Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės

 (18)
Jeigu paklaustume savęs, ko labiau reikia vaikams – ribų ar laisvės, greičiausiai atsakytume, kad ribų. Apie jas tiek daug prisiskaitėme ir prisiklausėme. Vis dėlto vaikui labiau reikia laisvės, o ribos turi būti nejuntamos, „įsipaišiusios" į patį gyvenimą.
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Psichologė: ribas vaikams reikia taikyti nuo kūdikystės
© DELFI / Karolina Pansevič

Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Tema apie vaiko ribas, ko gero, visada bus „ant bangos", nes be jų negalima užauginti visavertės asmenybės. Vis dėlto kartais ribas suprantame kaip begalinį draudimą. Priminkite, kas tai yra.

Ribos negali būti koks nors dirbtinis darinys, būdas sutramdyti blogai besielgiantį vaiką ar noras jį nubausti. Kartu tai nėra reikalavimas, kad mažylis taptų nuo tėvų priklausančiu žmogučiu, neturinčiu savo nuomonės ir norų. Idealu, jeigu vaikas visiškai nejaučia, kad jam taikomos tam tikros ribos, kai gali mėgautis laisve, dūkti, bėgioti ir vystytis taip, kaip jam reikia pagal amžių. Kad mažylis ribas priimtų kaip gyvenimo būdą, jas taikyti reikia nuo kūdikystės. Tik nesupraskite pažodžiui. Tai reiškia, kad su naujagimiu ir kelių mėnesių kūdikiu reikia kalbėti, tarkime, „Dabar tau apsimausiu kojinytes, kad nebūtų šalta kojytėms", „Uždėsiu tau kepurytę, nes einame į lauką." Turėtume paaiškinti kiekvieną veiksmą net jeigu manome, kad kūdikis nesupranta, ką jam sakome. Vieną dieną supras ir nesipriešins, kai mausite kojines, nes žinos, kad taip tiesiog reikia. Na, o jeigu apie tai nekalbėsite, nesupras, kodėl ir kam tų kojinyčių reikia, ir pradės priešintis, jo nuomone, kvailam tėvų reikalavimui. Apie ribas verta kuo anksčiau pagalvoti dar ir dėl to, kad vaikas augtų tvarkingas. Štai jau 10-ies mėn. kūdikis gali pradėti tvarkytis žaisliukus – pažaidžia, reikia šalia jo pastatyti žaislų dėžę ir parodyti, kaip į ją sudedami žaisliukai. Tai riba taps natūraliai jo gyvenimo dalimi.

Šiuo metu daug kalbama apie tai, kad nevaliaperspausti" vaikų. Sakoma, kad laisvės turi būti daug. Kaip mamai žinoti, kada ir kiek tos laisvės duoti savo vaikui?

Labai aiškios ribos yra reikalingiausios mažyliui nuo 1 iki 2 m. amžiaus, nes tuo metu jis atsiskiria nuo mamos, savarankiškėja ir turi labai gerai žinoti, kaip elgtis, kada eiti miegoti, kada negalima siausti, o kada tai galima daryti. Mažylis, kuris šiuo gyvenimo tarpsniu labai aiškiai ir tiksliai supažindinamas su ribomis, augs saugus. Jam nereikės svarstyti, abejoti, jaustis sutrikusiam. Vėliau, jau paauglystėje, aiškios ribos ir vėl bus reikalingos, nes kad ir kaip paaugliai deklaruotų, jog mėgsta begalinę laisvę, iš tiesų jie ilgisi ribų – aiškumo, kada privalo grįžti namo ir pan. Vis dėlto labai svarbu, kad tėvai, nustatę ribas vienų metų mažyliui, po truputį jas keistų, leistų vaikui laisvėti, savarankiškai bandyti ribas. Tarkime, vienų pipirui dar nesaugu vienam lipti laiptais, tačiau trimečio jau nėra prasmės kaskart lydėti lipančio laiptais – jeigu nuolatos būsite šalia, jis niekada netaps savarankiškas. Tad riba pagal vaiko gebėjimus privalo vis plėstis, kad neužgožtų natūralios jo raidos.

Ribas galima pradėti taikyti bet kuriame amžiuje, bet labai svarbu patiems tėvams žinoti, ko jie nori iš vaiko. Deja, dažniausiai jie žino, ko nenori: kad vaikas miegotų jų lovoje, kad muštųsi, kad maivytųsi prie stalo. O ką vaikas gali, jie nežino.
Psichologė Jūratė BORTKEVIČIENĖ

Kai leidžiame vaikučiui daryti tai, ką jis jau geba, tai ir yra jo laisvė. Beje, sąvoka „ribos" apibrėžiami tiek draudimai, tiek kiekvienam vaikui būtina laisvė. Kitas pavyzdys gali būti susijęs su saldainiais, kurių labai nori visi vaikai. Iki vienų metų saldainių vaikui geriau neduoti, nes jis dar mokosi ragauti visą kitą maistą. 1,5-2 m. jau galima duoti po vieną saldainiuką, tarkime, po pietų. Dar vėliau galima leisti vaikučiui ir gabaliuką torto suvalgyti. Arba štai iki 3-ejų mažylį dar panešame, kai šis pavargsta, bet vėliau jau turėtume pasakyti: „Eik pats, turi kojytes, gali vaikščioti." Taip po truputį ribos platėja ir į mažylio gyvenime randasi vis daugiau laisvės.

Nepykite, bet kartais atrodo, kad mama turėtų pasidaryti vaiko raidos kalendorių, kad žinotų, kada jau jas plėsti, kad mažylis dėl jų nekentėtų.

Mama turėtų siekti labai paprasto dalyko, kad vaikas augtų savarankiškas, todėl kuo vyresnis mažylis, tuo daugiau turėtų jam duoti laisvės. Jeigu mama tvarko vaiko iki 5-erių metų amžiaus žaislus, tikrai negali tikėtis, kad penkiametis susipras ir pats susitvarkys žaisliukus. Ribas taikyti reikia labai nuosekliai ir labai nuosekliai vaikučiui reikia suteikti laisvę. Negalima elgtis dirbtinai – reikalauti, kad mažylis padarytų tai, ko padaryti negeba. Reikia jam padėti, jeigu matote, kad per sunku pačiam. Na, o tobulėti ir skatinti mažylį augti irgi reikia nuosekliai. Tai padaryti nėra sunku, tiesiog reikia matyti, kas vaikui įdomu, ir nežlugdyti noro domėtis. Tarkime, daugeliui vaikų labai įdomūs degtukai. Natūralu, kad mažylis pats negali su jais žaisti ir jų degti, tačiau kartu su mama ar tėčiu trimetis-keturmetis jau gali išbandyti, kaip uždegamas degtukas. Aišku, būtinai reikia paaiškinti vaikui, kad uždegti degtuką galite tik kartu, ir padėkite jam, prilaikykite jo rankutę ir įžiebkite kartu ugnelę. Taip bus patenkintas smalsumas, bet mažylis žinos, kad pats vienas degtukų degti negali, o kai norės, uždegs su jumis kartu. Ir tokia riba jam yra tarsi nejuntama, ne draudimas, o įprastas gyvenimas. Na, o vaikui, kuriam aiškinsime, kad negalima žaisti su degtukais, bet patys jais žaisime (vaikas mano kaip tik taip), bus labai smalsu pabandyti, jis nesupras, kodėl tėvams galima, o jam – ne. Pagalvokite patys, ar neitumėte į kambarį, jeigu kas nors jums pasakytų: „Tik jokiu būdu ten neikite"? Užeitumėte ir sulaužytumėte ribą, nes noras patenkinti smalsumą yra stipresnis už draudimą. Bet jeigu kas nors atidarytų tą kambarį ir parodytų, kad ten yra gyvačių ir eiti nesaugu, neitume.

Kiek reikia kalbėtis su vaiku, kad jis suprastų, ko daryti tikrai negali? Yra vaikų, kurie, atrodo, nejaučia ribų. Ar su jais tėvai per mažai kalbėjosi?

Mes, suaugusieji, kažkodėl manome, kad vaikai nejaučia ribų, kad jų neįmanoma įskiepyti be barnių ar konfliktų. Su vaikais reikia kalbėtis ir elgtis nuosekliai. Mano pačios vaikai niekada patys nepasiima saldainių, nors žino, kur jie yra, ir gali juos lengvai pasiekti. Nes mes su vyru nesakome, kad „negalima", gali, tik ne visada. Žodis „galima" mažyliui yra tarsi stebuklingas, jį išgirdęs nurimsta ir kantriai laukia, kada gi galės suvalgyti: po pusryčių, pietų arba vakarienės. Nereikėtų vaikų brėžti ribų, jeigu patys tėvai jų laikytųsi ir apie jas kalbėtųsi. Pavyzdžiui, vaikas negali eiti per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, suaugusysis irgi negali. Bet eina ir tuomet mažylis jaučia neteisybę, kodėl tėvai gali, o jis – ne. Pirmiausia patys turėtume laikytis ribų, o tada jų laikysis ir vaikai. Vienam vaikui pakanka kelis kartus pakartoti, ko daryti jis negali, nes tai nesaugu. Kitam reikia nuolat kalti į galvą, bet mes privalome kartoti tol, kol tos ribos „įaugs" į kraują ir taps savaime suprantamos, natūralios.

Daugelis tėvų mano, kad vaikas jaus ribas, kai namuose bus griežta dienotvarkė. Bet ar tada neribosime vaikui taip reikalingos laisvės?

Kartais galima „nusižengti" nusistovėjusiam režimui, bet jis reikalingas, kad mažylis būtų pavalgęs, išsimiegojęs. Beje, tėvams atrodo, kad nustatyti režimą yra sunkiai įvykdoma užduotis, nors iš tiesų tai padaryti visiškai nesunku – ir vėl tereikia paaiškinti, kodėl vaikas, tarkime, turi eiti miegoti anksčiau už tėvus. Galima pasakyti: „Tu esi vaikas ir jau metas miegoti, o mes su tėčiu dar valandėlę pabūsime. Kai užaugsi ir tu vakarosi ilgiau."

Labai aiškios ribos yra reikalingiausios mažyliui nuo 1 iki 2 m. amžiaus, nes tuo metu jis atsiskiria nuo mamos, savarankiškėja ir turi labai gerai žinoti, kaip elgtis, kada eiti miegoti, kada negalima siausti, o kada tai galima daryti.
Psichologė Jūratė BORTKEVIČIENĖ

Tėvai, kurie sako, kad vaikai nemiega, kažką ne taip daro – per mažai kalbasi, vieną dieną leidžia jam vakaroti, kitą jau verčia eiti gulti 9 val. vakaro. Darželinukas, mokyklinukas dar per mažas pats ribas nusistatyti ir nuspręsti, kad jam laikas miegoti, o jeigu auga be ribų, kartais ir pats jų reikalauja: rėkia, šaukia, elgiasi destruktyviai, kad tėvai jį „sustabdytų" ir labai aiškiai pasakytų, ką jam daryti. Kartais vaikai reikalauja ribų mušdami tėvus, o šie, užuot „sustabdę", šį vaikišką smurtą tik juokiasi. Negalima tokio elgesio toleruoti, būtina paaiškinti, kad mes nenaudojame smurto, kad galime apkabinti. Besimušantis vaikas rodo, kad jam negerai, kad jis sutrikęs ir reikalauja ribų, kad jam per daug laisvės. Visuomet turi būti laisvės ir ribų pusiausvyra.

Jeigu tokiam vaikui, kuris muša tėvus arba klykia parduotuvėje, staiga imsime taikyti ribas, jis priešinsis, net jeigu, kaip sakote, pats tų ribų ir reikalauja.

Jeigu ribos nebuvo taikomos nuosekliai, nuo kūdikystės, aišku, kad vaikas draskysis, bet labai svarbu tėvams neprarasti kantrybės. Paprastai po trijų minučių mažylio pyktis išgaruoja ir jis susitaiko su tomis ribomis. Na, o jeigu neišgaruoja, tuomet reikėtų pagalvoti, kad vaikutis gal pervargęs, neišsimiegojęs ar pan. Manau, kartais verta pasiimti parduotuvėje klykiantį vaiką ant rankų ir išeiti nenusipirktus produktų, nes jeigu ilgai verkia ir priešinsi, vadinasi, jam blogai ir reikia eiti namo. Ribas galima pradėti taikyti bet kuriame amžiuje, bet labai svarbu patiems tėvams žinoti, ko jie nori iš vaiko. Deja, dažniausiai jie žino, ko nenori: kad vaikas miegotų jų lovoje, kad muštųsi, kad maivytųsi prie stalo. O ką vaikas gali, jie nežino. Tad pirmiausia atsakykime sau į klausimą, o ką gi jis gali. Nerealu, kad mažylis namuose sėdės ramiai ant kėdutės ir tyliai dėlios dėlionę. Normalu, kad jis sieks tėvų dėmesio, kad zys, kad prašys pažaisti kartu – ir tai ne joks ribų laužymas, tai prigimtinis noras gauti tėvų dėmesio. Jeigu mažyliui skirsite per dieną pusvalandį, o dar geriau – valandą, t. y. kartu pažaisite, namus tvarkysite (būtinai tuo metu bendraudami), ruošite valgyti, kitą dienos dalį gebės pats susirasti veiklos, nenuobodžiauti, nevaikščioti iš paskos klausdamas: „O ką man dabar veikti?" Patikėkite, tai geba jau darželinukas. Ir tuomet jums patiems neatrodys, kad ribos yra kažkokia užduotis neįmanoma.

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lavinimas ir ugdymas

Vaikų darželio auklėtojos turi patarimų tėvams (2)

Nors tėvai yra pagrindiniai vaiko ugdytojai, ugdymo įstaigą lankantys mažyliai didelę dienos dalį praleidžia su pedagogais - mokytojais ar vaikų darželio auklėtojais.

10 požymių, kad auginate išskirtiniais gabumais apdovanotą vaiką (1)

Dauguma tėvelių ir mamyčių mano, kad jų atžala turi išskirtinių talentų, tačiau daugumą vaikų genijais galėtų pavadinti nebent jų pačių tėvai.

Išsiskyrusi mama: pradėjus gyventi su draugu, pasikeitė vaiko elgesys (10)

Išsiskyrusi mama kuria naujus santykius su vyru ir neabejoja, kad draugas myli jos sūnų. Tačiau kai jie apsigyveno drauge, berniuko elgesys pasikeitė į blogąją pusę. Ką patars mamai psichologė?

Trys iššūkiai tėvams, kurie augina vaikus

Alfredas Adleris (1870-1937), Individualiosios psichologijos kūrėjas, daug dėmesio skyrė socialinei vaikų gyvenimo situacijai, jų ankstyviesiems santykiams su tėvais bei broliais ir seserimis, auklėjimo stiliui, šeimos atmosferai.

Nesusitvarkau su vaiku, jis nuolat atsikalbinėja ir negražiai kalba (14)

Redakcija gavo trijų sūnų mamos laišką, kuriame ji klausia patarimo dėl savo penkiamečio elgesio. Moteris sako, kad vaikas atsikalbinėja ir namie, ir darželyje. Be to, auklėtojos sako, kad berniukas negražiai kalba kitų akivaizdoje.

Nelengva, bet įmanoma: kaip užauginti atsakingą vaiką

Nors ši užduotis ganėtinai sudėtinga, vis tik galima būtų išskirti kelias svarbiausias taisykles, kurių vertėtų laikytis tėvams.

Skausminga šeimos patirtis: iki 3 metų vaikas naktimis kėlėsi po 10 kartų (48)

Publikavę TavoVaikas.lt portale straipsnį apie neramų kūdikių miegą („Padėkite, auginu neramų vaiką, kuris niekada neužmiega pats"), sulaukėme tėčio Martyno laiško. Jis norėjo pasidalinti savo šeimos neeiline patirtimi.

„Pypliukas“: kaip išvengti vaikų isterijų parduotuvėje

Televizijos laida „Pypliukas“ pradeda naują sezoną ir pirmoje savo laidoje aptaria kelias vaikus auginantiems tėvams rūpimas temas.

Psichologė – apie vieną tėvų daromą klaidą, kuri skaudžiai atsiliepia vaikui (3)

Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.

Kas yra išmintinga tėvų meilė ir kodėl mes užauginame nelaimingus vaikus (2)

Esu sutikusi ne vieną suaugusį žmogų, kuris yra laimingas, kai jaučiasi nelaimingas.

Būkite žmonės, neverskite to daryti vaikų (11)

„Lenk medį, kol jaunas“. Taip, yra tokia lietuvių liaudies patarlė, tačiau nesupraskite jos paraidžiui, kai kalbame apie vaikų auklėjimą. Vaikų nereikia nei „perlaužti“, nei versti kažką daryti. Su jais reikia kalbėtis ir tartis.

6 frazės, kurių mūsų vaikams reikia kaip duonos kasdienės (2)

Kaip dažnai sakote vaikui, kad jį mylite? Ar parodote tą ir veiksmais? Jūsų dėmesiui - dar šešios frazės, kurių vaikui reikia ne mažiau, kaip „Aš tave myliu“.

Vienas populiarus auklėjimo metodas kenkia vaikams labiau už viską (5)

Egzistuoja vienas auklėjimo metodas, kuris labai paplitęs. Ir tik nedaugelis tėvų žino, ką jie daro savo vaikui.

7 skirtumai tarp įprastų ir išmintingų tėvų

Vaikams nereikia tobulų tėvų, jiems reikia išmintingų tėvų.

Psichologė: trokšdamas tėvų dėmesio, vaikas gali elgtis netinkamai

Gimus naujagimiui, pasikeitė vyresniojo vaiko elgesys. Mama sako, kad nebesusitvarko su šešiamečiu ir klausia patarimo specialisto.