Ką tik jūs veikiate su vaikais?

Esu tas, kuris keliasi pirmas ir kaip tik mano reikalas yra pusryčiai, aprengti mergaites ir visiems trims išeiti į darželius. Stengiuosi, kad net kiekviena įprastinė kelionė į darželį būtų kuo įdomesnė. Vasarą traukiame paspirtukus, vis kažkaip įdomiau, nei vaikus susodinti į automobilį ir tiesiog nuvežti.

Kelias į darželį būna įdomus – galima ir gėlyčių pauostyti, ir vabaliukus pačiupinėti. Smagu taip su vaikais eiti, nes pamatai pasaulį jų akimis, juk mes, suaugusieji, nebeskiriame laiko nei aplinkai, nei smulkmenoms, jie grąžina tave ten, kur tu kažkada buvai, matei, žinojai, bet dabar jau esi pamiršęs. „Tėti, žiūrėk, koks gražus vabaliukas!“ – šaukia ir kiša tau tą vabalą į burną. (juokiasi) Tokios akimirkos nepakartojamos, tai tikri maži stebuklai.

Su dukterimis daug vaikštinėjame po parkus, ne tik po sostinę, vykstame ir į kitus miestus, plaukiojame valtimis, važinėjame elektriniais motociklais. Ieškome kažko, kas būtų nauja ir įdomu. Ir Junė, ir Ula girdi, kaip aš dainuoju, abi muzikalios, keista, kad net mažoji padainuoja taip, kad tu supranti, jog ji jau intonuoja, gali atskirti, kokia melodija, nors jai dar nė dvejų metukų nėra. Tačiau kol kas muzika joms nėra svarbiausia. 

Matote panašumų į save?

Junė turi labai daug fantazijos, gali būti viena, kapstytis, ji – gamtininkė mėgėja. Gamtoje dingsta, jai nereikia kompanijos, varlė gali tapti geriausia jos žaidimų drauge (varlė nenukentėjo – aut.). Kartais grįždama iš darželio išsitraukia iš kišenės saują sliekų. Aš toks pat buvau jos metų, galėdavau vienas ką nors kapstyti, knisti, tikrai susigalvodavau, ką veikti. Manau, kad tai geros fantazijos požymis, tai kūryba, kuri ateity pravers Junei taip, kaip man pravertė.