Ką apie ultragarso tyrimą vertėtų žinoti kiekvienai nėščiajai

Šį kartą – apie tyrimą ultragarsu ne tik iš medicininės pusės

Konsultuoja gydytoja genetikė ginekologė dr. Ingrida Kravčenkienė


Per visą mažos rizikos nėštumo laikotarpį ultragarsu rekomenduojama moterį tirti du kartus – pirmąjį ir antrąjį trimestrą. Kokiais atvejais tiriama dažniau?


Kai sveika moteris nešioja sveiką vaiką, teoriškai ultragarso tyrimo net nereikėtų. Kiekvienas ultragarsinis tyrimas kainuoja, tai ir gydytojo mokymai, jo laikas, kvalifikacija, ir daugybė kitų sudedamųjų dalių. Pirmojo trimestro pabaigoje tiriama siekiant įsitikinti, ar moteriai, nors ir neturinčiai skundų, viskas gerai ir ar vaisiui nėra įtariama didelių įgimtų ydų. Kitas tyrimas atliekamas 18–20 savaitę, kai išryškėja struktūriniai defektai – rankos, kojos, galva, smegenys, tuomet taip pat įvertinama, kokia rizika pagimdyti nesveiką vaiką. Kiek to reikia kiekvienai moteriai asmeniškai – diskutuotinas klausimas.


Dažniausiai tyrimo atlikti ateina moterys, kurios giliai viduje žino, kad joms viskas gerai. Kai kurios ateina tik norėdamos pasidaryti vaisiaus nuotraukų. Gydytojas, atliekantis šį tyrimą, mato, kaip vaisius vystosi, gali anksti nustatyti jo raidos sutrikimus, patikslinti, kokie jie, nuspręsti, kaip reikėtų toliau stebėti nėštumą. Pačiai moteriai svarbiausia, kiek yra vaisių ir ar jie sveiki. Jei tai daugiavaisis nėštumas, svarbu nustatyti, ar kiekvienas vaisių turi savo atskirą placentą, gemalinį maišą.


Kai kurios būsimos mamos reikalauja jų dažniau.


Tikrai yra tokių, kurias kamuoja vidinė baimė, nerimas. Galbūt jos turi pagrindą taip jaustis. Gal gyveno nesveiką gyvenimo būdą, gal jas vargina nuolatinė įtampa, gal su vyru santykiai nesiklosto, galbūt giminėje yra kažkokių grėsmingų ligų ir pan. Tuomet rizika įsčiose nešioti nesveiką vaiką yra daug didesnė, tokioms moterims šio tyrimo reikia galbūt labiau psichologiškai, nes tai nieko ir nekeičia. Mes dar nemokame priimti kartais ir ne visai malonių įvykių, kurie vis dėlto nutinka, nežinome, kaip elgtis ir kur ieškoti pagalbos, kai nutinka bėda. Ne be reikalo kai kurios religijos iš viso draudžia atlikti prenatalinius tyrimus, o kaip tik skatinama nuolankiai priimti tai, ką Dievas davė.


Galima sakyti, kad toks požiūris – atgyvena, tačiau vis tiek tai paremta gyvenimiška išmintimi. Seniau nebuvo tiek skubančių mamyčių, nuolat žvelgiančių į laikrodį ir siekiančių visur tobulybės. Šiandieninė būsimoji mama nori susiplanuoti viską iki smulkmenų – nuo pastojimo iki gimdymo, viskas pagal grafikus, schemas ir išmaniąsias programėles. Jeigu sugebėtume taip greitai nebėgti per gyvenimą, įsiklausyti į save, sveikai gyventi, jokių tyrimų net nereikėtų, nes viską reguliuoja išmintingoji gamta. Noriu nuraminti visas moteris, jei gydytojas turi įtarimų, ultragarsinį tyrimą galima atlikti tiek kartų, kiek yra būtina.


Sakoma, kad ultragarsas nėra priemonė nėštumui nustatyti, o juk dažna nėščioji kaip tik taip mano.


Tiesa ta, kad ultragarsu besivystantį nėštumą galima nustatyti šimtu procentų nuo tos akimirkos, kai pradeda plakti vaisiaus širdutė, maždaug nuo 6 nėštumo savaičių. Kai kam tai labai svarbu, tačiau sveikatos sistema tikrai nepritaikyta kiekvienam asmeniškai. Privačiai tyrimas ultragarsu atliekamas kiekvieną kartą, kai moteris ateina pas savo gydytoją. Jeigu nėščioji kuo nors skundžiasi – ar pakraujavo, ar paskaudėjo, šis tyrimas suteikia labai daug informacijos, iš karto galima nustatyti, kas negerai, kodėl ir iš kur kraujavo, ar viskas gerai vaikeliui, ar plaka širdelė, ar gerai vystosi ir t. t.


