Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės

 (18)
Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės
© DELFI / Karolina Pansevič

Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Tema apie vaiko ribas, ko gero, visada bus „ant bangos", nes be jų negalima užauginti visavertės asmenybės. Vis dėlto kartais ribas suprantame kaip begalinį draudimą. Priminkite, kas tai yra.

Ribos negali būti koks nors dirbtinis darinys, būdas sutramdyti blogai besielgiantį vaiką ar noras jį nubausti. Kartu tai nėra reikalavimas, kad mažylis taptų nuo tėvų priklausančiu žmogučiu, neturinčiu savo nuomonės ir norų. Idealu, jeigu vaikas visiškai nejaučia, kad jam taikomos tam tikros ribos, kai gali mėgautis laisve, dūkti, bėgioti ir vystytis taip, kaip jam reikia pagal amžių. Kad mažylis ribas priimtų kaip gyvenimo būdą, jas taikyti reikia nuo kūdikystės. Tik nesupraskite pažodžiui. Tai reiškia, kad su naujagimiu ir kelių mėnesių kūdikiu reikia kalbėti, tarkime, „Dabar tau apsimausiu kojinytes, kad nebūtų šalta kojytėms", „Uždėsiu tau kepurytę, nes einame į lauką." Turėtume paaiškinti kiekvieną veiksmą net jeigu manome, kad kūdikis nesupranta, ką jam sakome. Vieną dieną supras ir nesipriešins, kai mausite kojines, nes žinos, kad taip tiesiog reikia. Na, o jeigu apie tai nekalbėsite, nesupras, kodėl ir kam tų kojinyčių reikia, ir pradės priešintis, jo nuomone, kvailam tėvų reikalavimui. Apie ribas verta kuo anksčiau pagalvoti dar ir dėl to, kad vaikas augtų tvarkingas. Štai jau 10-ies mėn. kūdikis gali pradėti tvarkytis žaisliukus – pažaidžia, reikia šalia jo pastatyti žaislų dėžę ir parodyti, kaip į ją sudedami žaisliukai. Tai riba taps natūraliai jo gyvenimo dalimi.

Šiuo metu daug kalbama apie tai, kad nevaliaperspausti" vaikų. Sakoma, kad laisvės turi būti daug. Kaip mamai žinoti, kada ir kiek tos laisvės duoti savo vaikui?

Labai aiškios ribos yra reikalingiausios mažyliui nuo 1 iki 2 m. amžiaus, nes tuo metu jis atsiskiria nuo mamos, savarankiškėja ir turi labai gerai žinoti, kaip elgtis, kada eiti miegoti, kada negalima siausti, o kada tai galima daryti. Mažylis, kuris šiuo gyvenimo tarpsniu labai aiškiai ir tiksliai supažindinamas su ribomis, augs saugus. Jam nereikės svarstyti, abejoti, jaustis sutrikusiam. Vėliau, jau paauglystėje, aiškios ribos ir vėl bus reikalingos, nes kad ir kaip paaugliai deklaruotų, jog mėgsta begalinę laisvę, iš tiesų jie ilgisi ribų – aiškumo, kada privalo grįžti namo ir pan. Vis dėlto labai svarbu, kad tėvai, nustatę ribas vienų metų mažyliui, po truputį jas keistų, leistų vaikui laisvėti, savarankiškai bandyti ribas. Tarkime, vienų pipirui dar nesaugu vienam lipti laiptais, tačiau trimečio jau nėra prasmės kaskart lydėti lipančio laiptais – jeigu nuolatos būsite šalia, jis niekada netaps savarankiškas. Tad riba pagal vaiko gebėjimus privalo vis plėstis, kad neužgožtų natūralios jo raidos.

Ribas galima pradėti taikyti bet kuriame amžiuje, bet labai svarbu patiems tėvams žinoti, ko jie nori iš vaiko. Deja, dažniausiai jie žino, ko nenori: kad vaikas miegotų jų lovoje, kad muštųsi, kad maivytųsi prie stalo. O ką vaikas gali, jie nežino.
Psichologė Jūratė BORTKEVIČIENĖ

Kai leidžiame vaikučiui daryti tai, ką jis jau geba, tai ir yra jo laisvė. Beje, sąvoka „ribos" apibrėžiami tiek draudimai, tiek kiekvienam vaikui būtina laisvė. Kitas pavyzdys gali būti susijęs su saldainiais, kurių labai nori visi vaikai. Iki vienų metų saldainių vaikui geriau neduoti, nes jis dar mokosi ragauti visą kitą maistą. 1,5-2 m. jau galima duoti po vieną saldainiuką, tarkime, po pietų. Dar vėliau galima leisti vaikučiui ir gabaliuką torto suvalgyti. Arba štai iki 3-ejų mažylį dar panešame, kai šis pavargsta, bet vėliau jau turėtume pasakyti: „Eik pats, turi kojytes, gali vaikščioti." Taip po truputį ribos platėja ir į mažylio gyvenime randasi vis daugiau laisvės.

Nepykite, bet kartais atrodo, kad mama turėtų pasidaryti vaiko raidos kalendorių, kad žinotų, kada jau jas plėsti, kad mažylis dėl jų nekentėtų.

Mama turėtų siekti labai paprasto dalyko, kad vaikas augtų savarankiškas, todėl kuo vyresnis mažylis, tuo daugiau turėtų jam duoti laisvės. Jeigu mama tvarko vaiko iki 5-erių metų amžiaus žaislus, tikrai negali tikėtis, kad penkiametis susipras ir pats susitvarkys žaisliukus. Ribas taikyti reikia labai nuosekliai ir labai nuosekliai vaikučiui reikia suteikti laisvę. Negalima elgtis dirbtinai – reikalauti, kad mažylis padarytų tai, ko padaryti negeba. Reikia jam padėti, jeigu matote, kad per sunku pačiam. Na, o tobulėti ir skatinti mažylį augti irgi reikia nuosekliai. Tai padaryti nėra sunku, tiesiog reikia matyti, kas vaikui įdomu, ir nežlugdyti noro domėtis. Tarkime, daugeliui vaikų labai įdomūs degtukai. Natūralu, kad mažylis pats negali su jais žaisti ir jų degti, tačiau kartu su mama ar tėčiu trimetis-keturmetis jau gali išbandyti, kaip uždegamas degtukas. Aišku, būtinai reikia paaiškinti vaikui, kad uždegti degtuką galite tik kartu, ir padėkite jam, prilaikykite jo rankutę ir įžiebkite kartu ugnelę. Taip bus patenkintas smalsumas, bet mažylis žinos, kad pats vienas degtukų degti negali, o kai norės, uždegs su jumis kartu. Ir tokia riba jam yra tarsi nejuntama, ne draudimas, o įprastas gyvenimas. Na, o vaikui, kuriam aiškinsime, kad negalima žaisti su degtukais, bet patys jais žaisime (vaikas mano kaip tik taip), bus labai smalsu pabandyti, jis nesupras, kodėl tėvams galima, o jam – ne. Pagalvokite patys, ar neitumėte į kambarį, jeigu kas nors jums pasakytų: „Tik jokiu būdu ten neikite"? Užeitumėte ir sulaužytumėte ribą, nes noras patenkinti smalsumą yra stipresnis už draudimą. Bet jeigu kas nors atidarytų tą kambarį ir parodytų, kad ten yra gyvačių ir eiti nesaugu, neitume.

Kiek reikia kalbėtis su vaiku, kad jis suprastų, ko daryti tikrai negali? Yra vaikų, kurie, atrodo, nejaučia ribų. Ar su jais tėvai per mažai kalbėjosi?

Mes, suaugusieji, kažkodėl manome, kad vaikai nejaučia ribų, kad jų neįmanoma įskiepyti be barnių ar konfliktų. Su vaikais reikia kalbėtis ir elgtis nuosekliai. Mano pačios vaikai niekada patys nepasiima saldainių, nors žino, kur jie yra, ir gali juos lengvai pasiekti. Nes mes su vyru nesakome, kad „negalima", gali, tik ne visada. Žodis „galima" mažyliui yra tarsi stebuklingas, jį išgirdęs nurimsta ir kantriai laukia, kada gi galės suvalgyti: po pusryčių, pietų arba vakarienės. Nereikėtų vaikų brėžti ribų, jeigu patys tėvai jų laikytųsi ir apie jas kalbėtųsi. Pavyzdžiui, vaikas negali eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, suaugusysis irgi negali. Bet eina ir tuomet mažylis jaučia neteisybę, kodėl tėvai gali, o jis – ne. Pirmiausia patys turėtume laikytis ribų, o tada jų laikysis ir vaikai. Vienam vaikui pakanka kelis kartus pakartoti, ko daryti jis negali, nes tai nesaugu. Kitam reikia nuolat kalti į galvą, bet mes privalome kartoti tol, kol tos ribos „įaugs" į kraują ir taps savaime suprantamos, natūralios.

Daugelis tėvų mano, kad vaikas jaus ribas, kai namuose bus griežta dienotvarkė. Bet ar tada neribosime vaikui taip reikalingos laisvės?

Kartais galima „nusižengti" nusistovėjusiam režimui, bet jis reikalingas, kad mažylis būtų pavalgęs, išsimiegojęs. Beje, tėvams atrodo, kad nustatyti režimą yra sunkiai įvykdoma užduotis, nors iš tiesų tai padaryti visiškai nesunku – ir vėl tereikia paaiškinti, kodėl vaikas, tarkime, turi eiti miegoti anksčiau už tėvus. Galima pasakyti: „Tu esi vaikas ir jau metas miegoti, o mes su tėčiu dar valandėlę pabūsime. Kai užaugsi ir tu vakarosi ilgiau."

Labai aiškios ribos yra reikalingiausios mažyliui nuo 1 iki 2 m. amžiaus, nes tuo metu jis atsiskiria nuo mamos, savarankiškėja ir turi labai gerai žinoti, kaip elgtis, kada eiti miegoti, kada negalima siausti, o kada tai galima daryti.
Psichologė Jūratė BORTKEVIČIENĖ

Tėvai, kurie sako, kad vaikai nemiega, kažką ne taip daro – per mažai kalbasi, vieną dieną leidžia jam vakaroti, kitą jau verčia eiti gulti 9 val. vakaro. Darželinukas, mokyklinukas dar per mažas pats ribas nusistatyti ir nuspręsti, kad jam laikas miegoti, o jeigu auga be ribų, kartais ir pats jų reikalauja: rėkia, šaukia, elgiasi destruktyviai, kad tėvai jį „sustabdytų" ir labai aiškiai pasakytų, ką jam daryti. Kartais vaikai reikalauja ribų mušdami tėvus, o šie, užuot „sustabdę", šį vaikišką smurtą tik juokiasi. Negalima tokio elgesio toleruoti, būtina paaiškinti, kad mes nenaudojame smurto, kad galime apkabinti. Besimušantis vaikas rodo, kad jam negerai, kad jis sutrikęs ir reikalauja ribų, kad jam per daug laisvės. Visuomet turi būti laisvės ir ribų pusiausvyra.

Jeigu tokiam vaikui, kuris muša tėvus arba klykia parduotuvėje, staiga imsime taikyti ribas, jis priešinsis, net jeigu, kaip sakote, pats tų ribų ir reikalauja.

Jeigu ribos nebuvo taikomos nuosekliai, nuo kūdikystės, aišku, kad vaikas draskysis, bet labai svarbu tėvams neprarasti kantrybės. Paprastai po trijų minučių mažylio pyktis išgaruoja ir jis susitaiko su tomis ribomis. Na, o jeigu neišgaruoja, tuomet reikėtų pagalvoti, kad vaikutis gal pervargęs, neišsimiegojęs ar pan. Manau, kartais verta pasiimti parduotuvėje klykiantį vaiką ant rankų ir išeiti nenusipirktus produktų, nes jeigu ilgai verkia ir priešinsi, vadinasi, jam blogai ir reikia eiti namo. Ribas galima pradėti taikyti bet kuriame amžiuje, bet labai svarbu patiems tėvams žinoti, ko jie nori iš vaiko. Deja, dažniausiai jie žino, ko nenori: kad vaikas miegotų jų lovoje, kad muštųsi, kad maivytųsi prie stalo. O ką vaikas gali, jie nežino. Tad pirmiausia atsakykime sau į klausimą, o ką gi jis gali. Nerealu, kad mažylis namuose sėdės ramiai ant kėdutės ir tyliai dėlios dėlionę. Normalu, kad jis sieks tėvų dėmesio, kad zys, kad prašys pažaisti kartu – ir tai ne joks ribų laužymas, tai prigimtinis noras gauti tėvų dėmesio. Jeigu mažyliui skirsite per dieną pusvalandį, o dar geriau – valandą, t. y. kartu pažaisite, namus tvarkysite (būtinai tuo metu bendraudami), ruošite valgyti, kitą dienos dalį gebės pats susirasti veiklos, nenuobodžiauti, nevaikščioti iš paskos klausdamas: „O ką man dabar veikti?" Patikėkite, tai geba jau darželinukas. Ir tuomet jums patiems neatrodys, kad ribos yra kažkokia užduotis neįmanoma.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Kuris geriau vaikui – valstybinis ar privatus darželis: mamų diskusija

