Oksana Zlatkovaitė-Šemberienė – apie dukters vardą, motinystės iššūkius ir vyro pagalbą

Buvusio futbolininko ilgamečio Lietuvos futbolo rinktinės gynėjo Deivido Šembero ir jo žmonos Oksanos Zlatkovaitės–Šemberienės šeimoje balandžio mėnesį gimė pirmagimė – dukra Lukrecija. Jūsų dėmesiui – žurnalo TAVO VAIKAS interviu su Oksana, kai mažylei buvo kiek daugiau kaip mėnuo.

Oksana: „Manęs dabar visi klausinėja, ar vaikelis buvo planuotas. Keistas klausimas, kai mes su vyru kartu esame jau devynerius metus.“


Tai kaip yra iš tiesų?


Tokį klausimą galima užduoti, jei mes būtume kartu kokius tris mėnesius. (juokiasi) Kai su žmogumi pragyveni devynerius metus, kai viskas labai aišku šeimoje, faktas, kad viskas planuota. Kaip jūs įsivaizduojate „netyčiuką“ po devynerių metų? (juokiasi)


Visko juk būna, kartais pora nusprendžia gyventi tik dėl savęs...


Mes sąmoningai kažkiek laiko gyvenome dėl savęs, o kai nusprendėme ir supratome, kad esame pasiruošę dalytis savo meile ir visu kitu dar su vienu žmogučiu, taip ir įvyko. Mums kažkas iš viršaus atsiuntė dukrytę, kai buvome tam pasiruošę šimtu procentų. Visus tuos metus mums buvo gera kartu, kartais net baugino tokios mintys, kad man yra gerai ir dviese, bijojau, kad jausmas su kuo nors dalytis vienas kitu, gali ateiti per vėlai, bet, ačiūdie, taip neįvyko. Kai tik užsinorėjome, iš karto ir gavome. Kaip toje dainoje: „Nei per anksti, nei per vėlai.“


Ar nėštumas buvo sunkus?


Priešingai, nėštumas buvo labai lengvas, kol laukiausi, net bijojau tuo džiaugtis, bet dabar jau galiu pasakyti – man buvo lengva, gera, neprailgo. Draugės sako, kad dėl to, jog priaugau nedaug svorio, man fiziškai nebuvo sunku. Priaugau apie 10 kilogramų, iš ligoninės grįžau sverdama tiek, kiek ir prieš nėštumą.


Net nėščiųjų toksikozė nevargino?


Labai trumpai, patį pirmąjį mėnesį, bet labai greitai pajutau savo organizmą, kaip su tuo kovoti, ir jokių bėdų nebekilo. Tik prabudusi iš karto pavalgydavau ir manęs nebepykindavo.


Hormonai siautėjo, vyras kentėjo nuo jūsų nuotaikos kaitų, keistų norų?


Daug kalbėjau su draugėmis ta tema ir pati turiu įtarimų, gal tie norai naktį agurkų, vyro tampymai po parduotuves ir kita yra tik prisigalvojimai. Man to nebuvo, todėl manau, kad nėštukės naudojasi proga, kai tokia ypatinga padėtis, gali patampyti vyrą už pavadėlio. Bet kiekviena moteris savaip išgyvena nėštumą, gal kažkam tikrai siaučia tie hormonai. Mes su vyru net pamiršdavome, kad aš laukiuosi ir kažko negaliu. Aišku, netampydavau sunkių pirkinių krepšių, tačiau visa kita galėjau daryti.


Sakoma, kad lengvas nėštumas būna tada, kai šeimoje puikūs santykiai.


Tikrai? Aš to negirdėjau, bet mano atveju tai – tiesa! Mūsų dukrytė taip pat labai rami, medikai net gimdymo namuose stebėjosi. Aš manau, kad ji tokia, nes mano nėštumas buvo labai ramus – be nervų ir įtampos.


Sportavote, lankėte baseiną ar kitus nėščiųjų užsiėmimus?


Nieko nedariau, tiesiog gyvenau įprastą gyvenimą. Iš pradžių, prisiskaičiusi įvairios literatūros maniau, kad jau teks lankyti nėščiųjų mankštas ar pradėti plaukioti baseine, bet mane nuramino viena gydytoja. Ji paklausė, ar aš prieš nėštumą sportavau, kai atsakiau, kad ne, gydytoja pasakė, kad nėštumas – ne pats tinkamiausias metas pradėti sportuoti. Nusiraminau, nes labai nemėgstu.


Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad literatūros apie kūdikius skaitymas, kai tu esi nėščia, ir tada, kai jau turi kūdikį, yra du skirtingi dalykai. Kai kurias knygas, atsivertusi besilaukdama, galvojau: „Kaip nuobodu ir neįdomu“, dabar, kai jau supranti, apie ką kalbama, skaitai pasimėgaudama ir ieškai atsakymų į visus kilusius klausimus. Taip įdomu, kai skaitai ir supranti: „O, tai apie mano vaiką! Ir mums taip yra!“ Kažkaip supratau, kad visi kūdikiai daugmaž vienodi, o ne tik mano kažkuo išskirtinis. Pasirodo, visų naujagimių rankytės šaltos, ne tik mano vaikelio. (juokiasi) Turiu storą vaiko priežiūros enciklopediją, ten randu visus atsakymus, visas, vaizdžiai tariant, vadovėlines tiesas.


Jeigu nėštumo metu tiek nedaug svorio priaugote, vis tiek greičiausiai turėjote pakankamai fizinio krūvio ir tinkamą mitybą?


Manau, kad didžiausią vaidmenį atliko genai, neturiu svorio bėdų. Valgiau viską, ko norėjau, nesisvėriau ir nedrebėjau dėl kiekvieno gramo. Buvo tokių etapų, kai valgiau „už du“, pakirdusi naktį ieškodavau šokolado, bet savęs dėl to visiškai negrauždavau, nes žinojau, kad puikiausiai telpu į visas nėštukių normas.


Mergytė gimė maža?


Tikrai taip, mano draugės dvynukai buvo panašaus svorio, dukrytė gimė 2800 g, iš ligoninės grįžo namo 2600 g, tokia smulkutė


Kaip gimdymas? Taip pat buvo lengvas?


Labai. Atėjau į konsultaciją balandžio 3–ią, nes gimdymo terminas buvo balandžio pirmoji. Gydytoja pasiūlė gultis į ligoninę, grįžau namo, susirinkau daiktus, atvykau į Antakalnio klinikas, tiesiai į gimdyklą. Nuo to laiko, kai buvau konsultuotis, iki to, kai gimė duktė, buvo praėjusios vos keturios valandos.


Jau pajutote motinystės sunkumus?


Nepajutau, nes turiu labai daug pagalbos, man padeda abi močiutės – viena vaikelį paniurko, kita valgyti pagamina, padeda namus sutvarkyti. Po darbų vyras – tikras pagalbininkas. Aš tik žindau ir negaliu skųstis. Miego trūksta, ypač rytais, bet nieko čia nepadarysi, dabar duktė diktuoja mums savo gyvenimo ritmą, bet ji tokia rami, kad būtų net nepadoru skųstis. (juokiasi)


Ar padeda mamos intuicija?


Žinoma, tikrai buvo baimių kaip paimti, kaip laikyti galvytę, bet staiga pajauti tokį stiprų ryšį su kūdikiu ir suvoki, kad tam tikrus dalykus iš kažkur jau pati puikiai žinai. Mano sesė, užauginusi savo dukterį, vis dar bijo paimti Lukreciją ant rankų, nes per maža. Mamos klausti per daug nereikėjo, mat ji buvo šalia manęs ligoninėje, padėjo be klausimų ir prašymo. Mano vyras, kai aš gimdžiau, buvo moksluose Amerikoje.


Labai stengiausi nesusirgti daugumos mamų liga ir prisipirkti daug drabužėlių iš anksto, bet ko, kad tik gražu. Prisipažinsiu, labai save stabdžiau, bet svarbiausia man vis dėlto buvo kokybiškos būtiniausios kūdikio prekės. Be abejo, daug dėmesio skyriau vežimėliui. Man buvo svarbu, kad jis būtų patogus vaikui vežioti, gyvenant mieste, ir, aišku, kaip kiekvienai mamai, kad būtų gražus! Esu labai didelė skandinaviško stiliaus gerbėja, tad išsirinkau „Noordi“ naujausią vežimėlį LUNO dėl kompaktiškos važiuoklės ir erdvaus lopšio, automobilinę kėdutę taip pat rinkausi šių gamintojų. Labai pamėgau lietuvių gamintojų vaikiškus drabužėlius. Dauguma dukters garderobo yra iš „Vilauritos“ ir „Loritos“. Sauskelnes renkuosi „Moony“, o nešynės ieškojau tik ergonomiškos, tokia yra „Baby Bjorn“.


Oksana Zlatkovaitė-Šemberienė
Oksana Zlatkovaitė-Šemberienė
Nuotr. Rūtos Matilionytės



Gimdėte viena?


Kodėl viena? Su medikais. (juokiasi) Deividas parskrido tą dieną, kai mudvi su dukryte grįžome iš ligoninės namo. Aš nenorėjau, kad jis dalyvautų gimdyme, net jeigu būtų buvęs Lietuvoje. Pati esuprieš tai, kad vyras dalyvautų gimdyme, norėjau būti viena, atsipalaiduoti. Juk nežinojau, kaip viskas vyks, nenorėjau verkti ar rėkti ir dar vyrui įvaryti streso. Dabar, kai viskas įvyko labai lengvai, pamąstau, kad vyras gal ir nebūtų trukdęs, bet nesigailiu, kad nedalyvavo, o džiaugiuosi, nes gimdymas vyko nuostabių, jaunų moterų profesionalių apsupty – gydytojų ir akušerių. Jaučiausi taip, lyg būčiau gimdžiusi su geromis savo pažįstamomis. Man atrodo, kad su nepažįstamaisiais lengviau, jiems ožių nerodysi. (juokiasi)


Kokia buvo vyro reakcija, kai grįžo namo? Juk paliko jus vieną, o grįžęs jau rado dvi...


Žodžiais sunku ir nupasakoti, gal tų žodžių net nereikėjo, jų mažai ir buvo. Sėdėjo ir kelias paras žiūrėjo į dukrytę. Aš jam siunčiau nuotraukų ir vaizdo įrašų, bet tai nevisiškai atitiko tikrovę. Deivydas įsivaizdavo, kad ji daug didesnė.


Oksana ir Deividas Šemberai
Oksana ir Deividas Šemberai
Nuotr. Rūtos Matilionytės



Kas išrinko dukrytei Lukrecijos vardą?


Aš. Manėme, rašysime sąrašą gražiausių vardų, bet to net neprireikė, pasiūliau Lukrecijos vardą ir vyrui patiko, nereikėjo blaškytis tarp kelių variantų. Kai dukrytė gimė, jai vardas labai tiko, net nekilo jokių abejonių.


Jis nebijojo paimti į rankas tokios kruopelytės?


Jam reikėjo šiek tiek laiko, kad pradėtų imti ant rankų truputį drąsiau. Deividas labai pagelbėja ir rytais, jo darbas prasideda dešimtą ryto, o mūsų rytas su dukryte – šeštą, visi drauge dar praleidžiame nemažai ryto laiko. Kai pamaitinu Lukreciją šeštą ryto, man dar leidžia nusnausti, o jiedu vaikštinėja po namus. Ji labai mėgsta būti nešiojama. Dabar pats metas nešioti, kai tokia mažulytė. Mano draugė sako, kad kai tik pradės vaikščioti, nebenorės būti nešiojama, aš norėsiu, o jai jau nebereikės.


Charakteris jau ryškėja?


Kol kas, išskyrus tai, kad mėgsta būti ant mamos ir tėčio rankų, dar nieko nematyti.


Žiūrite į ją su vyru ir aptarinėjate, kieno nosytė, kieno akytės?


Kiekvieną dieną stebime, atrodo, akys rudėja – bus kaip mano. Bet ryte atsikėlę žiūrime, kad vėl akytės mėlynos, kaip čia bus, dar neaišku, dar anksti. Tėtis taip nori, kad dukrytė būtų rudų akių, jog ją vadina rudake, gal „užkalbės“. (juokiasi) Ji taip keičiasi kasdien, būna, ryte atsikeliame, o Deividas sako: „Žiūrėk, kaip per naktį paaugo.“ Ir man taip atrodo, gal per naktį jos taip išsiilgstame, kad ryte jau matome kitomis akimis.


Kol kas sukate ratus aplink namus?


Turime namus Neringoje, kol nebuvo gimusi duktė, mes su vyru jau gegužės mėnesį visai vasarai išsikraustydavome gyventi prie jūros. Kol laukėme Lukrecijos, planavome, kad taip ir šią vasarą darysime – išvažiuosime gyventi prie jūros, bet dabar svarstome, kaip viską „susidėlioti“, kad nenukentėtų mūsų visų santykiai. Deividas dirba, nei aš norėčiau, nei jis pats norėtų tapti savaitgalio tėčiu. Paplanuosime taip, kad pavyktų ir pabūti prie jūros, ir visiems kartu.


Iki vaikelio gimimo judu su vyru mėgdavote keliauti?


Ne, kai susipažinome su Deividu, jis gyveno ir dirbo Maskvoje, nuolat būdavo išsiilgęs namų, todėl visos mūsų atostogos dažniausiai pralėkdavo Lietuvoje. Kartais išvažiuodavome kur nors žiemą, kad pabūtume šiltesniuose kraštuose, bet visos mūsų vasaros yra praleidžiamos čia, mūsų antruose namuose Preiloje. Net neplanuodavome ir neplanuojame kur nors vykti, kai turime tokį nuostabų kampelį čia. Nesame pamišę dėl kelionių, jau geriau laisvą savaitę leisime prie savo jūros, ir vasaros mums – ne per šaltos.


Oksana ir Deividas
Oksana ir Deividas
Nuotr. Rūtos Matilionytės


Oksana, prabėgus pirmajam motinystės mėnesiui, kaip ją apibūdintumėte?


Kai palyginu gyvenimą prieš tai ir dabar, skirtumas toks, kad atsirado neapsakomas atsakomybės jausmas, kartais net varginantis, bet gerąja prasme. Prieš tai 35–erius metus gyvenai laisvai, atsakydamas tik už save, nė vienas žmogus nebuvo nuo tavęs priklausomas, o dabar staiga supranti, kad esi susaistyta nematoma bambagysle su savo kūdikiu, tu jam esi pats svarbiausias žmogus, o jis – visiškai priklausomas nuo tavęs. Atsiranda tiek baimių, kurių niekada gyvenime neturėjai. Dabar bijau, kad bevalgydama neužspringtų, kad nesusirgtų, vėliau bijosiu, kad darželyje kas nors su žaislu neužvožtų, paskui – kad susiras netinkamą vyrą. (juokiasi) Kol kas motinystė man – tas jausmas, kad bijosiu ir bijosiu dėl savo vaiko.


Pasvajokime, o kas bus, kai duktė jums pirmą kartą nusišypsos?


Atrodo, kad ji tikrai dar nieko nesupranta ir nereaguoja, bet tai ne visai tiesa. Pavyzdžiui, tėtis nešioja, o dukrytė vis tiek zirzia, paima močiutė – tas pats, paimu aš ir staiga nurimsta, tuomet supranti, kad taip ji siuntė signalą, jog norėjo kaip tik manęs, savo mamos! Tokiomis akimirkomis tiesiog „išsilydai“. Deividui jau dabar atrodo, kad ji jam šypsosi, nors tai daro per miegus ir greičiausiai nesąmoningai, bet ką gali žinoti...



Fotografavausi, kai buvau šeštą mėnesį nėščia, norėjau turėti gražių profesionalių to ypatingo periodo nuotraukų, fotografė prašė išpūsti pilvą, kiek tik galiu. (juokiasi)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis