Esame Jus kalbinę ne kartą: kai po skyrybų ryžtingai viena su keturiais sūnumis išvažiavote gyventi į Didžiąją Britaniją, kai parašėte dvi labai asmenines knygas apie savo patirtis, kai rengėte socialinius projektus „Kamštelių vajus“ , „Ekodaikta.lt“ ir kitus. Na, o kur, kaip ir kuo šiandien gyvenate?
Šiuo metu gulu ir keliuosi pilna galva minčių apie „Gervių lizdą“ – tai vaikų ir jaunimo edukacijoms, stovykloms skirta erdvė Trakų rajone, kurioje šiuo metu vyksta renovacijos ir įrengimo darbai. Dar praėjusį rudenį „Gervių lizde“ įkūrėm Ąžuolų jaunuolyną ir pasėjome 10000 gilių, iš tūkstančio vazonų suformavom penkių ąžuolo lapų karūną: Atvirumo, Meilės, Išminties, Kūrybos ir Ramybės. Gegužės 29 d. ten pat turėsime renginį – respublikinio konkurso „Kamštelių vajus’2019” starto renginį, nes dar šiemet stovyklavietėje planuojame įrengti kamštelių perdirbimo liniją ir siūlyti švietimo įstaigoms dvi edukacijas: plastiko perdirbimo ir „Nuo gilės iki ąžuolo“. Na, o birželio gale „Gervių lizde“ startuosime su pirmąją vasaros stovykla mergaitėms. Todėl šiuo metu rengiami vasaros nameliai vaikų gyvenimui, kuriamos erdvės įvairiems amatams ir veikloms. Suplanuotų darbų tikrai daug ir juos ganėtinai apsunkina mano gyvenimas ne Lietuvoje – viskam vadovauju per atstumą. Tai didelis iššūkis, bet turiu puikią komandą, labai daug palaikančių, todėl tikiu, kad viskas pavyks.
Papasakokite trumpai, kaip gyvena Jūsų visi keturi sūnūs, kurie jau mokyklinio amžiaus. Ankstesniuose interviu esate sakiusi ne vieną komplimentą britiškai švietimo sistemai, kuri, skirtingai nei lietuviškoji, nesistengia vaikams prikimšti visų įmanomų akademinių žinių, labiau atsižvelgia į vaiko individualumą ir stipriąsias savybes. Ar ilgiau pagyvenus jūsų nuomonė nepasikeitė? O gal pastebėjote ir kitų, naujų, aspektų?
Vyresnėliui Kristupui jau šešiolika ir jis kaip tik šiuo metu laiko brandos egzaminus, nuo rudens lankys koledžą, nori tapti architektu, du vidurinieji – trylikos Bernardas ir dvylikos Marijonas, lanko pagrindinę mokyklą, o jaunėlis, aštuonmetis Teodoras, dar tebesimoko pradinėje mokykloje. Iki šiol manau, kad angliška mokymo sistema man labiau priimtina, bet ji tikrai nėra tobula. Galbūt tobulos mokymo sistemos iš viso nėra. Dažnai mąstau apie tai, kad galėčiau savo vaikams duoti daugiau, leisdama mokytis arba organizuodama jų mokymą namuose, vadinamą „home schooling“ , kuris yra labai populiarus mūsų gyvenamojoje vietoje – Vakarų Sasekse. Tačiau aš taip ir neišdrįsau to padaryti.
Kokios Jūsų nuotaikos Brexito kontekste? Gal turite planų sugrįžti visam laikui į Lietuvą?
Tokie dalykai kaip emigracija ar grįžimas gali nutikti visai neplanuotai ir netikėtai, todėl nieko ir neplanuoju. Kol kas gyvenam UK, jeigu kažkas keisis po Brexito ir mums tai bus nepriimtina, tada galvosim ką daryti. Išmokau stipriai nesijaudinti dėl ateities ar gyvenamos vietos, vaikai auga, buitinis lengvėja, jeigu reiks – važiuosim dar kažkur pagyventi, tačiau, deja, nemanau, kad vaikai kada nors grįš mokytis į lietuvišką mokyklą.
Jau ne pirmus metus rengiate vaikų vasaros stovyklas, kurios kilo iš poreikio saviems keturiems vaikams suteikti progą vasaros atostogų metu pabūti Lietuvoje ir čia pabendrauti su senais draugais. Kokie stovyklų planai šiemet?
Stovyklas pradėjau organizuoti prieš šešis metus ir šiemet jau bus septintieji vasaros stovyklų metai. Anksčiau rengdavau tik vieną Gervinių stovyklos pamainą – savo vaikams ir draugų giminių. Sulaukdavo daugybės prašymų priimti ir daugiau vaikų, bet neturėdavom vietos, todėl pernai nusprendėm plėstis ir suorganizavome keturias pamainas: Mergaičių, Teatro, Žiedų/Amatų ir Draugų. Šiemet prisidėjo dar viena, penktoji pamaina – Ąžuolų, tačiau didžiausias planas šiems metams – stovyklavietės „Gervių lizdas“, skirtos būtent vaikų užsiėmimas, sukūrimas. Labai laukiu nuolatinės erdvės, pritaikytos vaikų stovykloms, kurią galima nuolat plėsti, tobulinti. Jau pernai su vaikais pradėjome vieną namelį statyti, iš molio drėbti sienas. Tie, kurie statė, šiemet nori jame gyventi. Šiemet statysime namelį medyje ir daug įvairiausių jaukių vietelių veikloms, žaidimas. Noriu išmokyti vaikus daugybės dalykų, leisti jiems pabandyti: miegoti šieno žaiginyje, statyti savo namą, kalti, nerti, mūryti sienelę iš akmenų, skaldyti malkas, auginti medžius. Turime labai daug idėjų, ką ir kaip jie galės bandyti veikti, pasigaminti.
Jūsų penkių rengiamų stovyklų konceptas labai skirtingas ir įdomus. Pavyzdžiui, viena iš pamainų bus skiriama tik mergaitėms. Kodėl tik joms? Papasakokite išsamiau.
Labai vertinu moterišką kompaniją ir bendrystę, tikiu ir esu ne kartą gyvenime įsitikinus, kiek daug gali duoti seseriškas viena kitos palaikymas, tačiau gyvendamos sociume mes, moterys, pamirštame, kad pirmiausia esam sesės, todėl nuolat konkuruojame. Mergaičių stovykloje sukuriam tokią bekonkurencinę, viena kitos palaikymo erdvę – kartais tikrai sveika pabūti be berniukų ir vyrų. Mergaičių stovykloje labai saugu atsiverti ir tai įvyksta labai greitai. Šioje pamainoje man labai gera būti ne tobulai ir mokyti mergaites, kad mes neprivalome tokios būti. Tačiau aš jas mokau būti princesėmis ir besąlygiškai mylėti save.
Visos Gervinių stovyklų pamainos yra labai skirtingos, bet visų labai laukiu. Teatro pamainoje labai daug terapijos. Daugiau, nei paties teatro. Todėl ji tinka labiau užsisklendusiems, keistiems, nepritampantiems vaikams su ryškiu vidiniu pasauliu, stipriais talentais. Šiemet esame įkvėpti mistinio pasaulio: elfų, fėjų, Hario Poterio ir Vasarvidžio nakties, todėl ir tokia tema bus – Mistika gyvenime ir teatre.
Į Žiedų/Amatų pamainą renkasi išskirtinai rankdarbius, amatus mėgstantys vaikai. Šiemet nersime krepšius iš virvių, gaminsim instrumentus, lipdysim iš molio, nes net molio deginimo krosnelę turime. Ši pamaina pati populiariausia.
Paskutiniąją stovyklą rengiate išeivių vaikams. Ar tai pirmas toks bandymas? Iš kokių šalių turite besiteiraujančių žmonių?
Paskutinioji, Ąžuolų pamaina, kuri vyks rugpjūčio 18 – 24 dienomis, skirta užsienyje gyvenančių tėvų vaikams, bet ji tikrai tinka ir Lietuvoje gyvenantiems. Tai mano duoklė Lietuvai. Man visada patiko lietuviškos tradicijos, papročiai, amatai, kalba ir literatūra, istorija, sakmės, net simbolika. Labai myliu savo šaknis ir tai, ką jos man davė. Noriu tuo dalintis su kitais, todėl labai organiškai gimė Ąžuolų pamaina. Jon sueina labai daug prasmių, net „Gervių lizde“ pasėtos dešimt tūkstančių gilių. Noriu stiprinti ryšį su Lietuva. Kažkada suvokiau, kad mano vaikai nemoka Tautiškos giesmės. Todėl šiemet stovykloje būtinai tą padarysim – mokysimės giedoti Lietuvos himną. Tokių tėvų kaip aš, kurių vaikai nori pabūti Lietuvoje, bet jau nebeturi pas ką, arba grįžę į LT per atostogas, neturi ką veikti, yra labai daug. Tokių, kurie jau renka žodžius kalbėdami lietuviškai, kurių pagrindiniai mokslai vyksta užsienio kalba ir jau tikrai jų niekas mokykloje nemoko lietuviškų tradicijų ir papročių. Tėvai, auginantys vaikus užsienyje, dabar turi puikią progą nors savaitei atvežti mums vaikus į stovyklą, kurioje gilinsimės į lietuviškus dalykus ir stiprinsime ryšį su Lietuva.
Gal domėjotės situacija Didžiojoje Britanijoje: ar yra rengiamos panašios stovyklos vasarą ir jei taip, kokių krypčių (tematikos) yra pačios populiariausios?
Taip, domėjausi ir žinau, kad tai labai brangus malonumas, nes vien pragyvenimas ir maitinimas Didžiojoje Britanijoje kainuos tris kartus brangiau nei Lietuvoje. Turėjau net planą ir minčių suorganizuoti stovyklą vaikams čia, net suradau vietą. Tačiau paskaičiavus kaštus šios idėjos teko atsisakyti ir tai irgi paskatino sukurti dar vieną stovyklos pamainą Gerviniuose.
Kokia yra stovyklų nauda vaikui?
Gervinių stovyklose labai daug dėmesio skiriame vaikų emocinei ir psichologei radai – stipriname jų talentus, pozityvias savybes, akcentuojame sklandžių santykių su kitais žmonėmis, ypač šeimos nariais, tėvais, svarbą, įvairių terapijų pagalba keliame vaikų emocinį intelektą, pasitikėjimą savimi. Vaikai tikrai nuoširdžiai atsiveria ir atskleidžia savo talentus, peržengia komforto ribas, išbando daug naujo. Manau, kad stovyklose jie gauna labai svarbią savarankiškumo pamoką ir stipriai paauga emociškai.
Ar tiesa, kad stovykloje neleidžiama naudotis telefonais (atvažiavus jie surenkami ir išvažiuojant atiduodami)? Ar nesulaukiate vaikų, ypač paauglystės amžiaus, protestų?
Taip, stovykloje vaikai visai nesinaudoja telefonais. Ankstesniais metais dar buvo galima paskambinti tėvams, tačiau pernai pabandėm ir tikrai buvo geriau, kad vaikai neskambina tėvams visą savaitę. Per mane ar kitus stovyklos vadovus tėvai gali bet kada pasiteirauti kaip sekasi, ką veikiam, perduoti linkėjimus. Esam turėję protestuojančių paauglių, bet jie tam ir išgyvena paauglystės laikotarpį, kad protestuotų. Kai kuriems būna sudėtingos dvi trys pirmosios dienos be telefonų. Manau, kad važiuodami į stovyklą, vaikai jau būna susitaikę su tuo, kad nesinaudos telefonais, nes taip įrašyta stovyklos sutartyje. Vienas iš Gervinių stovyklų tikslų – raginti vaikus pabandyti ilsėtis kitaip, todėl ta savaitė be telefono ir yra iššūkis priimti pokytį. Tokių iššūkių pas mus ir daugiau yra, pvz., vegetariška mityba arba naktinis žygis. Beje, pasipriešinimo naktiniam žygiui visada būna daug daugiau nei savaitei be telefono.
Ką patartumėte šeimai, kurios vaikas/ai nėra buvę stovykloje ir dabar skaito interviu. Kokie būtų „pirmo karto stovykloje“ patarimai: kokio nusiteikimo reikia tėvams, kokio – vaikams?
Turbūt vienintelis patarimas – atsipalaiduokit ir patirkit didžiulį nuotykį, kuris paliks stiprų pokytį ir atminimą visam gyvenimui. Toks nuotykis gali turėti įtakos visam vaiko gyvenimui. Man taip nutiko su vasaros stovykla, kurioje buvau vieną vienintelį kartą būdama aštuonerių metų. Tai labai labai stipriai praplėtė mano akiratį, daug ko išmokė, o prisiminimai labai ryškūs iki šiol. Dar ir dabar labai gerai pamenu, kaip dantis valiau skalaudama upelio vandeniu, o vakarais prieš diskoteką keisdavomės suknelėmis su kambariokėmis, ką jau kalbėti apie Neptūno dieną Vištyčio ežere. Stovykloje buvau dvi savaites ir jų metu nuolat lijo. Po savaitės mano tėvai neiškentė ir atvažiavo manęs vežtis namo, bet aš užprotestavau ir niekur nevažiavau. Pamenu, kad tikrai labai norėjau būti stovykloje iki jos pabaigos. Liko labai ryškūs prisiminimai ir po beveik keturiasdešimties metų. Tai buvo milžiniškas vaiko nuotykis ir dabar aš noriu padovanoti tokį nuotykį kiekvienam vaikui, kuris atvažiuoja į stovyklą.
Ačiū už pokalbį!
