Akimirka iki pliaukštelėjimo – kaip susivaldyti?

2017 metais Lietuva priėmė viešojoje erdvėje vadinamą „vaikų nemušimo" įstatymą.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Visi suprantame, kad vaiko negalima mušti. Tačiau tuomet, kai jis puola į isteriją, ožiuojasi, piktybiškai neklauso – tokiais atvejais šis mažas žmogus vaikšto mūsų kantrybės paribiais. „Beržinė košė" anksčiau buvo sprendimas tokioms situacijoms. Šiandien derėtų elgtis kitaip. Kaip susivaldyti? Pataria vaikų psichologė Milda Karklytė.

Ką daryti su savimi, kai kyla konfliktinė situacija? Kaip nusiraminti, kaip susivaldyti ir nepakelti rankos prieš vaiką? Ką galima daryti profilaktiškai, kad emocinė savijauta, emocinis atsparumas būtų didesnis, taptume atsparesni užplūstančioms negatyvioms emocijoms?

„Emocinę sveikatą dažnai lyginu su fizine sveikata, kadangi žmonėms tuomet lengviau suprasti. Emocinis atsparumas, emocinis imunitetas yra tas pat, kas ir fizinis imunitetas. Savo sveikata rūpinamės ir nesirgdami: sportuojame, sveikai maitinamės, stengiamės išsimiegoti. Susirgę jau vartojame tam tikrus vaistus. Panašiai ir su emocine sveikata: yra emocinis imunitetas, ir yra „gaisro gesinimo" priemonės. Kitaip tariant, priemonės, kurių reikia griebtis čia ir dabar, kai nepaisant to, kad aš rūpinuosi savimi, rūpinuosi savo gera savijauta ištinka krizinė situacija?", - kalbėjo M. Karklytė.

Lietuviai dažnai tai nuvertina, tačiau ir psichinė, ir fizinė sveikata yra vienodai svarbios. Taigi, kaip palaikyti savo emocinį imunitetą, gerą savijautą? Ką tėvams reikėtų daryti nuolat?

1.Nepamiršti rūpintis savimi

„Tenka išgirsti nuomonių, kad tai egoistiška, mes juk turime vaikų, turime gyventi vardan jų. Nesutinku. Be abejo, mes negalime gyventi vien dėl savęs, mes esame šeima, tačiau labai svarbu rūpintis savimi, tiek emociškai, tiek fiziškai. Jeigu mes būsime pavargę, išsekę, negalėsime duoti vaikams to, ko jiems labiausiai reikia – savo ramybės, šilumos bei supratingos meilės. Tokios būsenos mes vargiai galėsime valdyti savo emocijas", – paaiškina vaikų psichologė.

2. Skirti laiko tik sau

„Kai tėvai skiria laiko vienas kitam – tai dar kita tema. O čia kalbame apie laiką sau, sau kaip Mildai, kaip vyrui, kaip žmonai, savo pomėgiams, vienatvei, savo draugams. Kad tas laikas nebūtų niekieno kontroliuojamas, veikiame tą ir ten, kur jaučiamės labai gerai. Kadangi esame šeima ne visada galime panorėję tiesiog atsistoti ir išeiti - turime mažus vaikus. Patarčiau iš anksto susitarti ir planuotis su artimaisiais, antra puse ar turėti valandinę auklę ir planuotis iš anksto, kad žinotume, kada galėsime skirti laiko sau ir būtume tam nusiteikę", – sako M. Karklytė.

3. Nesistengti būti tobulais tėvais

Kaip čia taip? Psichologės M. Karklytės teigimu, turėtume padaryti viską, ką galime, tačiau neperlenkti lazdos. Nėra jokio reikalo būti tobulais, idealiais, nuostabiais, tiesiog pačiais nuostabiausiais.

„Jeigu siekiame būti tiesiog gerais tėvais, bet ne „ponais tobulybėmis", mes atsikratome įtampos. Tėvai, kurie nori būti patys geriausi dėl savo vidinių problemų ar dėl visuomenės spaudimo gyvena nuolatinėje įtampoje. O kai mus slegia nuolatinė įtampa, mes pavargstame, tampame irzlūs, dirglūs ir sunkiai mums sekasi kontroliuoti savo emocijas", – sakė pašnekovė.

4. Pripažinti, kad turime vienokių ar kitokių problemų ir suprasti, kad tai visiškai normalu. Nenormalu – šių problemų nespręsti

„Klysti – žmogiška. Jei kažką darome – neišvengiamai anksčiau ar vėliau suklysime. Tai neturi tapti tinginystės ar atsainaus požiūrio pateisinimu, nes „nieko tokio, visi klysta", bet jeigu mes padarėme klaidą, neturime savęs „kalti savęs prie kryžiaus". Nenormalu – nenorėti šių klaidų ištaisyti. Padarius klaidą reikia tiesiog ramiai pagalvoti: ką galiu padaryti, kad tą klaidą ištaisyčiau", – patarė psichologė.

5. Kiekvienas tėtis ir kiekviena mama turi turėti galimybę realizuoti save

Žinoma, yra žmonių, kuriems šeima yra pati geriausia savirealizacija. Vieni gyvena dėl šeimos, būna namuose, kiti save realizuoja dirbdami tam, kad galėtų šeimą išlaikyti materialiai.

„Jeigu žmogus nuoširdžiai ir sielos gelmių tą jaučia – viskas gerai, – sako M. Karklytė. – Tačiau jei žmogus norėtų kitokios savirealizacijos ir jos negauna, greičiausiai greitai pasidarys piktas ir irzlus. Todėl kartu susėdus šeimoje reikia labai rimtai pakalbėti apie tai, kaip padėti kiekvienam šeimos nariui realizuoti save. Ar bent jau rasti kažkokį kompromisą, kad žmogus nors iš dalies galėtų daryti tai, ką nori. Apie savirealizaciją svarbu galvoti ir kalbėti. Ir jokiu būdu negalvoti, kad tai yra egoistiška turint šeimą".

6. Stenkitės pažinti save

Šiandien dauguma iš mūsų gyvename beprotišku tempu, reikalų ir įsipareigojimų sūkuryje, bėgame, esame užsisukę, nebelieka nei laiko, nei jėgų „antraeiliams" darbams.

„Kai jaučiamės nepatenkinti, išeikvojame labai daug energijos, ji išeina ne ten, kur reikia. Jeigu mes sustosime, pasistengsime pažinti save ir užduosime sau klausimus: kas man gyvenime patinka, kas – nepatinka, kas mane skaudina, kokie mano lūkesčiai, kas mane pykdo, kas suteikia prasmę, kodėl tai vyksta, kaip aš galiu tai išspręsti ar man galbūt kažkur reikia ieškoti pagalbos? Ar aš galiu tiesiog skaityti knygas, ar galiu užsirašinėti mintis, pats analizuoti save? Kelių yra nemažai, faktas tas, kad mes turime eiti link savęs pažinimo. Būdami ramybės būsenoje mes taip pat galime sugalvoti planą kaip elgsimės, kai kils itin erzinanti situacija, kurioje iki šiol nesugebėdavome susitvardyti. Sureaguosime ramiau ir adekvačiau, jei tas situacijas apmąstysime iš anksto. „Pavyzdžiui, kai aš supyksiu ant vaikų, darysiu taip ir taip."

7. Mokykimės reikšti jausmus tinkamu būdu

„Šitoj vietoj dedu akcentą ant to, kad leiskime sau jausti ir nenurykime jausmų", – sako M. Karklytė.

Bet juk jausmas yra ir pyktis? O jo – taip pat nenuryti? Psichologė pateikia pavyzdį:

„Tarkime, mes pykstame ant vyro, nes grįžo per vėlai ir mūsų ilgai ruošta vakarienė buvo sugadinta. Jeigu mes esame linkę nuryti jausmus, viduje bus tikrai pikta, bet garsiai sakysime „Nieko tokio; juk pasitaiko; jo darbas sunkus...". Elgsimės lyg niekur nieko. Bet tas jausmas, pyktis, iš tiesų niekur nedingsta, mes jį tiesiog uždarom savyje."

Kitas kraštutinumas - kai nemokame tinkamai išreikšti pykčio. Vos vyrui pravėrus duris, prasideda riksmas: „Kur tu buvai?!!". Tai jau galima laikyti smurtiniu elgesiu. O kaip rasti viduriuką?

„Tas viduriukas, tas elgesys, kurio turėtume mokytis yra leisti sau suprasti: taip esu žiauriai pikta, nes labai stengiausi daryti vakarienę ir jinai buvo sugadinta. Ir kai grįžta vyras, nevaidiname, kad nieko tokio, bet mes pakankamai ramiu tonu sakome: „Žinai, aš esu labai pykstu ant tavęs, dėl to, kad tu sugadinai vakarienę, kurios aš laukiau. Suprantu, kad tu turėjai tam priežasčių, bet aš esu per daug pikta dabar apie tai kalbėti, einu pasivaikščioti". Tokiu būdu mes parodome savo emociją, ją pripažįstame patys sau, tačiau neleidžiame sau neadekvačios išraiškos", – patarė psichologė.

Kodėl, pašnekovės nuomone, svarbu nenuryti, nenutylėti šių jausmų? Nes priimti ir tinkamai išsakyti jie dažniausiai praeina, nuslopsta. Tuo metu „nuryti" jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi, kaupiasi ir pradeda „sproginėti" neadekvačiai būdais. Žmogus tiesiog pradeda ieškoti kabliukų ir galimybių išsilieti kiekviena proga. Todėl jausmų nuslopinimas yra ne tik nebrandus, bet ir žalingas.

8. Rasti terpę, kurioje galime išsikalbėti

„Labai gerai, kad tai būtų bendraminčiai, kurie mąsto panašiai. Kurie patiria tų pačių problemų. Kurie susiduria su panašiomis situacijomis. Svarbu išsišnekėti tiems, kurie mus supras, pavyzdžiui, pasipasakoti draugei, auginančiai panašaus amžiaus vaiką. Tuomet supranti, kad ne tu vienas turi tokias problemas, kad tai yra normalu, gali gauti atsakymų, palaikymą, netgi pasijuokti iš tam tikrų iššūkių", - sako M. Karklytė.

9. Užsiimti aktyvia sportine veikla

Psichologės teigimu, bet koks sportas leidžia mums išleisti sukauptas emocijas, kurios nebuvo išsakytos iki galo. Emocijos yra energija. Neišlieta ji sukasi mūsų viduje.

„Be abejo, mes neturėtume naudotis fizine veikla kaip vieninteliu būdu atsikratyti negatyvo, tačiau ji tikrai padeda išvėdinti tai, kas mumyse yra susikaupę. Tada savo santykiuose, šeimoje mes esame gerokai švaresni", - sako pašnekovė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.

Gabija Vitkevičiūtė: vaikams skaitome kiekvieną dieną

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais?

Kodėl mes taip dažnai supykstame ant savo vaikų

Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų.

Siūloma mamadienius bei tėvadienius skirti ir vieno vaiko tėvams (3)

Ir vieną vaiką auginantiems tėvams siūlomas papildomas laisvadienis.

Iš pirmų lūpų – apie lietuvės gyvenimą ir vaikų auginimą Prancūzijoje (3)

Žurnalistė Goda jau 12 metų gyvena ir dirba Paryžiuje. Ten gimė ir jos Ieva (6 m.). Apie prancūzišką gyvenimo būdą, vaikų auklėjimą prirašyta begalė knygų ir straipsnių, o kaip jaučiasi besilaukianti, o vėliau viena auginanti vaikelį lietuvė? Pasakojimas – iš pirmų lūpų.

KALBA VAIKAI: kad pasakė, tai pasakė!..

Vaikai neretai pasako tokių dalykų, kokių suaugusieji ir norėdami nesugalvoja. Jūsų dėmesiui - 4 metų Ryčio linksmosios kalbelės.