Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.
© Asmeninio albumo nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Su Indre susitinkame vieną ankstų rytą kavinėje – ateina, žinoma, su mažuoju sūneliu, jis saldžiai miega. „Mes visur kartu, – šypsosi. – Ir į susitikimus, ir į darbą. Kai viską susidėlioji, perpranti, nesunku." Kalbamės apie vaikus, apie darbą, kuris irgi susijęs su vaikais. Ir tokioms moterims labai dažnai pavydima – verslo, šeimos, sėkmės. Atrodo, kad visa tai sukurti visai nesunku, o tada belieka jaukiai sėdėti ir vadovauti. Toli gražu. Pasirodo, atidaryti vaikų darželį gali būti labai sudėtinga, nors, atrodytų, tai daug kam reikalinga ir naudinga. Žmonės kartais būna pavydūs. Ir pikti.

Indre, kodėl savo kelią pasukote statybų verslo link? Juk tai, stereotipiškai galvojant, tokia nemoteriška specialybė...

Baigiant mokyklą, man mama siūlė pasirinkti geodeziją, o tėtis – policijos ir karininkės mokslus. (Kodėl nesprendėte pati?) Kokie dar sprendimai pačiai, kai tik baigi mokyklą, kai neturi jokios patirties ir tiesiog nežinai, ko tu nori. Užtat esu labai už, kad baigęs mokyklą jaunuolis metus laiko dar niekur nestotų, pakeliautų, apgalvotų, ko nori, kur link krypsta jo širdis, kad atrastų save. Taigi taip susiklostė, kad pasirinkau geodeziją, nes tuomet į Karo akademiją merginas priėmė tik pirmus metus, tad tėtis manęs pasigailėjo (juokiasi), be to, ir stuburas šiek tiek buvo kreivas. Mano baigti mokslai – Vilniaus Gedimino technikos universitete įgytas statybos inžinerijos magistro laipsnis bei Mykolo Romerio universiteto įmonių organizavimo ir valdymo magistro laipsnis Kol atradau savo dabartinį kelią, darboviečių būta įvairių: dirbau su GPS prietaisais, nepatiko – tiesiog tai buvo ne mano. Tiesa, mokydamasi teko dirbti tuo metu gyvavusiame Vilniaus mėsos kombinate apsaugininke, barmene. Atidirbi parą ir keliauji į paskaitas. Paskui įsidarbinau Valstybės tarnyboje, žemėtvarkos skyriuje, tada išėjau į privatų sektorių, dirbau rinkos analitike (tai buvo susiję su žemės sklypais, statybomis). Prasidėjo krizė, įmonė sumažėjo... Kita mano darbovietė – projektavimo įmonė, dirbau projektų vadove. Turėjau savo grupę, jai vadovavau. Pats darbas man patiko – dinamiškas, nenuspėjamas. Bet ten buvo visko: visų pirma, vyresnieji ėmė purkštauti, kad esą jiems vadovauja moteris ir aiškina, ką daryti, be to, kažkuo neįtikau vienam kolegai, projektų vadovui. Jis man buvo pavaldus, gal dėl to jautėsi įskaudintas? Nežinau... Stengiausi sutarti, kalbėjausi ne kartą, bet viskas susiklostė taip, kad dėl jo man teko palikti darbą. Tada kurį laiką nedirbau niekur, tiesiog svarsčiau, kokiu keliu pasukti, ką savo gyvenime keisti. Labai norėjau rasti širdžiai mielą veiklą, kuri kartu būtų ir pomėgis.

Ir kaip kilo mintis atidaryti vaikų dienos centrą, dabar – darželį?

Ta mintis brendo po truputį. Visad žavėjausi vaikais, jų nerūpestingu gyvenimu, be didelių pareigų ir rūpesčių, man patiko su jais užsiimti. Dar vaikystėje, pamenu, esu sau pasakiusi, kad jau filmukus žiūrėsiu su savo vaikais ir anūkais Savo šeimoje turime tradiciją – kiekvieną sekmadienį važiuoti pietų pas anytą. Ir vieną tokį sekmadienį išsikalbėjome, pasakiau, kaip šaunu būtų turėti savo darželį... Anyta mane tik paskatino, sako: „Tai imk ir daryk!" Pamaniau: „Jei kiti gali, kodėl aš negaliu?" Įdėjus pastangų ir noro viskas įmanoma. Palaikė bei padėjo vyras, tiek jo mama, tiek mano šeima. Taip prieš penkerius metus atsidarė pirmasis mūsų tuometinis dienos centras, dabar – darželis. Aišku, nebuvo taip, kad viens du ir yra. Dar apie metus brandinau idėją, domėjausi, skaičiavau, studijavau su tuo susijusius įstatymus ir pan. Pasakysiu atvirai: tai nėra labai pelninga veikla, bet ryžausi, nes to labai norėjau.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
© Asmeninio albumo nuotr.

Sakoma, pavadinimą sugalvoti sunkiausia... Kaip buvo Jums?

Sėdėjome su vyru ir žiūrėjome Registrų centre, kokie galimi pavadinimai yra laisvi. Į galvą atėjo būtent šis – „Vaiko šypsena". Besišypsantis vaikas man asocijuojasi su laimingu, linksmu, gerai besijaučiančiu vaiku. Noriu, kad būtent taip visi mažieji jaustųsi pas mus. Greitai patikrinome – pavadinimas laisvas! Pamenu, šaukiu vyrui: „Rezervuok, greičiau!". (Šypsosi.)

Apskritai labai atsakingai žiūrėjau ir tebežiūriu į šią veiklą. Patalpas irgi rinkausi ne bet kokias –svarbu, kad būtų erdvios, šiltos, jaukios. Kad užėjus apimtų geras, malonus jausmas. O ir jų savininkas labai patiko – toks, na, primenantis Kalėdų senelį! (Juokiasi.) Tose patalpose buvo numatyta įrengti sporto klubą, jas reikėjo iš pagrindų remontuoti. Per vasarą patys padarėme remontą. Spalvas irgi rinkausi ne bet kokias – domėjausi, kurios teigiamai veikia nuotaiką, susikaupimą. Išsirinkau žalsvą, melsvą ir gelsvą.

Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais, ruošdamiesi atidaryti dienos centrą?

Dar ir kaip! Žinote, viskas iš šono atrodo taip gražu – jaukus darželis, jokių problemų. Taip, dabar viskas gerai, bet kokį kelią reikėjo nueiti, kad to pasiektume... Štai kad ir keli pavyzdžiai. Pradėjus remonto darbus patalpose sulaukėme nelauktų svečių. Atėjo vienas namo gyventojas – toks vyriškis, dviejų vaikų tėtis. Ir kalba jis man: „Reikia čia kažkaip mums susidraugaut... Ryšiui sustiprinti būtų gerai iš jūsų pusės kokia sodyba, pakviesti bendrijos narius reikėtų... Atsikraustėme čia neseniai, norėtųsi ant geresnės sofos sėdėti... Ir televizoriaus neturime..." Dabar tai ima juokas šią istoriją prisiminus, o tuomet nesupratome, ar čia jis juokauja, ar rimtai (šypsosi). Dar labiau įsisiūbavus remonto darbams, vėlai vakarais pasipylė skambučiai su grasinimais, kad mums net neverta nieko pradėti, kad dirbti neleis, kad privers užsidaryti ir pan. Grasindavo išdaužyti langus ir padaryti viską, kad mūsų čia nebūtų. Aš gražiai pasiūlydavau visas pretenzijas išdėstyti raštu. Na, o mes savo ruožtu toliau ruošėmės atidarymui. Rugsėjį jau dirbome. Kurį laiką teko padirbėti ir vienai– ir auklėtoja buvau, ir buhalterė, ir valytoja, ir visus administracinius bei ūkio reikalus dar tvarkydavau. Vėliau, kai vaikų padaugėjo, prireikė ir pagalbininkių. Darbo buvo daug – po dienos darželyje dar dirbdavau grįžusi namo, tvarkydavau įvairius organizacinius reikalus, ruošdavau darbelius vaikams, organizuodavau vaikų gimtadienius, įvairias metų šventes ir t. t. Man tai labai patikdavo.

O pavyduoliai nurimo?

Šantažai ir grasinimai rimo, bet ramybėje mūsų nepaliko. Tikrino mus ir institucijos, nes gavo anoniminių skundų. Bandė ir baudelių išrašyti. Tačiau jos stebuklingai dingo, kai baudos akto paprašė mano advokatai. Buvo įdomių situacijų, kurios tikrai užgrūdina, kurios pamoko ir dėl kurių tampi stipresnis viduje. .

Dar labiau įsisiūbavus remonto darbams, vėlai vakarais pasipylė skambučiai su grasinimais, kad mums net neverta nieko pradėti, kad dirbti neleis, kad privers užsidaryti ir pan. Grasindavo išdaužyti langus ir padaryti viską, kad mūsų čia nebūtų.
Indrė

O sekėsi mums išties puikiai, su vaikų tėveliais labai susidraugavome, o ir su daugeliu išėjusiais iš darželio santykiai nenutrūkdavo – taip gera matyti, kaip jie auga, keičiasi, gera jų nepamesti. Apie tokius santykius su vaikais bei tėveliais ir svajodavau.

Vaikų rinkdavosi vis daugiau, amžius jų buvo įvairus, tad nusprendėme atidaryti dar vieną darželį mažyliams iki trejų metų, o pirmajame palikti didesnius, nuo trejų iki šešerių. Na, o netrukus pradės veikti ir trečiasis darželis naujame verslo centre.

Visuose mūsų darželiuose vyksta įvairūs būreliai: dailės, keramikos, menų, sporto, anglų kalbos pamokėlės, smulkiosios motorikos lavinimo, pasaulio skaičių ir raidžių pažinimo, eksperimentų, maisto gaminimo pamokėlės ir t. t. Žinoma, jie suskirstyti ir pritaikyti pagal vaikučių amžių. Vaikai ugdomi, supažindinami su pasauliu per pojūčius, išgyvenimus, emocijas. Man labai svarbu, kad jie turėtų patinkančios veiklos, kuri dar būtų ir naudinga.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
© Asmeninio albumo nuotr.

Pakalbėkime apie Jūsų mažuosius: dukrytei treji – gimė, kai buvote pačiame darbų įkarštyje...

Tikrai taip. Dirbau iki paskutinio nėštumo mėnesio. Pats nėštumas buvo lengvas, tik, pamenu, labai pykino. Taip stipriai, kad net indų darželyje negalėdavau plauti. Plaunu ir verkiu, kaip bloga. Ačiū vyrui, kuris labai tuo metu man gelbėjo. Kai liko mėnuo iki gimdymo, nuolat imdavo miegas. Atsikelti ryte būdavo nepaprastai sunku.

Paskutinę 41 nėštumo savaitės dieną nuėjau pas gydytoją (buvo trečiadienis), sako, jokios veiklos dar nesimato, jei iki penktadienio neprasidės, skatinsim. Grįžau namo, taip užsimaniau valgyti... Ir kaip tyčia sugalvojau, kad labai noriu išsikepti bulvių, Prisikirtau iki soties. Jaučiu, lyg pilvą ima mausti, lyg skauda... Pamaniau, persivalgiau (juokiasi). Nuėjau prigulti, galvojau, gal mano pilvelis pavargo, reikia pasiilsėti. Visgi jaučiu, kažkas ne taip. Pradėjau sekti laiką – sąrėmiai kas penkias minutes! Bet kentėti dar galima. Paskambinau draugei, sakau, gal čia kokie paruošiamieji. Ji iš džiaugsmo pradėjo krykštauti: „Kokie dar paruošiamieji, tu gimdai! Skambink vyrui, sakyk, kad jis turi pusvalandį atvažiuot!" Tada sąrėmiai jau pradėjo dažnėti kas tris minutes. Nulėkėm į ligoninę – gimdžiau Santariškėse, su niekuo susitarusi nebuvau. Tą dieną buvo labai daug gimdyvių, viskas konvejeriu. Man nuleido vandenis, suleido skatinamųjų, kad būtų greičiau, nes juk daug gimdančiųjų, reikia paskubėti... Pasakė, kad kai pajausiu, jog jau, kviesti, ir paliko mus su vyru vienus palatoje. Tiesa, prašiau epidurinės nejautros, o, kad ją suleistų, reikia kurį laiką išbūti ramiai ir nejudėti. Man juk sąrėmiai, sunku. Paprašiau seselės, prilaikyti sprandą, kad nesujudėčiau sąrėmio metu, tai taip palaikė, kad dar kelias savaites vaikščiojau susisukus (juokiasi). Kai atėjo laikas stumti, dėl per daug suleistų skausmą malšinančių preparatų nejaučiau vienos kojos, gydytoja pradėjo šaukti: „Tu čia ką, į SPA atvažiavai?! Stumk, arba paimsim pompą ir ištrauksim!" Klausiu, kada man stumti. Atsako: „Kada nori, tada ir stumk." Pirmas vaikelis, pirma patirtis, maniau, viskas čia normalu, kitoms dar blogiau būna. Tik man pagimdžius gretimoj gimdykloj nutiko kažkoks ekstra atvejis, visas personalas išskubėjo ten. Mes su vyru ir vaikeliu likome vieni, ir tik grįžę po kelių valandų medikai mane sutvarkė bei nuvežė į palatą.

Nors ir prašiau, niekas neaiškino, kaip žindyti, nedavė jokių patarimų, tad jau po pirmos paros žindyti toliau buvo nežmoniškai skauda.. Grįžus namo mėnesį negalėjau atsikelti iš lovos – viską skaudėjo. Na, o paskui po truputį viskas tvarkėsi, sustiprėjau, dukrytė augo gerai. Pagimdžiau liepą, o rugsėjį jau grįžau į darbus. Visur keliaudavome kartu.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
© Asmeninio albumo nuotr.

O antrasis, sūnelis, pasibeldė į pasaulį planuotai ar buvo mielas netikėtumas?

Labiau planuotas netikėtumas (šypsosi). Vos tik pasirašiau sutartį su verslo centru, kad ten bus atidarytas trečiasis darželis, sužinojau, kad laukiuosi. Bet trauktis jau nebuvo kur – sutartis pasirašyta. Būdama nėščia irgi dirbau, šįkart nėštumas buvo dar lengvesnis, net nepykino. Na, o gimdymas buvo tikra gimtadienio šventė. Išties – trūko tik balionų ir torto, būtų tikras gimtadienis! (Šypsosi.) Namuose nubėgo vandenys, nors ne iš karto supratau, kad tai tikrai jie.. Pirma šovusi į galvą mintis buvo, kad nelaiko šlapimo pūslė. Dar pagalvojau: vaje, kaip dabar reikės gyventi (juokiasi)....Paskambinau savo ginekologei, klausiu, ar tai normalu,... O ji man: „Tu gi gimdai!" (Juokiasi.) Su vyru sutarėme, kad mane nuveš mano brolis, kuris kaip tik važiavo pas mus namo, o vyras užveš dukrytę močiutei ir mes susitiksime pusiaukelėje į ligoninę. Laukiu tarpdury brolio, ogi žiūriu, jis atvažiuoja su... motociklu. Taip ir matau vaizdą, kaip gimdyti skrendu ant motociklo su visais krepšiais (juokiasi). Na, bet į ligoninę galiausiai nuvažiavome.

Buvau be galo laiminga galėjusi patirti tokį fantastiškai gražų gimdymą. Tokio galėčiau palinkėti kiekvienai.
Indrė

Gimdžiau Antakalnyje, tąkart viskas vyko ramiai, be skubos, nebuvo daug gimdančiųjų ir jokių ekstra atvejų. Po tokios pirmos patirties, sakiau, tarsiuosi su visais, su kuo tik įmanoma, kad tik dabar būtų kitaip. O ir vaikelis pagal darytus echoskopus turėjo gimti ne mažas. Kalbėjausi su vienu gydytoju, bet per gimdymą jau buvo ne jo pamaina, tad priėmė kitas gydytojas, kuriam lenkiu žemai galvą ir sakau ačiū už tokį gražų išlikusį atsiminimą Taip pat ir mane prižiūrėjusiai ir niekad nepalikusiai akušerei noriu pasakyti didelį ačiū, nes jos ramybė ir nuoširdumas man suteikė daug drąsos ir ramybės gimdymo metu. O baimės buvo... Kad vėl išeis, paliks vienus, kad nesulauksiu pagalbos, kad nebus ko paklausti, kad nebus kas pataria... Prašiau: „Gydytojau, jūs tik būkit." Tas net nusistebėjo, sako: „Tai negi paliksiu?" Niekas neliepė man vien tik gulėti, akušerė kaip tik pasiūlė sąrėmiauti ant kamuolio, ieškoti tinkamesnių pozų, pasiklausyti patinkančios muzikos Tad su vyru ne vieną koncertą praklausėme (šypsosi). Vėliau, kai sąrėmiai jau įsisiūbavo, kai tapo sunkiai įmanoma pakęsti skausmą, paprašiau epidurinės nejautros ir ką gi, naujiena – man jos negali padaryti, nes, pasirodo, turiu nugaros išvaržą. Galvoju, viskas, dabar tai bus man...

Bet kai žinai, kad niekur nepabėgsi, kad vis vien teks pačiai pagimdyti, teko suimti save į kumštį. Per šį nėštumą buvau daug skaičiusi ir klausiusi mokymų, paskaitų ir istorijų, kaip suvaldyti skausmą, kaip kvėpuoti, kaip susitelkti ir nusiraminti. Visa tai stengiausi pritaikyti praktiškai – ir tikrai labai padėjo. Pamenu, kaip visas personalas su mano vyru juokavo, stengėsi mane pralinksminti, tad dar labiau padėjo atsipalaiduoti ir visą baimę išvyti lauk Nuotaika buvo tokia, kad trūko tik muzikos! Pagimdžiau gana greitai, gimė sveikas vaikelis, ir tikrai ne mažas (4040 g). Iškart uždėjo ant krūtinės. Jetau, tas jausmas kai toks mažiukas žmogeliukas pirmą kartą įkvėpęs oro pradeda verkti, kai pirmą kartą atmerkia akytes ir pasižiūri, tai buvo nepamirštama. Tai buvo nepakartojama ir visam gyvenimui. Visas palatoje buvęs personalas tuo metu šypsojosi ir nuoširdžiai sveikino. Niekas niekur neskubėjo, visi ramiai atliko savo darbus. Buvo išties ramu ir gera. Jau po dienos galėjau ir sėdėt, ir vaikščiot, nieko neskaudėjo, žindyti irgi sekėsi puikiai. Buvau be galo laiminga galėjusi patirti tokį fantastiškai gražų gimdymą. Tokio galėčiau palinkėti kiekvienai.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gimdymas

Kaip pagimdyti visai be skausmo: 3 vaikų mamos patirtis ir patarimai

Kaip pagimdyti visai be skausmo: 3 vaikų mamos patirtis ir patarimai
Ar įmanoma gimdyti be skausmo? Ir – be vaistų? Moterys, pasirinkusios sąmoningą nėštumą ir gimdymą, teigia, kad tikrai įmanoma. Viena iš jų – Gintarė, trijų vaikų mama.

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija (5)

Dula Mantautė dalijasi greito ir sklandaus gimdymo istorija
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį „Tampu Mama“.

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai skelbiame sąrašą

Lietuvoje naujagimiams palankių ligoninių padaugėjo dvigubai <sup style="color: #ff0000;">skelbiame sąrašą</sup>
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija praneša, kad mūsų šalyje daugėja naujagimiams palankių ligoninių. Iki šiol jų buvo 8, o dabar patvirtinta net 16.

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis

Dviejų vaikų mama: pirmas gimdymas – katastrofa, antras – kaip gimtadienis
Taip sako Indrė Rutavičienė, trejų metų Olivijos ir trijų mėnesių Elidijaus mama. Baigusi statybos mokslus Indrė ilgai ieškojo savo kelio. Šiandien ji jaučiasi esanti ten, kur ir turėtų būti.

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė (4)

Į Lietuvą atvyksta garsioji akušerė ir pribuvėja: svarbiausia pagalbos priemonė gimdyvei yra meilė
Su lietuvėmis savo patirtimi pasiruošusi dalintis Angelina Martinez Miranda yra garsi tradicinė akušerė/pribuvėja, gyvenanti ir praktikuojanti Meksikoje. Šį pašaukimą moteris paveldėjo iš savo motinos ir močiutės, kurios taip padėdavo vaikučiams ateiti į šį pasaulį.

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš (32)

Nuskausminamieji gimdymo metu – už ir prieš
Devyni kūdikio laukimo mėnesiai skirti visapusiškam jo atėjimo į šį pasaulį pasiruošimui.

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti (83)

Vyras nenori dalyvauti gimdyme: ar verta jį perkalbėti
Besilaukianti moteris norėtų, kad gimdyme dalyvautų ir jos vyras. Tačiau bendro sutarimo pora neranda. Ką patars psichologė Karolina Gurskienė?

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas

Tėveliai raginami neskubėti rinktis virkštelės kraujo bankų paslaugas
Lietuvos bioetikos komitetas ragina žmones atsargiau vertinti privačių virkštelės kraujo bankų Lietuvoje vykdomą veiklą ir neskubėti investuoti savo pinigų į jų siūlomas paslaugas.

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai (17)

Lietuvės atvirai: tartis su gydytoju iš anksto dėl gimdymo ar nebūtinai
Jei prieš gerą dešimtmetį būtume mamų paklausę, ar verta tartis dėl gimdymo su ginekologu ar akušere, daugelis būtų atsakiusios, kad tikrai taip.

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus" (148)

Mamos išpažintis: „Lietuvoje gimdyti įmanoma tik už pinigus"
Austėja (vardas pakeistas), auginanti du vaikučius (1 ir 5 m.) įsitikinusi: „Prieš gimdant su gydytoju tartis būtina."

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai (239)

Aušra: gimdymo metu labiausiai skaudino užgaulūs žodžiai
Ačiū, kad pasitikite mumis ir dalijatės išskirtiniais pasakojimais. Aušra mums parašė savo gimdymo istoriją, nes jaučia nuoskaudų, likusių po gimdymo.

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo (3)

Sandros istorija: sunkios nėštumo komplikacijos gydytoja iš pradžių nepastebėjo
Pažintis su šeima, kuri sostinę iškeitė į Jonavą ir dėl to nė kiek nesigaili.

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą

Gydytojas griauna dažniausius mitus apie gimdymą
Filmas be romantiškų bučinių, kūniškos meilės, paskui ir gimdymo scenos man - kaip vaikui knyga be iliustracijų. Kada pasvajoti, įsijausti, paverkti? Tačiau kai kurie filmų mums įpiršti stereotipai atkeliauja ir į tikrą gyvenimą. Vieni trukdo, kiti - ne. Kas tikra, o kas išgalvota, klausiame gydytojo akušerio ginekologo Egidijaus Jakiūno.

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio (31)

Skaitytojos istorija: pagimdžiau, bet netrukus netekau vaikelio
„Kadangi šiuo metu išgyvenam sunkiausią periodą savo gyvenime - netekome kūdikio, nusprendėme pasidalinti savo liūdna istorija... Žinau, kad jūs nerašote tokių liūdnų straipsnių, bet tikiuosi, kad tėveliams kurie neteko savo vaikučių bus lengviau, nes žinos kad jie ne vieni tokie“.

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei

Dulos Mantautės laiškas gimdyvei
Mantautė yra dula, keturių pametinukų mama, būsima akušerė, rašanti feisbuke tinklaraštį Tampu Mama (ČIA). Mantautės tikslas – kad daugiau moterų įgautų pasitikėjimo, tikėjimo ir ramybės, o gimdymas būtų gražus, saugus ir be streso.