Kada atliekamas ultragarso tyrimas per makštį, kada per pilvo sienelę?


Pirmąjį trimestrą makšties davikliu daug aiškiau ir geriau matome nei per pilvą. Su šiuo davikliu nėra kai kurių trukdžių, tarkim, stora pilvo siena. Pacientė gali būti apkūni, jos audiniai nelaidūs ultragarsui. Populiariai tariant, šis tyrimas – tai garsas, kuris grįžta atgal atsispindėjęs nuo audinių, ir nuo to, koks jų tankis, priklauso atspindžio spalva, o toje skalėje tarp balto ir juodo specialistas regi įvairiausius pilkus šešėlius. Nuo labai juodo, kuris rodo skystį, iki balto, kuris rodo kaulą.


Yra žmonių, kurių oda ir poodiniai audiniai labai tankūs ir prastai praleidžia ultragarso bangą. Prieš tyrimą rekomenduojama gerti daugiau vandens, kad ultragarso vaizdas turėtų daugiau kontrasto. Vaisius taip pat matyti kur kas geriau, kai gimdoje yra daugiau vandenų, o tai labai individualu. Todėl prieš kaltindama gydytoją, girdi, jis nieko nematė, pagalvokite, kad galite būti „kalta“ ir jūs pati – gal jūsų organai nelaidūs ultragarsui, gal vaisiaus vandenų mažoka, o gal esate gan stambi ir pan.


Makšties davikliu tyrimas išsamus ir aiškus iki 16–17 nėštumo savaičių. Tyrimas ultragarsu nuo 10 iki 12 savaitės atliekamas, matuojant sprando raukšlę, nosies kaulą ir vaisiaus veido profilį, kai yra tikimybė, kad vaisus gali turėti Dauno sindromą. Jeigu darysite ultragarsį tyrimą anksčiau nei 10 savaitę, paprasčiausią bambos išvaržą galima įvertinti kaip patologiją, o ji 11 savaitę ima ir susitvarko.


Ar tiesa, kad vaisius, tiriamas ultragarsu, girdi didžiulį triukšmą, dėl to jo poza dažniausiai būna tarsi gynybinė?


Tai vienas populiariausių mitų apie ultragarsį tyrimą, vaisius negirdi jokio garso, ultragarso negirdi joks žmogus – nei mažas, nei didelis. Apie neva gynybinę padėtį galiu pasakyti tik tiek – tai tiesiog embriono poza, jie taip gyvena mamos pilvelyje. Jie taip, sukryžiavę rankas tame savo maišelyje, ir sėdi.


Kuo skiriasi tyrimai ultragarsu 2 D, 3 D ar 4 D?


2 D – plokščias vaizdas, 3 D – erdvinis statiškas, o 4 D – erdvinis judesyje, filmuojamas vaizdelis, ką veikia vaisius gimdoje. O jis tikrai veikia, pavyzdžiui, čiulpia pirštą, krapšto nosį, žiovauja, ranka bando pagauti virkštelę, kaišioja liežuvį.


Teigiama, kad tiriant ultragarsu vaisiaus svorio paklaida leistina apie 400 g. Ar nebūna, kai gydytojai klysta ir „kilogramais“?


Ultragarso vaizdo kokybę lemia labai daug veiksnių, o lentelės sudarytos pagal tam tikrus standartus. Kuo stambesnė moteris, kuo didesnis pilvo sienos storis ir audinių tankis, tuo didesnė galima paklaida nustatant vaisiaus svorį. Gydytojai ultragarsu matuoja ne tam, kad pasakytų būsimai mamai, kiek tiksliai svers jos gimęs kūdikis ir kokio dydžio drabužėlius pirkti, tyrimai daromi tam, kad įvertintume, ar vaisius atitinka sveiko vaiko dydį, ar jis toks didelis, kad moteris pati negalės pagimdyti. Tokių tyrimų tikslas – įvertinti, ar vaisius gerai auga, jei įtariama, kad kažkas negerai, tyrimai atliekami tam tikru intervalu, tarkime, kas 2–3 savaites, prieš gimdymą tikrinama, ar ne per didelis, svoris šiuo atveju skaičiuojamas tik maždaug.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis