Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Visi suprantame, kad vaiko negalima mušti. Tačiau tuomet, kai jis puola į isteriją, ožiuojasi, piktybiškai neklauso – tokiais atvejais šis mažas žmogus vaikšto mūsų kantrybės paribiais. „Beržinė košė" anksčiau buvo sprendimas tokioms situacijoms. Šiandien derėtų elgtis kitaip. Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip nusiraminti, kaip susivaldyti ir nepakelti rankos prieš vaiką? Ką galima daryti profilaktiškai, kad emocinė savijauta, emocinis atsparumas būtų didesnis, taptume atsparesni užplūstančioms negatyvioms emocijoms?

„Emocinę sveikatą dažnai lyginu su fizine sveikata, kadangi žmonėms tuomet lengviau suprasti. Emocinis atsparumas, emocinis imunitetas yra tas pat, kas ir fizinis imunitetas. Savo sveikata rūpinamės ir nesirgdami: sportuojame, sveikai maitinamės, stengiamės išsimiegoti. Susirgę jau vartojame tam tikrus vaistus. Panašiai ir su emocine sveikata: yra emocinis imunitetas, ir yra „gaisro gesinimo" priemonės. Kitaip tariant, priemonės, kurių reikia griebtis čia ir dabar, kai nepaisant to, kad aš rūpinuosi savimi, rūpinuosi savo gera savijauta ištinka krizinė situacija?", - kalbėjo M. Karklytė.

Lietuviai dažnai tai nuvertina, tačiau ir psichinė, ir fizinė sveikata yra vienodai svarbios. Taigi, kaip palaikyti savo emocinį imunitetą, gerą savijautą? Ką tėvams reikėtų daryti nuolat?

1.Nepamiršti rūpintis savimi

„Tenka išgirsti nuomonių, kad tai egoistiška, mes juk turime vaikų, turime gyventi vardan jų. Nesutinku. Be abejo, mes negalime gyventi vien dėl savęs, mes esame šeima, tačiau labai svarbu rūpintis savimi, tiek emociškai, tiek fiziškai. Jeigu mes būsime pavargę, išsekę, negalėsime duoti vaikams to, ko jiems labiausiai reikia – savo ramybės, šilumos bei supratingos meilės. Tokios būsenos mes vargiai galėsime valdyti savo emocijas", – paaiškina vaikų psichologė.

2. Skirti laiko tik sau

„Kai tėvai skiria laiko vienas kitam – tai dar kita tema. O čia kalbame apie laiką sau, sau kaip Mildai, kaip vyrui, kaip žmonai, savo pomėgiams, vienatvei, savo draugams. Kad tas laikas nebūtų niekieno kontroliuojamas, veikiame tą ir ten, kur jaučiamės labai gerai. Kadangi esame šeima ne visada galime panorėję tiesiog atsistoti ir išeiti - turime mažus vaikus. Patarčiau iš anksto susitarti ir planuotis su artimaisiais, antra puse ar turėti valandinę auklę ir planuotis iš anksto, kad žinotume, kada galėsime skirti laiko sau ir būtume tam nusiteikę", – sako M. Karklytė.

3. Nesistengti būti tobulais tėvais

Kaip čia taip? Psichologės M. Karklytės teigimu, turėtume padaryti viską, ką galime, tačiau neperlenkti lazdos. Nėra jokio reikalo būti tobulais, idealiais, nuostabiais, tiesiog pačiais nuostabiausiais.

„Jeigu siekiame būti tiesiog gerais tėvais, bet ne „ponais tobulybėmis", mes atsikratome įtampos. Tėvai, kurie nori būti patys geriausi dėl savo vidinių problemų ar dėl visuomenės spaudimo gyvena nuolatinėje įtampoje. O kai mus slegia nuolatinė įtampa, mes pavargstame, tampame irzlūs, dirglūs ir sunkiai mums sekasi kontroliuoti savo emocijas", – sakė pašnekovė.

4. Pripažinti, kad turime vienokių ar kitokių problemų ir suprasti, kad tai visiškai normalu. Nenormalu – šių problemų nespręsti

„Klysti – žmogiška. Jei kažką darome – neišvengiamai anksčiau ar vėliau suklysime. Tai neturi tapti tinginystės ar atsainaus požiūrio pateisinimu, nes „nieko tokio, visi klysta", bet jeigu mes padarėme klaidą, neturime savęs „kalti savęs prie kryžiaus". Nenormalu – nenorėti šių klaidų ištaisyti. Padarius klaidą reikia tiesiog ramiai pagalvoti: ką galiu padaryti, kad tą klaidą ištaisyčiau", – patarė psichologė.

5. Kiekvienas tėtis ir kiekviena mama turi turėti galimybę realizuoti save

Žinoma, yra žmonių, kuriems šeima yra pati geriausia savirealizacija. Vieni gyvena dėl šeimos, būna namuose, kiti save realizuoja dirbdami tam, kad galėtų šeimą išlaikyti materialiai.

„Jeigu žmogus nuoširdžiai ir sielos gelmių tą jaučia – viskas gerai, – sako M. Karklytė. – Tačiau jei žmogus norėtų kitokios savirealizacijos ir jos negauna, greičiausiai greitai pasidarys piktas ir irzlus. Todėl kartu susėdus šeimoje reikia labai rimtai pakalbėti apie tai, kaip padėti kiekvienam šeimos nariui realizuoti save. Ar bent jau rasti kažkokį kompromisą, kad žmogus nors iš dalies galėtų daryti tai, ką nori. Apie savirealizaciją svarbu galvoti ir kalbėti. Ir jokiu būdu negalvoti, kad tai yra egoistiška turint šeimą".

6. Stenkitės pažinti save

Šiandien dauguma iš mūsų gyvename beprotišku tempu, reikalų ir įsipareigojimų sūkuryje, bėgame, esame užsisukę, nebelieka nei laiko, nei jėgų „antraeiliams" darbams.

„Kai jaučiamės nepatenkinti, išeikvojame labai daug energijos, ji išeina ne ten, kur reikia. Jeigu mes sustosime, pasistengsime pažinti save ir užduosime sau klausimus: kas man gyvenime patinka, kas – nepatinka, kas mane skaudina, kokie mano lūkesčiai, kas mane pykdo, kas suteikia prasmę, kodėl tai vyksta, kaip aš galiu tai išspręsti ar man galbūt kažkur reikia ieškoti pagalbos? Ar aš galiu tiesiog skaityti knygas, ar galiu užsirašinėti mintis, pats analizuoti save? Kelių yra nemažai, faktas tas, kad mes turime eiti link savęs pažinimo. Būdami ramybės būsenoje mes taip pat galime sugalvoti planą kaip elgsimės, kai kils itin erzinanti situacija, kurioje iki šiol nesugebėdavome susitvardyti. Sureaguosime ramiau ir adekvačiau, jei tas situacijas apmąstysime iš anksto. „Pavyzdžiui, kai aš supyksiu ant vaikų, darysiu taip ir taip."

7. Mokykimės reikšti jausmus tinkamu būdu

„Šitoj vietoj dedu akcentą ant to, kad leiskime sau jausti ir nenurykime jausmų", – sako M. Karklytė.

Bet juk jausmas yra ir pyktis? O jo – taip pat nenuryti? Psichologė pateikia pavyzdį:

„Tarkime, mes pykstame ant vyro, nes grįžo per vėlai ir mūsų ilgai ruošta vakarienė buvo sugadinta. Jeigu mes esame linkę nuryti jausmus, viduje bus tikrai pikta, bet garsiai sakysime „Nieko tokio; juk pasitaiko; jo darbas sunkus...". Elgsimės lyg niekur nieko. Bet tas jausmas, pyktis, iš tiesų niekur nedingsta, mes jį tiesiog uždarom savyje."

Kitas kraštutinumas - kai nemokame tinkamai išreikšti pykčio. Vos vyrui pravėrus duris, prasideda riksmas: „Kur tu buvai?!!". Tai jau galima laikyti smurtiniu elgesiu. O kaip rasti viduriuką?

„Tas viduriukas, tas elgesys, kurio turėtume mokytis yra leisti sau suprasti: taip esu žiauriai pikta, nes labai stengiausi daryti vakarienę ir jinai buvo sugadinta. Ir kai grįžta vyras, nevaidiname, kad nieko tokio, bet mes pakankamai ramiu tonu sakome: „Žinai, aš esu labai pykstu ant tavęs, dėl to, kad tu sugadinai vakarienę, kurios aš laukiau. Suprantu, kad tu turėjai tam priežasčių, bet aš esu per daug pikta dabar apie tai kalbėti, einu pasivaikščioti". Tokiu būdu mes parodome savo emociją, ją pripažįstame patys sau, tačiau neleidžiame sau neadekvačios išraiškos", – patarė psichologė.

Kodėl, pašnekovės nuomone, svarbu nenuryti, nenutylėti šių jausmų? Nes priimti ir tinkamai išsakyti jie dažniausiai praeina, nuslopsta. Tuo metu „nuryti" jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi, kaupiasi ir pradeda „sproginėti" neadekvačiai būdais. Žmogus tiesiog pradeda ieškoti kabliukų ir galimybių išsilieti kiekviena proga. Todėl jausmų nuslopinimas yra ne tik nebrandus, bet ir žalingas.

8. Rasti terpę, kurioje galime išsikalbėti

„Labai gerai, kad tai būtų bendraminčiai, kurie mąsto panašiai. Kurie patiria tų pačių problemų. Kurie susiduria su panašiomis situacijomis. Svarbu išsišnekėti tiems, kurie mus supras, pavyzdžiui, pasipasakoti draugei, auginančiai panašaus amžiaus vaiką. Tuomet supranti, kad ne tu vienas turi tokias problemas, kad tai yra normalu, gali gauti atsakymų, palaikymą, netgi pasijuokti iš tam tikrų iššūkių", - sako M. Karklytė.

9. Užsiimti aktyvia sportine veikla

Psichologės teigimu, bet koks sportas leidžia mums išleisti sukauptas emocijas, kurios nebuvo išsakytos iki galo. Emocijos yra energija. Neišlieta ji sukasi mūsų viduje.

„Be abejo, mes neturėtume naudotis fizine veikla kaip vieninteliu būdu atsikratyti negatyvo, tačiau ji tikrai padeda išvėdinti tai, kas mumyse yra susikaupę. Tada savo santykiuose, šeimoje mes esame gerokai švaresni", - sako pašnekovė.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikas išveda iš kantrybės: 10 greičiausių būdų nusiraminti

Auginant vaikus nuobodu niekada nebūna. Gali būti linksma, gali būti lyg įtempto siužeto filme, tačiau nuobodu - niekada. Šiame straipsnyje sužinosime, kaip elgtis mums, tėvams, kai vaikai išveda iš kantrybės. Rėkti ir plūstis - ne išeitis. Pasimokykime tinkamai reaguoti drauge.

Psichologė, muzikantė Eglė Sirvydytė – apie mokymąsi gamtoje be sienų ir lubų

„Kodėl mus gąsdina vaikas lauke? Gal nuskambės labai poetiškai, bet aš savo praktikoje esu pastebėjusi, kad gamta ir buvimas joje daro stebuklus vidiniame pasaulyje", – įsitikinusi psichologė, skautė ir muzikantė Eglė Sirvydytė.

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (2)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.