

Ruso pamėgino įveikti tokį požiūrį. „Emilyje" jis ragino motinas pačioms žindyti savo kūdikius. Smerkė vaikų saugumą užtikrinančias priemones: vystymą, storas kepurytes ir perjuostes. „Visai nesistengiu Emilio saugoti nuo susižeidimų, ir nepaprastai sieločiausi, jei jis niekada nesusižeistų ir užaugtų nežinodamas, kas yra skausmas, - rašo filosofas. - Jei sugriebs peilį, vargu ar labai spaus ašmenis, todėl giliai neįsipjaus."

Anot Ruso, vaikams būtina erdvė, kad jie galėtų natūraliai vystytis. Emilį reikėtų kasdien nuvesti į lauko vidurį, tegu jis ten laksto ir strikinėja, tegu pargriūva nors šimtą sykių per dieną. Knygos herojus gali nevaržomai tyrinėti ir pažinti pasaulį, leisti savo juslėms palengva pabusti. „Visais metų laikais leiskite Emiliui pabėgioti ryte basam", - rašė jis. Emiliui jis duoda perskaityti tik vieną knygą - „Robinzoną Kruzą".

Kol nebuvau skaičiusi „Emilio", negalėdavau suprasti, ką ten prancūzai tėvai ir auklėtojai šneka, kad vaikams reikia leisti pabusti ir atrasti. Per tėvų susirinkimą Pupos auklėtoja karštai pasakojo, kaip ketvirtadienio rytą vaikai vedami į sporto salę ne pasimankštinti, o susipažinti su savo kūnais. Vaikų darželio misija: „Pasaulį vaikai turi tyrinėti maloniai ir linksmai..." Kitas vaikų darželis, esantis netoliese, pavadintas tiesiai šviesiai: „Vaikystė ir atradimas" (Enfance et découverte). Prancūzijoje pavadinti kūdikį „pabudusiu, aktyviu" (éveillée) - didžiausias komplimentas. Kitaip negu Amerikoje, „aktyvus" nėra laikomas žodžio „bjaurus" eufemizmu.

Pabudimas - vaiko susipažinimas su savo juslėmis, taip pat ir skonio. Tėvams ne visada būtina aktyviai dalyvauti šiame procese. Patirtis ateina bežiūrint į dangų, beuostant ruošiamos vakarienės kvapus ar vienam žaidžiant ant apkloto. Aštrėjant jutimams vaikas ruošiasi atpažinti skirtingas patirtis. Tai pirmas žingsnis į mokymąsi būti kultūringu žmogumi, žinančiu, kaip mėgautis gyvenimu. Žadinimas - tai tam tikras vaiko mokymas panirti į akimirkos malonumą ir pilnatvę.

Šiam žadinimui, žinoma, pritariu. Kas gi nepritartų? Mane tik glumina toks sureikšminimas. Mes, amerikiečiai, kaip pastebėjo Pjažė, labiau sukame galvas, kaip išugdyti vaikui konkrečius gebėjimus, kad jis pereitų į kitą raidos pakopą.

Mums atrodo, kad nuo mūsų, tėvų, pastangų priklauso vaiko pažangos kokybė ir sparta. Todėl nepaprastai svarbu tėvų pasirinkimas ir dalyvavimas. Šitaip mąstant, suprantama, gyvybiškai svarbu išmokyti kūdikį gestų kalbos, pasistengti, kad kuo anksčiau vaikas pradėtų skaityti, pasirinktų tinkamiausius ikimokyklinius užsiėmimus. Taip amerikiečiai įsisuka į nesibaigiantį auklėjimo ekspertų ir patarimų paieškos ratą.

Šis kultūrinis skirtumas akis bado net mūsų paryžietiškame namo kiemelyje. Pupos kambarys užverstas nespalvotomis kūdikio ženklų kalbos kortelėmis, vaikiškais kubeliais su abėcėlės raidėmis ir „Mažojo Einšteino" („Baby Einstein") filmukų (dabar jau jų veiksmingumu suabejota) vaizdadiskiais. Visas šias dovanas džiugiai priėmėme iš draugų amerikiečių ir giminaičių. Mūsų namuose dažnai skambantis Mocartas skatina Pupos pažintinę raidą.

O kaimynė prancūzė Ana, architektė, nėra net girdėjusi apie „Mažąjį Einšteiną". Mėginu papasakoti, bet jai visai neįdomu. Anai patinka, kai jos mažylė žaidžia su senais žaislais, įsigytais per išpardavimus, arba vaikštinėja dyka po mūsų kiemą.

Vėliau užsimenu Anai, kad vietos mokyklėlėje atsirado laisva vieta. Pupa galėtų pradėti mokytis metais anksčiau, nes darželyje ji viena vyriausių. Reikėtų atsiimti ją iš darželio, nes, bijau, jai ten nėra kas veikti.

- Kam to reikia? - klausia Ana. - Juk vaikystė ir šiaip labai trumpa.