Kaip rinktis vaikų darželį? Kokius privalumus, palyginti su valstybiniais darželiais, turi privatūs?

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Kaip užauginti pasitikintį savimi vaiką: patarimai tėvams

Savigarba ir pasitikėjimas – labai svarbios savybės ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenime. Kaip galime padėti išmintingai ugdyti savo vaiko savimonę ir savivertę?

Psichologė J.Baltuškienė: patenkinus vaiko poreikius, krizių galima išvengti

Skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų. Kaip jų neužslopinti, kad vaikas augtų pasitikintis savimi ir kitais, iniciatyvus ir savarankiškas, mokėtų atpažinti savo jausmus ir juos reikšti?

Teo ir Ieva pristato: nerealiai smagūs žaidimai su ledukais

Šilti orai lepina mus saulės šiluma ir malonia akims žaluma. Vis daugiau laiko praleidžiame lauke.

Kaip susikalbėti su vaikais? Knygų TOP 5

Kaip susikalbėti su vaikais? Ar svarbu tenkinti visus jų pageidavimus, kad mažieji galėtų jaustis laimingi ? Kokie iššūkiai kyla auginant paauglį ir kaip juos įveikti? Kaip išugdyti tarpusavio pagarbą ir pasitikėjimą?

Psichologė – apie vaikus ir nuogumą: ko turi nepamiršti tėvai

Augant mažyliui, tėvai susiduria su vis įvairesniais klausimais – vaikui ima rūpėti, kaip jis atrodo, kaip atrodo kiti, kaip jis rengiasi ir kas slepiasi po skirtingų lyčių rūbais.

Taisyklės, kurias privalo žinoti tėvai prieš gimstant antram vaikui (1)

Dvejų metų berniukui mama ir tėtis dažnai pasakojo, kad greitai turės sesę. O mažylis džiugiai glostė ir bučiavo vis didėjantį mamos pilvą. Laukė sesės. Tačiau nuo pirmų jos gyvenimo dienų prasidėjo didysis maištas ir bėdos: nemiga, nervinis kosulys...

5 patarimai, kaip užauginti genijų

Kiekvieno vaiko tėvai norėtų, kad užaugęs jis būtų protingas ir sumanus, kad jį lydėtų sėkmė asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Kaip padėti vaikui tai pasiekti.

Kuriant gerus santykius su vaiku tėvams svarbu laikytis trijų pagrindinių taisyklių

Atrodo, kad gimus vaikui tas abipusis santykis tiesiog užgimsta savaime.

Ar tikrai paklusnus vaikas geriau už neklausantį tėvų: psichologės komentaras

Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vieno elgesiu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kito – nelabai. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti (1)

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Teo ir Ieva pristato: lavinantys užsiėmimai, kurie išmokys vaiką raidžių

Raidės - tai neatsiejama mūsų pasaulio dalis. Su jomis susiduriame kiekvieną dieną. Lygiai taip pat ir vaikai. Nors vieningos nuomonės, kada pradėti savo vaiką mokyti raidžių nėra, manau, yra labai svarbu nepraleisti momento, kai vaikas pradeda jomis domėtis.

Skatindami vaikus domėtis įvairiomis veiklomis, padėsime atsiskleisti jų gabumams

Šiandien, kai virtuali realybė taip vilioja, vaikų interesų spektras dažnai tik ja ir apsiriboja.

Neringa Čereškevičienė: visi vaikai iš prigimties talentingi

Daugeliui Lietuvos žmonių charizmatiškosios Neringos Čereškevičienės pristatinėti nereikia: ji jau daugiau nei du dešimtmečius gyvuojančio projekto vaikams ir ne vaikams „Telebimbam" įkūrėja ir siela.