„Esame kūrybinių minčių nestokojanti komanda. Kiekvienas skirtingas, bet vieningi kaip kumštis. Tėtis Martynas, mama Erika ir trys broliai: Rapolas (7 m.), Kipras (4 m.) ir Anupras (1 m.). Gyvename Vilniuje, gražioje gamtos apsuptyje. Gamta, besikeičiantys metų laikai, formos, spalvos – mūsų įkvėpimo šaltiniai. Tėtis – inžinierius architektas, aš baigiau komunikacijos mokslus, bet visą gyvenimą svajojau ir vis dar svajoju apie dizaino studijas. Kaip sakoma – mokytis niekada nevėlu. Kol vaikai maži, ši svajonė pildosi šiek tiek kitaip, per saviraišką ir savarankišką mokslą.
Lavinamosios lentos mūsų namuose atsirado kartu su penktuoju šeimos nariu, kuris širdis pripildė ne tik begalinės laimės ir džiaugsmo, bet ir nerimo – kaip viską spėti? Supratome, kad nuo šiol kiekvienas turės pasistengti dar labiau ir išmokti dar daugiau, o vyresnieji broliai tapti savarankiškesni. Taip ir gimė idėja kurti motyvacines, rutinų, apdovanojimų, organizacines lentas vaikams ir jų tėvams. Namuose sumažėjo barnių, nesusipratimų, nesusikalbėjimų, nes kiekvienas siekia savojo tikslo, žino planus, labiau stengiasi. Po kelių savaičių tie sunkūs ir neįveikiami darbai (pasikloti lovą, susitvarkyti kambarį, padėti mažesniam ir t.t.) tampa savaime suprantamas dalykas. Kai pamačiau, kad lentos veiksmingos, pamąsčiau, kodėl jų nepasiūlius kitoms mamoms, kurios galbūt taip pat susiduria su panašiomis situacijomis.
Mano kuriami gaminiai nėra skirti masinei gamybai, tai daugiau individualus požiūris į kiekvieno vaiko pomėgius. Tikslas – sudominti mažąjį žmogų, motyvuoti, individualizuoti lentą pagal konkrečios asmenybės poreikius. Tai atima daugiau laiko, tačiau aš be galo džiaugiuosi, kad galiu kurti, o kūryba įgauna prasmę. Lentos – tarsi paveikslėliai, jie papuošia vaiko kambarį, nėra tik dulkių surinkėjai, o pagalba išmokyti vaiką vienų ar kitų dalykų be pykčių, nesibaigiančių diskusijų, derybų. Smagu, kad mamos džiaugiasi, pastebi, kad lentos padėjo – atsirado kitoks santykis su vaiku. Jis žino, kad už pastangas bus apdovanotas ir tai nebūtinai turi būti daiktas, mes praktikuojame visai kitus apdovanojimų būdus: individualus vakaras tik tam vaikui (aktualu, kai vaikų yra daugiau nei vienas), pyrago kepimas kartu, važinėjimas dviračiais, naktiniai žygiai į mišką, naujas kūrybinis projektas, bendras šeimos piešinys ir visai neseniai atrastas – pasivažinėjimas autobusu ar troleibusu. Jiems tiek nedaug reikia – didžiausia dovana – dėmesys, dar didesnė, jeigu jis yra individualus, palikus visas problemas, klausimus, telefonus ir pasinėrus į vaikišką pasaulį.
Kūryba, menas, rankdarbiai, konstravimas – šeimoje įprastas reiškinys. Kuria visi nuo pačių vyriausių iki mažiausio. Vaikai, pamatę naują produktą, dažnai bando pakartoti ir pridėti savų pastebėjimų. Šviestuvai (feisbuko puslapis ČIA) ir eglutės (feisbuko puslapis ČIA) yra mūsų su vyru jungtinis darbas, lavinamosios lentos vaikams (feisbuko puslapis ČIA) – mano veikla.
Klausiate, kaip suderinti veiklą su motinyste? Atsakymas paprastas: kai veikla yra tarsi poilsis, pasinėrimas į kitą pasaulį, į pasaulį sau, tai ir derinti nelabai reikia. Stengiuosi džiaugtis viskuo, nes vaikai taip greitai užauga, net nepastebi, kaip tas mažas gumulėlis jau tvirtai reiškia savo nuomonę, mintis, įrodinėja savo tiesą, pasišiaušia kaip ežys ar priglunda kaip katinas. Supranti, kad kuo toliau, tuo mažiau šių išgyvenimų bus, todėl bandai sugerti visas tas minutes.
Tačiau kiekvienas esame asmenybė ir kiekvienam reikia to laiko sau, ypač, kai esi mama. Kartais jaučiuosi ne savimi imu gyventi tik vaikais, tuomet suprantu, kad reikia pertraukos, reikia kitokių dienų, reikia vienatvės, kūrybos, knygos ar linksmo laiko su draugais.
Būna laikas, kuomet sukrenta ligos ir užsakymai, tada norisi persiplėšti, būna ir bemiegių naktų ir nerimo, kaip spėti, juk projektų ne vienas, o trys. Džiugu, kad turime puikų tėtį, kuris be galo myli vaikus ir skiria daug dėmesio jiems, tada šiek tiek atlaisvėja mano rankos. Manau, kad didžiausia mūsų šeimos tvirtybė yra tai, kad mes kaip komanda. Kai kažkam prireikia pagalbos, tai padeda visi šeimos nariai, kai kažkam liūdna, tai tikrai atsiras guodžiantis, kai kažkam labai linksma – tai tikrai prisijungs ir daugiau linksmybių trokštančių. Mūsų vaikai moka pabūti, pažaisti ir be mūsų. Kartais, kai matau, kad savaitgalis bus darbingas, tai iškart perspėju, kad šis savaitgalis bus su mažiau tėvų dėmesio, bet tikrai atsigriebsime kitas dienas. Savo pažadus pildome, todėl vaikai neprieštarauja, na, nebent mažiausiasis, kuriam visko reikia čia ir dabar.
Visoms mamoms noriu palinkėti rasti balansą tarp laiko vaikams ir laiko sau. Tai labai svarbu, nes jeigu kuris nors laikas nukenčia, tai nukenčia visi: jūs, vaikai, šeima, draugai, nukenčia gyvenimas. Galiu pasakyti, kad tai padaryti gana sudėtinga, ypač, kai seneliai dirbantys ir gyvena kitame mieste, kai vaikų trys, bet tai tikrai įgyvendinama užduotis. Jeigu rasite šį balansą, būsite laimingi visi.