Teksaso universiteto tyrimas parodė, kad žadinimais prancūzės nesistengia skatinti vaikų pažintinės raidos nei siekia jų pažangos mokykloje. Veikiau jos mano, kad juslių ir pojūčių žadinimas padeda vaikams įgyti vidinių savybių, tokių kaip pasitikėjimas savimi ir pakantumas kitoniškumui. Kitos pažindina vaikus su skonių, spalvų ir reginių įvairove, nes tai teikia vaikams malonumą.

Pasak vienos motinos, šis malonumas - tai gyvenimo motyvas. Jei nepatirtume malonumo, neturėtume dėl ko gyventi.

XXI a. tėvų ir vaikų Paryžiuje, kuriame gyvenu, Ruso palikimas įgijo du akivaizdžiai prieštaringus pavidalus. Viena vertus, vaikai išdykauja laukuose ar baseine. Kita vertus, laikomasi griežtokos drausmės. Anot Ruso, vaiko laisvę reikia tiksliai apibrėžti ir turi būti svarbus tėvų autoritetas.

„Ar žinote tikriausią būdą padaryti vaiką nelaimingą? - rašo jis. - Įpratinkite jį viską gauti. Kadangi jo norai auga nepaliaujamai, nes tenkinami labai lengvai, tai anksčiau ar vėliau pasijusite bejėgiai ir atmesite jo prašymą, kad ir kaip to nesinorėtų. O dėl šio neįprasto atmetimo vaikas sielvartaus daug labiau, negu netekęs to, ko geidžia."

Pasak filosofo, tėvai įpuola į didžiausią auklėjimo vilkduobę, jei galvoja, kad vaiko argumentai yra ne mažiau svarūs už jų, juk jis puikiai moka ginčytis. Nėra blogiau, nei leisti vaikui nuolat blaškytis tarp savo ir jūsų valios, be galo ginčytis, kas čia šeimininkas.

Ruso neabejoja, kad vieninteliai galimi šeimininkai yra tėvai. Jis dažnai kalba apie rėmus (cadre), tapusius auklėjimo principu šiandienos prancūzams. Šio principo idealas - tėvų griežtumas dėl tam tikrų svarbiausių dalykų ir labai ramus požiūris į visa kita.

Fani, leidėja, dviejų vaikučių mama, pasakoja, kad kartą, dar neturėdama vaikų, klausėsi radijo. Žinomas prancūzų aktorius kalbėjo apie tai, ką reiškia būti tėvu. Jis tiksliai įvardijo jos supratimą apie rėmus, patirtus vaikystėje.

- Jis sakė: „Auklėjimas - tai griežti rėmai ir laisvė jų neperžengiant." Man tikrai patinka ši mintis. Manau, vaikas jaučiasi ramus. Žino, kad gali daryti, ką nori, bet yra nustatytos ribos.

Beveik visi mano sutinkami prancūzai tėvai sako esantys griežti. Jie, aišku, ne kokie baisūnai, o tiesiog, kaip Fani, labai griežtai laikosi keleto svarbiausių dalykų. Jie ir sudaro rėmų pagrindą.

- Kelių taisyklių reikalauju laikytis be kalbų, - sako Fani. - Žinau, jei pažiūrėsiu pro pirštus, teks porą žingsnių grįžti. Tai pasitaiko retai.

Fani nustačiusi valgymo, miegojimo ir televizoriaus žiūrėjimo taisykles.

- Visa kita ji gali daryti taip, kaip nori, - sako ji apie dukrą Liusi.

Net ir taisyklių ribojamose srityse Fani stengiasi suteikti Liusi šiek tiek laisvės ir pasirinkimo.

Televizoriaus žiūrėti negalima, bet leidžiu žiūrėti filmukus iš vaizdadiskių. Kuriuos žiūrėti, renkasi pati Liusi.

- Panašiai stengiuosi elgtis visur... Dėl drabužių ryte sakau: „Namie gali būti apsirengusi, kaip nori. Jei nori žiemą vilkėti vasarinę palaidinę, vilkėk. Tačiau kai einame į lauką, sprendžiu aš." Kol kas ji klauso. Žiūrėsim, kas bus, kai jai sueis trylika.

Rėmai skirti ne vaikui įsprausti. Jie padeda kurti jam nuspėjamą ir suprantamą aplinką.

- Rėmų reikia, antraip, manau, prapultum, - sako Fani. - Jie teikia pasitikėjimo. Vaikas jaučia, kai juo pasitikima.

Rėmai vaikus informuoja ir suteikia teisių. Tačiau Ruso palikimas turi ir tamsesnę pusę. Pirmą kartą atneštą paskiepyti Pupą sūpuoju ant rankų ir iš anksto atsiprašau jos už skausmą, kurį teks iškentėti. Prancūzas pediatras mane subara.

Ištrauka iš leidyklos „Alma Littera“ P.Druckerman knygos "Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“.


Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Mamos kertelė

Seksas po gimdymo: 7 priežastys, kodėl viskas jau kitaip (2)

Seksas po gimdymo: 7 priežastys, kodėl viskas jau kitaip
Per nėštumą ir gimdymą moters organizme vyksta pokyčiai kurie turi įtakos jos fiziologijai. Būtent todėl skausmingas seksas po gimdymo – dažnas reiškinys.

Kada po gimdymo geriausia grįžti į darbus: po metų ar dvejų? (19)

Kada po gimdymo geriausia grįžti į darbus: po metų ar dvejų?
Vaikus planuojančios ir jų laukiančios šeimos žino, kad gimus mažyliui jų gyvenimas pasikeis. Daugiausiai naujovių ir iššūkių laukia mamos, kurios kasdienybė kardinaliai keisis.

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija (7)

Kaip tokios nuotraukos yra susijusios su pagimdžiusių moterų depresija
Ar atkreipėte dėmesį, kokios tobulos po gimdymo būna žinomos moterys – aktorės, politikės, dainininkės, karalienės? Štai Kate Middleton tą pačią dieną po abiejų gimdymų pasirodė viešumoje švytinti, pasipuošusi, su nepriekaištingu makiažu.

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų (8)

Vienas didžiausių santuokos priešų, kurį kuo greičiau vykite iš namų
Santuokoje būna visko, todėl tie, kurie tuokiasi tikėdamiesi, kad po vedybų bus geriau, dažniausiai nusivilia.

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo (3)

Kaip iš tiesų jaučiasi moteris po gimdymo
Dažnai sureikšminame gimdymo dieną, manydamos, kad tai sunkiausia, kas mūsų laukia. Tačiau gimdymas - tik pradžios pabaiga. Ant rankų kūdikėlį sūpuojančios mamytės laukia ankstyvasis adaptacijos periodas. Kam pasiruošti, ko tikėtis ir ką daryti?

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras (35)

Santuokinio sekso kokybė ir kiekybė: psichologės komentaras
Psichologės Karolinos Gurskienės pamąstymai apie intymų poros gyvenimą susilaukus vaikų: pagerėja jis, pablogėja ar išlieka toks pat?

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką (12)

Psichologė: 7 argumentai, kodėl verta gimdyti daugiau kaip vieną vaiką
Psichologės Karolinos Gurskienės mintys apie motinystę ir šeimų pasirinkimą auginti daugiau kaip vieną vaiką.

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės (16)

ATVIRAI: kokią kontracepciją po gimdymo renkasi lietuvės
Šiais laikais, kai yra daugybė kontracepcijos priemonių, tikriausiai ne taip lengva nuspręsti, kurią rinktis. O ir tinka visoms ne kiekviena. Pasikalbėjus su mamomis paaiškėjo – į naujoves dauguma dar žiūri atsargiai.

Kuo netyčiukai vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų? (4)

Kuo <em>netyčiukai</em> vaikai skiriasi nuo kruopščiai suplanuotų?
Planuoti nėštumą ar ne? Psichologė ir LSMU lektorė, VšĮ Krizinio nėštumo centras savanorė dr. Giedrė Širvinskienė sako, kad gebėjimas priimti gyvybę susijęs su požiūriu į vaiką apskritai. „Svarbu yra planuoti tiek, kiek galime, kiek tai nuo mūsų priklauso“, – sako straipsnio konsultantė.

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?

Šie tėvų žodžiai mus skaudino: kodėl dabar juos sakome savo vaikams?
Būdami vaikais mes jų nekentėme, būdami tėvais pagauname save kartais patys juos sakantys savo tėvams. Portalas „Stern“ pateikia frazes, kurios išsprūsta mums iš lūpų ir vaikams ne padeda, o tik kenkia.

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus

Mamos laikas sau: gudrybės, kad kūdikis būtų ramus
Iki pirmojo vaikelio gimimo mažai tėvų suvokia, kaip keisis jų kasdienybė, poilsio režimas ir tai, kad rasti laisvą minutėlę sau bus labai sunku.

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių

Mamos ir tėčiai Vilniuje kviečiami nemokamai pasisemti žinių
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras vykdo programą, skirtą nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų švietimui bei sveikatinimui. Būsimos ir esamos mamos konsultuojamos aktualiais klausimais. Į paskaitas kviečiamos šeimos, besilaukiančios arba auginančios vaikučius.

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti? (9)

Po gimdymo siaubingai slenka plaukai: ką daryti?
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo kuokštais slenkantys plaukai kankina ne vieną mamą. Ką daryti?

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris (3)

Moters kūnas po gimdymo: kas labiausiai neramina pagimdžiusias moteris
Kiekviena moteris po gimdymo pastebi tam tikrus savo kūno pokyčius, kurie nors ir nėra malonūs, dažniausiai yra laikini.

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka (1)

Atsistatymui po gimdymo vien laiko neužtenka
Nėštumas, gimdymas, o vėliau ir vaiko žindymas bei priežiūra iš moters pareikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų.