Kodėl vaikai mėgsta rožinę spalvą ir kas nutinka, jei tėvai ją draudžia

 (9)
Taip, kartais tai nutinka. Dažniau namuose, kuriuose auga mergaitės, bet nebūtinai. Ir jei drabužinėje tuo metu nėra rausvos spalvos drabužių įvairovės, ta vienintelė rožinė suknutė bus ir pižama, ir darželio drabužis, ir proginis kostiumėlis. Ir net paltukas, nors suknutė – trumpomis rankovėmis!
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.

„Sužinok, ką mėgstama spalva sako apie tavo vaiką", – internetas pilnas straipsnių panašiomis antraštėmis ir mes, rožinės spalvos manijos apimtų mergaičių mamos, puolame skaityti, ką gi tai reiškia. Tačiau psichologė ir dailės terapeutė Dovilė Jankauskienė panašius tekstus pataria vertinti su atlaidžia šypsena: „Tai galėtų būti lengva pramoga, kaip, pavyzdžiui, horoskopai. Juos skaitydami patenkiname smalsumą, džiaugiamės, jei kažkas atitinka, kartais – kai neatitinka. Tačiau tai ir viskas: mielas žaidimas, ir nieko daugiau. Psichologijos ar dailės terapijos specialistai spalvos niekada nevertina vienareikšmiškai, atskirai nuo konkretaus ja „sergančio" žmogaus. Visada klausiame, ne tik kokia tai spalva, bet ir kodėl ji vyrauja, koks ją garbinančio žmogaus amžius ir pan."

Ryškių spalvų gerbėjai

Psichologė D.Jankauskienė patvirtina mitą, kad mažas mergaites gana dažnai ištinka dviejų spalvų periodai – rausvos ir (arba) švelnios violetinės. Mokslinių tyrimų, kaip nors paaiškinančių šį reiškinį, nėra, tačiau yra tyrimų, įrodančių, kaip apskritai susipažįstama su spalvomis: „Kūdikiai pirmiausia pradeda skirti raudoną spalvą, nes jos banga yra ilgiausia, o vėliausiai – mėlyną ir violetinę, nes jų bangų ilgis trumpiausias. Kai jau leidžiame vaikui rinktis, kokia spalva piešti, tai kuo vaikas mažesnis, tuo tamsesnę spalvą – juodą, mėlyną, rudą ir pan. renkasi, nes jos yra ryškios, gerai matyti baltame popieriaus lape."

Įrodyta ir tai, kad kiekvieno žmogaus sensorinė sistema yra unikali, todėl tas pačias spalvas kiekvienas suvokiame truputį kitaip. Kas vienam yra žalia, kitam gali būti mėlyna ir priešingai. „Vaikai, kurie mokomi suvokti spalvas per dailės pamokas, kurie auga kūrybingoje, įvairiaspalvėje aplinkoje, geriau jaučia spalvų tonus ir pustonius, mato platesnį spalvų spektrą, o vaikai, kurie auga monotoniškoje aplinkoje, apsupti kelių ryškių spalvų, yra „įvaldę" gerokai skurdesnę spalvų paletę."

Berniukiška" ir „mergaitiška"

Švelniomis, šiltomis, rausvomis spalvomis „serga" ne tik mergaitės, bet ir berniukai ir tai, pasak, psichologės D.Jankauskienės, nieko nereiškia, ypač to, ko bijo visi tėvai – pasirinkta spalva nelemia ir nerodo lyties ar seksualinės orientacijos sutrikimų.

Psichologė D.Jankauskienė patvirtina mitą, kad mažas mergaites gana dažnai ištinka dviejų spalvų periodai – rausvos ir (arba) švelnios violetinės.

„Kažkodėl taip jau nutiko, kad tik dvi spalvos – raudona ir mėlyna turi lytį, kitos yra belytės: žalia gali būti ir mergaitės suknelė, ir berniuko megztinis, „nuspalvintas" žaliai daiktas netaps nei berniukiškas, nei mergaitiškas.

