Psichoterapeutas: tėčiui būtina bendrauti su vaiku nuo jo gimimo

 (2)
Natūraliai kyla klausimas, kokias vertybes vaikams turėtų perteikti tėtis ir mama? Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Iš skaitytojos Viltės laiško:

„Sukūrę šeimą ir ypač sulaukę vaikų įsisukame į rutinos ratą ir ne visada apgalvojame, kaip auklėsime vaikus, kokias tiesas jiems perteiksime. Juo labiau ne visada pasiskirstome vaidmenis, kuris mūsų savo gyvenimišką patirtį turėtų perteikti vaikams. Kartais susimąstau, ar tinkamai auklėjame savo jau beveik penkiamečius vaikus. Kai jiems kyla klausimų apie berniukų ir mergaičių skirtumus arba iš kur atsiranda vaikai, dažniausiai paaiškinu aš, tačiau pastebėjau, kad sūnus toliau neklausinėja, dažniausiai išeina į savo kambarį, o duktė, priešingai, siekia sužinoti kuo daugiau. Kartais klausiu savęs, galbūt jis su manimi nenori kalbėtis intymiomis temomis ir jas turėtų aptarti su tėčiu. Antra vertus, galbūt toks mano požiūris, kad berniukas turi „intymauti" su tėčiu, jau pasenęs?"

Mūsų skaitytoja, atsiuntusi laišką, privertė susimąstyti, ar egzistuoja išimtinai mamos ir tėčio pareigos auklėjant vaikus?

Pati svarbiausia tėvų pareiga yra būti laimingiems šeimoje, gyventi kartu ir rūpintis savo vaikais. Kad šią savo pareigą galėtų įvykdyti, jie turi būti pakankamai subrendę kurti šeimą, mokėti ją išlaikyti ir suplanuoti vaikų atėjimą į šį pasaulį. Labai svarbu, kad vaikai būtų laukiami, kad jų atėjimui tėvai ruoštųsi. Aš nekalbu apie tuos „netyčiukus", kurie gimsta laukiami, nes jų tėvai dažnai būna pasiruošę priimti vaikelį tada, kai jis pasibels į pasaulį.

Tiek mamos, tiek tėčio vaidmuo ir indėlis ugdant vaiko asmenybę yra vienodai svarbūs.
Viktoras Šapurovas

Taip pat būtų labai gerai, kad tėvai iš anksto, dar prieš gimstant vaikams, pagalvotų, kaip norėtų juos auginti ir auklėti, o vėliau, jiems gimus, savo sumanymus bandytų įgyvendinti. Apmąstyti vaikų auklėjimo gaires naudinga, nes tuomet jiedu nesipyks dėl vaikų auklėjimo ir kiekvienas galės geriausias savo savybes ir gebėjimus perteikti. Tiek mamos, tiek tėčio vaidmuo ir indėlis ugdant vaiko asmenybę yra vienodai svarbūs.

Vis dėlto nuo gimimo iki maždaug pusantrų metų mažyliui svarbiausia yra mama. Jos vaidmuo tuo metu išskirtinis – ji yra šilumos šaltinis, kuris nuramina, pamaitina. Šiame amžiuje mamos pakeisti nėra kuo, nes ji vienintelė tokia svarbi savo kūdikiui. Iš jos mažylis mokosi, kaip užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, juoktis, šypsotis, liūdėti ir reikšti kitas emocijas. Galima sakyti, kad ji yra pirmoji kūdikio emocijų reiškimo mokytoja. Iki pusantrų metų tėtis irgi atlieka svarbų vaidmenį mažylio gyvenime, tačiau ne tokį svarbų kaip mama.

Jeigu iki pusantrų metų tėtis mažai bendraus su vaikučiu, juk gali neužmegzti stipraus ryšio su juo...

Tėčiui būtina bendrauti su kūdikiu nuo gimimo. Aš kalbu labiau apie emocinę mamos svarbą, o su kūdikiu bendrauti, jį pervystyti, pažaisti, išmaudyti lygiai sėkmingai gali ir tėtis. Psichologiniu požiūriu nėra svarbu, kuris tėvų mažiuką išmaudys, išves pasivaikščioti. Tačiau vidinės šilumos toks mažas vaikutis semiasi labiau iš mamos. Ir nesvarbu, ar šeimoje auga berniukas, ar mergaitė. O štai maždaug nuo pusantrų metų mamos ir tėčio svarba tarsi susilygina, nes ateina metas, kada mažylis mažais žingsneliais turi atitolti nuo mamos. Būtų labai gerai, kad tėtis ir mama pasikalbėtų apie šį gyvenimo tarpsnį ir kaip tik tėtis padėtų vaikučiui tapti savarankiškesniam.

Mes turėtume įsisąmoninti, kad vaikai – ne mūsų nuosavybė. Jie ateina į pasaulį ne tam, kad gyventų dėl mūsų, o kad eitų savo pačių keliu, todėl reikia juos „paleisti".
Viktoras ŠAPUROVAS

Mama vis dar labai prisirišusi prie savo mažylio, tarsi būtų jį šilta skara apgaubusi, ir ne visada mato, kad jam metas tapti savarankišku žmogumi. Mes turėtume įsisąmoninti, kad vaikai – ne mūsų nuosavybė. Jie ateina į pasaulį ne tam, kad gyventų dėl mūsų, o kad eitų savo pačių keliu, todėl reikia juos „paleisti". Tad tėtis galėtų vaikučiui padėti suprasti, kad jo ir mamos emocijos skiriasi, kad gali džiaugtis tada, kai jam linksma, o mamai – ne. Svarbu, kad mažylis pamatytų, jog mama yra vienokia, o jis visiškai kitoks. Viso to reikia, kad vystytųsi atskira asmenybė.

Kaip tai padaryti? Juk mažam vaikui tėtis nepasakys: „Tu ir mama esate du atskiri žmonės"?

Reikėtų, kad tėtis „pastiprintų" mažylio emocijas. Mažyliui, kuris šiek tiek susipyksta su mama, jau dabar reikėtų padėti įvardyti jausmus. Tėtis galėtų pasakyti: „Tu supykai ant mamos, eime kartu pagalvosime, kodėl." Nors vaikutis dar mažas, jis turėtų suprasti, kad jam leidžiama šiek tiek susipykti su mama ir tėčiu. Tie konfliktai turėtų būti labai švelnūs, jie gali pasireikšti lūpytės patempimu, lengvu prieštaravimu. Jų reikia, nes taip mažylis iš lėto tampa savarankišku žmogumi. Iki paauglystės vaikas smarkiai nesipyks su tėvais, nes jam labai reikia jų paramos. Tačiau jis vis labiau įsisąmonina, kad yra nuo nieko nepriklausoma asmenybė. Tad ir gerbti jį reikia kaip suaugusįjį. Jokiu būdu negalima ant vaiko šaukti, nei juo labiau mušti. Na, o tėtis gali padėti mažyliui atitolti nuo mamos ir jį girdamas. Pavyzdžiui, jei vaikas bando apsimauti pėdkelnes, tėtis tegul pagiria už pastangas. Kai tėtis pagiria už pastangas, vaikas labiau supranta, kad visa tai jis padarė pats.

Psichoterapeutas: tėčiui būtina bendrauti su vaiku nuo jo gimimo
© Adobe Stock

Tėtis, ko gero, pasakys: „Mano sūnus pirmą kartą pasinaudojo puoduku", o mama: „Mes padarėme ant puoduko."

Be abejo, žodelis „mes" yra labai jaukus, švelnus, teikiantis artumo ir saugumo, tačiau jis ir susaisto su mama. Tėtis girdamas vaiką suteikia jam didesnį savarankiškumo pojūtį. Be abejo, žodis „mes" dar ilgai bus mamos žodyne ir jis nėra blogas, bet tam ir turime tėtį, kad jis kartkarčiais pabrėžtų paties vaikučio asmenybę. Mes visą gyvenimą šiek tiek „stumiame" (kalbu perkeltine prasme) vaiką nuo savęs, pastebime, ką jis sugeba padaryti pats, ir jau nebedarome už jį. Turbūt sutiksite, kad tėtis dažniau leidžia mažyliui išbandyti pačiam įvairias veiklas – kur nors užlipti, nuspręsti, kokiais darbužiais apsirengęs eis pasivaikščioti. Tėtis nebijo apsijuokti ar kvailai atrodyti eidamas su mažyliu gatve ir tai yra tėčio žavesys, o kartu indėlis į sūnaus ar dukters savarankiškumą.

Mūsų žurnalo skaitytoja susimąstė, kas turėtų užsiimti lytiniu mergaitės ir berniuko ugdymu. Negi yra skirtumas, kuris tėvų tai darys?

Lytinis auklėjimas prasideda maždaug nuo trejų metų, nes tada vaikams kyla klausimas: „Kas aš toks?" Jis jau suvokia, kad yra mergaitė arba berniukas ir kad yra lyčių skirtumai. Šiuo metu kyla pirmieji klausimai lytinėmis temomis. Būtų idealu, jeigu į mergaitės klausimus atsakinėtų mama, o į berniuko – tėtis. Kol kas nėra labai svarbu, kuris atsakys į klausimus, tačiau jau pradedama ugdyti tam tikra sistema, kad mergaitė kilus tokiems klausimams bėga pas mamą, o berniukas – pas tėtį. Klausimų vaikui kyla vis dažniau, jie tampa sudėtingesni ir vaikas klausinėja tol, kol pasitiki tėvais ir jų nesigėdina.

Kai šeima nepilna, visada kenčia vaikai. Tačiau galima elgtis protingai ir išsaugoti vaikui tėtį, kad ir kiek skausmo jis būtų suteikęs mamai, kad ir kiek neapykantos ji jam jaustų.
Viktoras ŠAPUROVAS

Kadangi paauglystėje atsiranda gėdos jausmas, mergaitei nebus smagu iš tėčio lūpų išgirsti apie mėnesines ir jeigu ji gėdysis, gali apskritai neklausinėti. Berniukas juo labiau raudonuos, kai mama aiškins jam apie mutaciją ar seksą. Tad verčiau gerbti tą subtilų vaiko gėdos jausmą ir iš anksto sukurti tradiciją, kad į šiuos klausimus atsakinėja tos pačios lyties tėvas. Vaikas apie lytinius dalykus klausinėja daug ne dėl to, kad jis „keistas", kaip mano kai kurie tėvai, o todėl, kad jam labai įdomu. Tikrai geriau, kad visas žinias lytiniais klausimais jis gautų namuose, iš patikimų šaltinių. Aišku, mama, jeigu mažas berniukas paklausia jos, kuo skiriasi nuo mergaitės, o tėčio šalia nėra, gali į jį atsakyti. Bet būtų gerai, kad tėtis radęs progą pratęstų šį „vyrišką" pokalbį.

Ką daryti, jei mama viena augina sūnų?

Kai šeima nepilna, visada kenčia vaikai. Tačiau galima elgtis protingai ir išsaugoti vaikui tėtį, kad ir kiek skausmo jis būtų suteikęs mamai, kad ir kiek neapykantos ji jam jaustų. Vaikams reikia abiejų tėvų, iš abiejų jis gali pasisemti patirties, išmokti daugelio dalykų. Jeigu trukdoma bendrauti namus palikusiam tėčiui su vaikais, pamažu jis atitolsta nuo mažųjų. Kenčia šie.

Galbūt yra dalykų, kuriais turėtų pasirūpinti abu tėvai?

Šiais laikais nebėra „moteriškų" ir „vyriškų" darbų, tad mama, jeigu tik sugeba, drąsiai gali mokyti sūnų įkalti vinį. Nesvarbu, mama ar tėtis mokys skusti bulves, kloti lovą, pažinti raideles. Abu tėvai turėtų stengtis, kad mažylis neaugtų „šiltnamio" sąlygomis, leisti jam pamatyti konfliktus. Netikiu, kad yra šeimų, kurios niekada nesusipyksta, tad jeigu tie konfliktai nėra smarkūs (tokie ir neturėtų būti), nereikia vaiko išvaryti į kitą kambarį. Labai gerai leisti jam pamatyti, kaip pykstasi žmonės ir kaip paskui sprendžia problemą. Mokėti susitaikyti yra labai didelis gebėjimas, kurio vaikas mokosi iš abiejų tėvų.

Tiek mamos, tiek tėčio vaidmuo ir indėlis ugdant vaiko asmenybę yra vienodai svarbūs.
Viktoras ŠAPUROVAS

Sūnus ar duktė, kurie nematys konflikto sprendimo būdų, suaugę nemokės jų spręsti. Nereikia slėpti švelnumo, kasdienio nedidelio intymumo. Jeigu šeima darni, natūralu, kad tėvai apsikabina, pasibučiuoja, šiltu žvilgsniu palydi vienas kitą. Vaikas tai turi matyti, kad išmoktų tinkamai bendrauti su ateities simpatijomis, kad sugebėtų kokybiškai mylėti. Vis dėlto mylėtis tėvams reikėtų slapta nuo vaiko, nes jis gali klaidingai suprasti tai, kas vyksta, ir nešiotis savyje, pavyzdžiui, didžiulę baimę, kad tėtis gali nuskriausti mamą.

**

Lapkričio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Išskirtinis interviu su mama tapusia dainininke Auguste Vedrickaite.

Naujas redakcijos kūdikis - Emilija.

Skaniausia košė mažyliui: specialistės patarimai ir mamų išbandyti receptai

Pažintis su laikinąja socialine globėja, kuri mamos pienu maitina abu - sūnų ir globojamą mažylį

Vaikas serga: kuo jį maitinti, kad greičiau pasveiktų

Namų mokykla: Lietuvoje vienijasi šeimos, norinčios pačios mokyti savo vaikus namuose ir neleisti į mokyklą

Naujienų prenumerata
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Aš - tėtis

Gimdymas su vyru: argumentai UŽ ir PRIEŠ (4)

Apie gimdymą kartu su vyru vis dar kyla aštrios diskusijos, tačiau pagrindiniai argumentai už ir prieš išlieka tie patys.

Lukas Kašėta: netyčiukas – dovana, o ne problema!

Apie būsimą tėvystę Lukas sužinojo vos devyniolikos. Pora draugavo kiek daugiau nei mėnesį.

Psichoterapeutas: tėčiui būtina bendrauti su vaiku nuo jo gimimo (2)

Natūraliai kyla klausimas, kokias vertybes vaikams turėtų perteikti tėtis ir mama? Konsultuoja individualiosios (Adlerio) psichologijos analitikas seksologas Viktoras Šapurovas.

Moteris žindo vaiką: kaip jai padėti gali vyras (2)

Atrodo, žindymas – moters paskirtis, tačiau ne viena mūsų be vyro ne tik sunkiau augintų kūdikį, bet ir turėtų daugiau žindymo bėdų. Konsultuoja „Mano šeimos akademijos“ žindymo konsultantė Danutė Butėnienė.

Timūras Augucevičius: viskas, ko reikia vaikui – dėmesys ir meilė

Dviejų vaikų tėtis Timūras Augucevičius prieš tapdamas tėčiu turėjo kelias tėvystės baimes, kurias šiandien drąsiai paneigia.

Pažintis su ypatingu 3 vaikų tėčiu: ne tik mamos turi intuiciją

Tėtis – ne mamos pavaduotojas – ir tikrai ne tas, kurio tikslas – tik uždirbti pinigų, o vaikų reikalus užkrauti žmonai ant pečių. Susipažinkite su šiuolaikiniu tėčiu, kuris turi vaikų auginimo viziją ir filosofiją. Ir, svarbiausia, nori daug vaikų!

Klausimas psichologui: pamilau vyrą, kuris turi vaikų (3)

Skaitytojos klausimas specialistui: kaip kurti santykius su vyru, kuris yra našlys ir turi dvi mažametes dukteris?

Rimas Valeikis atsako į juokingus vaikų klausimus

Kartais vaikai užduoda tokių klausimų, kad nežinia, juoktis ar verkti. Kaip į panašius vaikų klausimus atsakys Rimas Valeikis?

Arūnas Valinskas priėmė iššūkį: klausimai, kurių žurnalistai paprastai neužduoda (2)

Žurnalo TAVO VAIKAS rubrika, kurioje kalbinami žinomi tėčiai, visada susilaukia didelio skaitytojų dėmesio. Šįkart iššūkį priėmė ir į suktus vaikų klausimus atsako Arūnas Valinskas.

Gydytoja ginekologė: seksas per nėštumą ne tik kad galimas, bet ir reikalingas (32)

Kai pastoja, keičiasi moters gyvenimas, tačiau vieno dalyko nevalia pamiršti – seksas su mylimu žmogumi turi tęstis, tik šiek tiek kitaip. Konsultuoja gydytoja ginekologė Ingrida Kravčenkienė.

Atviras interviu su psichologe: ko iš tiesų nori moteris ir ko nori vyras (3)

Net išsvajotas ir labai lauktas kūdikis į poros gyvenimą įneša sumaišties: iki šiol žiūrėję vienas į kitą vyras ir moteris nukreipia žvilgsnius į kūdikį, „pamiršta" save, kad galėtų tenkinti mažo žmogaus poreikius.

3 vaikų tėtis Simonas Urbonas: #VaikasNeŠiukšliųDėžė (3)

Trijų vaikų tėtis Simonas Urbonas šiandien paskelbė apie naują eksperimentą, kurio imasi. Jis vadinasi „Vaikas – ne šiukšlių dėžė“.

Skyrybų pragarą išgyvenęs alytiškis Virginijus: ir vyrams reikia pagalbos (19)

Taip jau priimta, kad vyrai neverkia, jiems nenutinka sunkumų, jų nervai geležiniai, jeigu jau gimei vyras, turi visas problemas išspręsti pats, kreiptis pagalbos – baisi gėda. Koks tu vyras, jei pats nesusitvarkai? Tokia visuomenės nuomonė. O kaip yra iš tikrųjų?

Seksologas: sunkiai įsivaizduoju laimingą sutuoktinių gyvenimą be sekso (36)

Kad seksas suteiktų visišką pasitenkinimą, maždaug pusei natūraliai gimdžiusių moterų reikia keisti mylėjimosi padėtį. Kad staiga neištirptų anksčiau buvęs artumas, kartais tenka įdėti daug pastangų. Kaip po gimdymo nesužlugdyti intymumo?

Kaip auginti mergaitę: instrukcija išmintingam tėčiui (6)

„Sveikinu! Jūs turėsite dukrą!“ – sako daktaras, išėjęs iš kabineto. Nuo šio momento jūs nustojate būti tiesiog vyru. Jūs tampate tėčiu. Kol kas būsimu, o netrukus – pačiu tikriausiu.