Man regis, kad skirstymas į „berniukiškas" ir „mergaitiškas" spalvas atsirado po Antrojo pasaulinio karo, suklestėjus pramonei. Anksčiau, o ir dabar (kai kuriose šalyse) mergaitėms į krikšto drabužėlius įsegdavo žydrą, o berniukams į krikšto drabužėlius – rausvą kaspiną. Tai rodo tai, kad anksčiau nebuvo stereotipo, jog rožinė yra išskirtinai mergaičių spalva. Atrodo, kad anais laikais kaip tik mėlyna buvo laikoma moteriškesne, nes sieta su ramybe, gelme, o raudona simbolizavo agresiją, kovą, jėgą, todėl buvo laikoma vyriška, ji buvo mėgstama karių drabužių spalva, – sako psichologė. – Kiekviena spalva turi savo energiją, jos paisant galima spalvai suteikti vienokią ar kitokią reikšmę, tačiau žmonės turi abiejų lyčių hormonų ir požymių. Juk net ir įsčiose užsimezgęs vaisius kurį laiką yra tarsi neapsisprendęs, kas jis – berniukas ar mergaitė, šį sprendimą padaro vėliau.

Spalvų skirstymas pagal lytis yra tik visuomenės ir kultūros suformuotas reiškinys. Svarbu suvokti, kad vaikas yra atviras ir leisti pažaisti su visomis spalvomis, „nespausti" renkantis nei piešimo priemones, nei tam tikros spalvos drabužius ar daiktus. Juk labiausiai traumuoja spaudimas ir draudimai".

Kodėl vaikai mėgsta rožinę spalvą ir kas nutinka, jei tėvai ją draudžia
© Shutterstock

Rausva – tai įsčios?

Populiari nuomonė, kad vaikai mėgsta rožinę, nes ji yra mamos įsčių spalva, vadinasi, asocijuojasi su saugumu, šiluma, globa ir ramybe.

„Rožinė yra infantili spalva. Jei suaugusi moteris nuo galvos iki kojų vilki rožinės spalvos drabužius, mėgsta pūkučius ir vaikiškus kaspinėlius, galima įtarti isterinio pobūdžio psichinį sutrikimą", – patirtimi pasidalija psichologė.

Kaip išgaunama rožinė spalva? Raudoną – jėgos, agresijos, kovos spalvą „nugesinus", įmaišius į ją daug baltos spalvos. Taigi, galima sakyti, kad rožinė spalva tarsi „sugeria", prislopina stiprius jausmus. Ramina.

Kai labai norisi kažkokios spalvos, tai rodo, kad jos padedamas žmogus „tvarkosi" su tam tikrais savo vidiniais dalykais, tačiau jų negalima vertinti vienareikšmiškai. Spalva turi savo energiją, bet ji neturi vienos reikšmės, pavyzdžiui, raudona yra ne tik agresija ir kova, ji taip pat gali reikšti meilę, aistrą; mėlyna yra ne tik ramybės, bet ir pasyvumo, sustingimo, atšalimo spalva. Visos spalvos yra ambivalentiškos, dvilypės, jų reikšmės gali viena kitai prieštarauti.

Antra vertus, rožinės spalvos yra daug vaikų pramonėje, reklamose. Ji brukama, reklamuojama, siūloma, tad ilgainiui tampa patraukli ir geidžiama.

Spalvų periodai

Net ir garsūs menininkai juos išgyveno. Pavyzdžiui, Pablo Picasso turėjo rausvąjį (!), mėlynąjį, geltonąjį periodą. Turbūt visų ar bent daugelio žmonių gyvenimus būtų galima skirstyti ne tik į amžiaus tarpsnius, bet ir pagal spalvas.

„Būna, vienu metu labai norisi geltonos spalvos, po metų ją keičia mėlyna, paskui žalia ir t. t. Tai nulemta ne tik mados, drabužių ir daiktų, kuriuos matome parduotuvėse ir galime įsigyti, bet ir metų laiko. Žiemą kažkodėl norisi raudono šalio ar geltonų pirštinių, o vasarą – melsvos suknutės. Reikia nepamiršti, kad kiekvienas žmogus turi dar ir vidinį sezoną, – sako D.Jankauskienė. – Spalvos yra kaip maistas. Kai pavargstame dirbdami protinį darbą, organizmas reikalauja ko nors saldaus – energijos smegenims; kitais kartais labai norisi mėsos arba pieno, raugintų agurkų. Taip pat yra ir su spalvomis: jaučiame, kokios norime. Kai pavargstame, atgaivą suteikia žalia. Kai trūksta energijos, tonizuoja raudona arba oranžinė.

Pasak D.Jankauskienės, skonis, estetikos jausmas nesiformuoja, jei vaikas išvis neugdomas arba jo aplinkoje yra labai daug prievartos, diktato, kai kad ir ką rinktųsi, visada girdi tik „negalima", nuvertinamą „negražu", „kaip tu atrodysi" ir pan.

Rimtų išvadų apie savo vaiką tik dėl to, kad jis mėgsta rožinę (ar bet kokią kitą) spalvą, daryti nereikėtų. Tiesiog pagalvokite, kokį poreikį ta spalva galėtų tenkinti. Jei ji tai ir daro, leiskite vaikui mėgti tą spalvą – ir jos turėti tiek, kiek norisi. Kai tik poreikis bus patenkintas, „manija" baigsis".

Kičo metas: gerbk jį

Manijų periodus, ypač jei saldi spalva į namus „pritraukia" įvairių kičinių daiktelių – rožinių kurpaičių su pūkų bumbuliukais, princesių suknių, papuoštų plastiko rubinais, barbių rožiniais plaukais ir pan. sunkiausia tverti subtilų estetikos jausmą turintiems tėvams. „Tai nemenkas iššūkis, – pritaria ir psichologė Dovilė. – Tačiau svarbu leisti vaikui turėti ir išgyventi tą vaikiško kičo metą, nes net jei drausite, nepirksite rožinės spalvos, jam vis tiek ji bus gražiausia. Nebūtina, kad viskas – sienos, žaislai, drabužiai, aksesuarai būtų tokios spalvos, tačiau svarbu, kad vaikas turėtų bent šiek tiek to, kas gražu. Tai pagarba jo nuomonei. Problemų, užsispyrimų, ilgai trunkančių „užsiciklinimų" atsiranda ne dėl spalvos ar suknelės, o dėl per didelio tėvų diktato".

Kodėl vaikai mėgsta rožinę spalvą ir kas nutinka, jei tėvai ją draudžia
© Shutterstock

Jei į svarbų renginį norite vestis dukterį su pilka suknele ir juodais bateliais, pasakykite, kad taip ir bus, bet leiskite vaikui išsiverkti, būti nepatenkintam. „Tačiau atminkite, kad „praradimą" privalote kompensuoti – pažadėkite (ir pažado laikykitės!), kad rytoj į teatrą ar Justės gimtadienį ji galės eiti pasipuošusi princesės suknele ir rožiniais bateliais. Vaikams svarbu pabūti taip, kaip jiems gražu. Tuo pat metu, aišku, formuokite subtilesnį skonį. Kaip? Žinoma, subtiliai", – pataria psichologė.

Pasak D.Jankauskienės, skonis, estetikos jausmas nesiformuoja, jei vaikas išvis neugdomas arba jo aplinkoje yra labai daug prievartos, diktato, kai kad ir ką rinktųsi, visada girdi tik „negalima", nuvertinamą „negražu", „kaip tu atrodysi" ir pan.

„Bet TAIP yra gražu vaikui ir tai yra svarbu! Nenuvertinkite jo poreikio atrodyti taip gražiai, kaip tik jam yra gražu. Jei neleisite, augs savo nuomonės neturintis ar ją slepiantis žmogus, kuris poreikį atrodyti taip, kaip jam norisi, nuslopins, bet neišaugs. Kai neišsižaidžiama, neišsieksperimentuojama vaikystėje ir paauglystėje, vaikas atsirevanšuoja, kai suauga. Tik rezultatas būna panašus į grimasą: suaugusi moteris su pūstu sijonėliu."

Rožine spalva „nesirgo"

Psichologė D.Jankauskienė: „Esu girdėjusi mamą stebintis, kad dukrytei nebuvo rožinio periodo, ji niekada nesvajojo apie princesės suknelę. Greičiausiai toji mergaitė turėjo kitokios manijos, „užsiciklinimo" periodą – galbūt kitos spalvos ar kitokio pomėgio, pavyzdžiui, jai labai reikėjo visko, kas susiję su arkliais: žaislinių mažų arkliukų figūrėlių, knygelių apie arklius, jodinėjimo pamokų ir t. t. „Užsiciklinimai" vaikams būdingi, nes jie taip auga. Būtų gražu, jei kiekvienas toks pomėgis būtų skatinamas, palaikomas ir gerbiamas."

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.

Kodėl aš mokysiu savo dukrą drąsos, o ne tobulumo

Moteris nuo mažens moko būti geromis, mylinčiomis, kantriomis, dėmesingomis, mandagiomis, rūpestingomis, švelniomis ir mielomis.

Gabija Vitkevičiūtė: vaikams skaitome kiekvieną dieną

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais?

Kodėl mes taip dažnai supykstame ant savo vaikų

Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų.